Pirmiausia verta patikrinti akumuliatorių

Silpnas akumuliatorius yra viena dažniausių sunkaus rytinio užvedimo priežasčių. Jei starteris suka vangiai, prietaisų skydelio šviesos pritemsta arba automobilis užsiveda tik po kelių bandymų, verta patikrinti akumuliatoriaus įtampą ir įkrovimo lygį. Taip pat reikėtų įvertinti gnybtų bei laidų būklę, nes oksidacija ar prastas kontaktas gali sumažinti elektros srovės perdavimą. Jei akumuliatorius neseniai keistas, problema gali slypėti ir generatoriaus įkrovimo sistemoje.

Gedimas gali būti susijęs su starteriu

Kai akumuliatorius techniškai tvarkingas, tačiau variklis vis tiek sukamas sunkiai, verta tikrinti starterio būklę. Susidėvėjusios jo detalės, kontaktai ar relė gali trukdyti varikliui pasiekti tinkamą apsukų skaičių paleidimo metu. Kartais pasukus raktelį girdimas tik spragtelėjimas arba starteris pradeda veikti tik po kelių bandymų. Tokiais atvejais gali būti reikalingas starterio remontas, ypač jei problema palaipsniui dažnėja.

Kuro tiekimo sistema taip pat gali būti kalta

Jei starteris variklį suka normaliai, tačiau šis ilgai neužsiveda, problema gali būti kuro sistemoje. Nepakankamas kuro slėgis, užsikimšęs filtras, nusidėvėjęs kuro siurblys ar netinkamai veikiantys purkštukai apsunkina mišinio susidarymą. Dyzeliniuose automobiliuose tokie sutrikimai ypač pastebimi šaltu oru. Jei nustatomas netolygus kuro išpurškimas ar purkštukų nesandarumas, gali būti reikalingas purkštukų remontas, kad kuro sistema vėl veiktų tiksliai.

Uždegimo sistema turi didelę reikšmę

Benzininiuose varikliuose sunkų užvedimą gali sukelti susidėvėjusios uždegimo žvakės, ritės ar jų elektros jungtys. Jei kibirkštis per silpna, šaltam varikliui užsivesti tampa sunkiau, nors įšilus problema gali beveik išnykti. Panašius simptomus gali sukelti ir alkūninio ar skirstomojo veleno padėties jutiklių sutrikimai, todėl kartais būtina kompiuterinė diagnostika.

Kada problemos geriau neatidėlioti?

Jei užvedimas kas savaitę sunkėja, atsiranda dūmingumas, netolygus variklio darbas ar pašaliniai garsai, gedimo ignoruoti nereikėtų. Ankstyva diagnostika leidžia nustatyti tikslią priežastį dar prieš automobiliui visiškai nebeužsivedant. Tai taip pat padeda išvengti bereikalingo detalių keitimo, kai tikroji problema slypi visai kitoje sistemoje.

Nors automobilio filtrai yra palyginti nedidelė automobilio priežiūros dalis, jų paskirtis labai svarbi. Jie padeda sulaikyti dulkes, nešvarumus, suodžius, drėgmę ar žiedadulkes ir taip saugo variklį, kuro sistemą bei salono orą. Per ilgai nekeičiamas filtras gali suprastinti sistemos darbą, padidinti apkrovą kitiems komponentams ar ilgainiui prisidėti prie brangesnių gedimų.

Filtrus pagal savo automobilio modelį galima išsirinkti Dijorus autodalių parduotuvėje, o toliau aptarsime, kada ir kodėl verta keisti kiekvieną iš jų.

Kokie yra filtrų keitimo intervalai?

Tikslius filtrų keitimo intervalus nurodo automobilio gamintojas, todėl pirmiausia verta vadovautis jo priežiūros planu. Jei reikia tik orientacinių gairių, dažniausiai galima remtis tokiais intervalais:

• tepalo filtras – kartu su variklio alyva, dažniausiai kas 10 000-15 000 km arba kartą per metus;
• oro filtras – maždaug kas 15 000-30 000 km, o dažnai važinėjant dulkėtais keliais – ir anksčiau;
• kuro filtras – pagal konkretaus automobilio gamintojo nustatytą intervalą, nes jis gali gerokai skirtis priklausomai nuo variklio ir kuro sistemos;
• salono filtras – maždaug kas 15 000 km arba kartą per metus.

Važiavimo sąlygos taip pat svarbios. Dažnos trumpos kelionės, dulkėti keliai ar žvyrkeliai ir intensyvus automobilio naudojimas gali lemti, kad kai kuriuos filtrus teks keisti dažniau.

Kada keisti tepalo filtrą?

Tepalo filtrą rekomenduojama keisti kartu su variklio alyva. Eksploatacijos metu jame kaupiasi alyvoje esančios priemaišos ir nešvarumai, todėl palikti seną filtrą pakeitus alyvą paprastai nėra prasminga.

Daugelyje tepalo filtrų taip pat yra apėjimo vožtuvas. Jei filtras stipriai užsikemša ir alyva nebegali pakankamai lengvai per jį tekėti, vožtuvas gali atsidaryti, kad variklis neliktų be tepimo. Tokiu atveju dalis alyvos gali cirkuliuoti nefiltruota, todėl filtro nereikėtų eksploatuoti ilgiau, nei numatyta automobilio priežiūros plane.

Kada keisti oro filtrą?

Oro filtrą dažniausiai reikia keisti kas 15 000-30 000 km arba pagal automobilio gamintojo nustatytą intervalą. Jei dažnai važinėjate žvyrkeliais, dulkėtais keliais ar kitomis sudėtingesnėmis sąlygomis, filtrą gali tekti keisti ir anksčiau.

Stipriai užsikimšęs oro filtras riboja į variklį patenkančio oro srautą, todėl gali sumažėti variklio galia, padidėti degalų sąnaudos ar išmetamųjų teršalų kiekis. Vien vizualiai įvertinti filtro būklę ne visada pavyksta, todėl geriausia vadovautis gamintojo keitimo intervalu ir filtro būkle.

Ar verta rinktis sportinį oro filtrą?

Sportinis oro filtras gali būti aktualus modifikuotam automobiliui, tačiau standartiniam varikliui vien jo pakeitimas dažniausiai nesuteikia didelio galios prieaugio. Tokie filtrai gali būti montuojami į originalią filtro dėžę arba būti atviro, kūgio formos tipo.

Atviras filtras, netinkamai įrengtas variklio skyriuje, gali įtraukti daugiau įkaitusio oro, todėl laukiamas našumo pranašumas gali sumažėti. Daugkartinius medvilninius filtrus taip pat reikia reguliariai valyti ir, jei to reikalauja gamintojas, impregnuoti specialia alyva. Tokiu atveju svarbu tiksliai laikytis priežiūros instrukcijų ir nepadauginti alyvos.

Kada keisti kuro filtrą?

Kuro filtro keitimo intervalas priklauso nuo automobilio modelio ir variklio tipo. Benzininiuose automobiliuose jis dažnai keičiamas rečiau, o kai kuriuose naujesniuose modeliuose filtras būna integruotas į kuro modulį bake ir atskiro reguliaraus keitimo gali nereikėti. Dyzeliniuose automobiliuose kuro filtro būklė paprastai svarbesnė, nes jų įpurškimo sistema jautresnė degalų švarai.

Kodėl kuro filtras dyzeliui keičiamas dažniau?

Dyzelinio automobilio kuro filtras ne tik sulaiko nešvarumus, bet kai kuriose sistemose padeda atskirti ir degaluose susikaupusį vandenį. Šiuolaikinės dyzelinių variklių įpurškimo sistemos dirba labai aukštu slėgiu, todėl net smulkios priemaišos gali pakenkti purkštukams ar kitiems kuro sistemos komponentams.

Žiemą filtro būklė taip pat tampa svarbesnė. Esant žemai temperatūrai dyzeliniuose degaluose gali pradėti formuotis parafino kristalai, o jau užterštas filtras užsikemša lengviau. Todėl jei kuro filtro keitimo terminas artėja, jį verta pasikeisti dar prieš šaltesnį sezoną.

Kada keisti salono filtrą?

Salono filtrą dažniausiai rekomenduojama keisti maždaug kartą per metus arba pagal automobilio gamintojo nustatytą intervalą. Jei daug važinėjate mieste, dulkėtais keliais ar automobilį naudojate intensyviai, filtrą gali tekti keisti ir anksčiau.

Apie užsikimšusį salono filtrą gali išduoti silpnesnis oro srautas, dažniau rasojantys langai ar nemalonus kvapas įjungus ventiliaciją. Vis dėlto šie požymiai gali turėti ir kitų priežasčių, todėl vien jais remtis nereikėtų.

Rinktis galima paprastą arba aktyvuotos anglies filtrą. Pastarasis papildomai padeda sumažinti nemalonius kvapus ir dalį iš aplinkos patenkančių dujinių teršalų, todėl gali būti praktiškas dažnai važinėjant mieste ar stovint spūstyse.

Kad įsivaizduotute šito „gimtadienio“ absurdą: tai būtų tas pats, jei po 150 metų Kryžkalnyje atsirasianti gyvenvietė savo ištakas skaičiuotų nuo degalinės toje sankryžoje atidarymo dienos.

Galima šaipytis iki viduriavimo, lyginti neringiškius su Kaliningradu, kuris įkūrimo metus skaičiuoja ne nuo 1946-ųjų, o nuo kryžiuočių pilies pastatymo dienos 1255 m., kuri, savo ruožtu buvo pastatyta sugriautos prūsų Tvankstės vietoje. Tačiau neringiškiai bent jau kapstosi po praeitį ir ieškodami savo ištakų rodo pagarbą kraštui, kuriame jie gyvena.

Ko nepasakyčiau apie Klaipėdą ir kai kuriuos „pragmatiškuosius“ klaipėdiečius. Šitame mieste  sovietmečiu susiformavusios bendruomenės individai net susirietę reikalauja kuo greičiau sutvarkyti „šiukšlyną“ miesto centre. Kitaip tariant, likviduoti per šimtmečius susiformavusio Krūmamiesčio, kuriame stovėjo reikšmingiausi senosios Klaipėdos pastatai ir kvartalai, likučius ir pastatyti, jei ne prekybos centrą, tai bent jau automobilių stovėjimo aikštelę. Kuria suinteresuotas… ne, ne Muzikinis teatras, o apsilaupiusį pastatą Manto gatvės pradžioje nusipirkęs piniguočius.

Tačiau piniguočiui pagalius į ratus kaišioja keli nukvakę istorinės atminties sergėtojai. Tie dinozaurai išvis nuo proto nušoko – prisižiūrėjo senoviškų paveikslėlių ir reikalauja atstatyti tai, ką rusai sugriovė. Kam to reikia? Kam kapstytis po praeitį? Ačiū, kad sugriovė! Mums nebereikės. Verčiau ant tų griuvėsių statykime naują miestą-sodą!

Gerai, kad kartu su piniguočiumi tą pačią dūdą pučia (koks paradoksas!) ir meras – ūkininkas.

Kad tiem naftalininiai „istorikai“ nebepuoselėtų iliuzijų kada nors atstatyti kvartalą ar kelis svarbiausius jo pastatus, nuspręsta suplanuoti per Biržos ir Prekybos ir pramonės rūmų pastato pamatus nutiesti kanalizacijos vamzdį. Štai ir problema išspręsta! Visiems „atstatinėtojams“ bus pasakyta – vamzdžio neliesti! Jis svarbiau už kažkada čia stovėjusią Biržą!

Vėl pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad Romoje ant Forumo griuvėsių, kuriuos šiuolaikiniai vartotojiškosios kartos individai taip pat galėtų pavadinti šiukšlynu, pastatytų kokią nors krautuvę. Tačiau italai puoselėja savo istoriją ir neleis jos naikinti.

Mūsiškiams – nusišvilpt į miesto, kuriame gyvena istoriją. Tai ne jų miestas. Jie nesijaučia jo gyventojai, o tik užkariautojai, leidžiantys jame elgtis, kaip tinkami.

Tuomet gal jau nebeapsimetinėkime ir užlyginkime tą vietą, kuri kažkada buvo Krūmamietis, sovietai ją pavertė kriminalinio nusikaltėlio vardo aikšte, o nepriklausomoje Lietuvoje virto Atgimimo aikšte, ir viduryje vėl pastatykime paminklą. Gal ir ne kriminaliniam nusikaltėliui, bet  kokiam nors dabartinės Lietuvos įžymybei. Pavyzdžiui, iš Klaipėdos kilusiam senovinių knygų kolekcininkui. Manau, ir tie naftalininiai istorikai neprieštarautų.

Rašau todėl, kad savaime ne vietoje sudygę ir laiku nepašalinti medžiai jau gožia gražiausius Klaipėdos pastatus. Šiandien savo nelaimei pastebėjau, kad apleisto ir niekam nebereikalingo (miestas nesusitaria su ta pačia liūdnai pagarsėjusia Kultūros ministerija, kas turėtų rūpintis statiniu) Karališkojo pašto bokštas tampa „parku“. Nes jau dabar vienas beržas kelia blyškiai žalią galvą šaknimis nedrąsiai įsitvirtinęs į čerpes.

Taip ir gyvename neprižiūrimame miške. Miestą administruoti ir jį prižiūrėti turintis burmistras bijo (ar nenori?) bent vieną šakelę nuskinti. Nes vos tik vienoje ar kitoje miesto vietoje pradedami naikinti parazitiškai išaugę medžiai, sukyla įvairūs ekologistai – žalieji teroristai. Valdžia pabrukusi uodegą atsitraukia, o man išsyk prasideda alergija – ima niežėti krumpliai, taip norėčiau su tais ekologistais padraugauti, neverbalinėmis formomis pabendrauti. Tačiau prisimenu esąs labai korektiškas. Juk mano ginklas – ne kumštis geležinis, o plunksna ir kalbos gimtosios skambumas.

Aną dieną puoliau paveiksluoti dabartinės Tiltų ir Galinio Pylimo gatvių sankirtos. Kaip ir XX a. pradžioje paveikslavau nuo senojo miesto gynybinio pylimo. Deja. Per medžių šakas to padaryti nepavyko. Šiandien tai nebe pylimas, o šabakštynas, kuriame veisiasi, kuičiasi ir kitaip vegetuoja benamiai. Tačiau tai kita tema. Taigi, savaime subujoję šabakštynai kliudė paveiksluoti.

Tą pačią dieną prisiminiau, kad neseniai paveikslavau Klaipėdos atvadavimo iniciatoriaus E. Galvanausko namelį ir jo kiemą, kuriame augmenijos tiek, kad ten jau nebe šabakštynai, o ištisos džiunglės! Neprižiūrimoje teritorijoje išaugę medžiai kėsinasi ne tik išgriauti tvoras, bet ir ardo statinių pamatus, kelia grėsmę pastato konstrukcijai. Iš fasadinės pusės kūrybiškai įsisavinus projektines ir fondų lėšas įkaltas memorialinis stendas, liudija, kad to užtenka, o kas kieme – ne mūsų reikalas.

Apsidairęs prisiminiau, kad tokių vietų mielojoje Klaipėdoje esti ir daugiau. Senamiestis, kuriame nuo seno virė gyvenimas, 1945 m. žiemą okupavus rusams, virto griuvėsiais. Namai buvo ardomi kurui, o sienų likučių kurį laiką niekas nelietė. Tačiau gamta nesirenka. Augmenija išaugo bei subujojo net ir griuvėsiuose bei kitose vietose, kur jai nederėjo augti. Matyt, pirmasis gorispolkomo pirmininkas Bergas bijojo atstatinėti „vokišką“ miestą, todėl ir paliko savieigai. Taip ir „gimė“ skverai palei Dangę, kur iki juos subombardavus, o paskui ir nugriovus, stovėjo gražiausi Klaipėdos – Memelio kvartalai su puošniais namais.

Šiandien vienoje ar kitoje vietoje ta augmenija virtusi į didžiulius 80 metų sulaukusius medžius. Pabandyk tokį pašalinti – sukils teroristai! Šitie nesiklauso argumentų, neskaito knygų, nesidomi miesto istorija. Jie kaip briedžiai temato žalią augalą. „Nekirskite šimtametės tuopos!“ – klykia. O kad ta tuopa, beržas, liepa arba net ąžuolas išdygę ne vietoje, be to, ardo statinius, ekologistams nė motais.

Mano nuomone, kuri nebūtinai yra teisinga, medžiai turi augti parkuose. Taip pat esu tikras, kad juos nuolat reikia genėti ir kitaip prižiūrėti. Tačiau net pribrendus praretinti vešlią Skulptūrų parko augmeniją, po kuria net žolė nebeželia, vėl sukilo teroristai. Suprasčiau, kad jie pyktų dėl to, pašalinus keletą medžių rudenį natūralistams bus mažiau darbo – nebeteks galimybės pasireikšti grėbiant lapus. Bet ne! Nė vieno jų nemačiau rudenį su grėbliu rankose kuriame nors miesto parkų  grėbiant nenugenėtų medžių numestus lapus ar spyglius. Jie turi ir svarbesnių reikalų – parėkauti. Tiksliau – parašinėti visokiuose feisbukuose sėdint ant minkštos sofos.

Bijau prikarksėti, tačiau netrukus naujas „parkas“ atsiras pačiame Klaipėdos centre, priešais pat burmistro kabineto langus – Karališkojo pašto kieme. O kad burmistras galėtų džiaugtis, medžiai dygti pradėjo ant stogo.

Projektas „Pastatai kalba“ – tai atviros architektūros savaitgaliai, vykstantys mažesniuose Lietuvos miestuose. Jis sukurtas remiantis tarptautine „Open House“ iniciatyva, kai vieną savaitgalį visuomenei atveriamos organizatorių komandos atrinktų pastatų durys. „Pastatai kalba“ šią idėją pritaiko Lietuvos regionams ir kviečia pažinti ir istorinę, ir šiuolaikinę architektūrą miestuose, kurie dažniausiai lieka už didžiųjų kultūrinių iniciatyvų ribų.

Architektūrinių ekskursijų metu lankytojams atveriami pastatai, interjerai, kurie įprastai yra visiškai arba iš dalies neprieinami. Tai gali būti tiek istoriniai, tiek šiuolaikiniai, pastatai įvairios paskirties pastatai ir interjerai. Svarbiausia – galimybė pažvelgti į architektūrą iš vidaus ir ją patirti gyvai.

Projekto vadovė, architektė Vita Soltonaitė-Puslienė pabrėžia, kad „Pastatai kalba“ pirmiausia yra edukacinė iniciatyva:

„Architektūra mus supa kiekvieną dieną, tačiau dažnai jos nepastebime. Šiuo renginiu per ekskursijas, kvietimą užeiti vidun, gyvą patirtį siekiame supažindinti visuomenę su pastatais ir juos supančia aplinka, kad žmonės taptų sąmoningesni bei kritiškesni jos vartotojai ir galiausiai, susipažinę su jais, dar labiau pamiltų savo miestą.“

Pasak architektės, projektas skatina į architektūrą pažvelgti ne tik kaip į miesto foną, bet kaip į gyvą pasakojimą, kuris formuoja mūsų santykį su erdve, aplinka ir bendruomene. „Pastatai kalba“ kviečia miestų gyventojus ir svečius atrasti savo aplinką naujai – ne vien pro langą ar praeinant gatve, bet įžengiant vidun ir išgirstant, ką pastatai nori papasakoti savanorių lūpomis.

Atviros architektūros savaitgalio metu siūloma atrasti kalbančius pastatus. Visų 18 visuomenei atveriamų pastatų istorija ir architektūra kupina detalių, kurias tikrasis smalsuolis atras tik apžiūrėdamas jas iš arčiau. Todėl mūsų turinio kuratoriai paruošė specialias rekomendacijas, kurios padės lankytojams atrasti svarbiausias erdves ir patirti jas iš naujos perspektyvos.

Projekto vadovė Vita Saltonaitė-Puslienė rekomenduoja aplankyti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką / buv. pirklio Hermanno Gerlacho rezidenciją

Kuo pastatas vertingas?

Pastatas yra tarsi gyvas Klaipėdos istorijos liudytojas. Skirtingos epochos paliko savo pėdsakus, tačiau pastatas išliko ir vis iš naujo buvo pritaikomas bendruomenės reikmėms. Šiandien jis atlieka bibliotekos funkciją – čia yra knygų namai, vyksta parodos, koncertai, susitikimai, edukacijos. Tokiu būdu pastatas tampa ne tik architektūriniu paveldu, bet ir gyva, atvira erdve, kurioje dabarties miestiečiai gali kurti naujas patirtis. Tai simbolizuoja Klaipėdos gebėjimą saugoti praeitį ir ją organiškai įjungti į šiuolaikinį miesto gyvenimą.

Kuo pastatas išskirtinis?

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos pastatas išskirtinis dėl kelių priežasčių: istorinės vertės, skirtingų epochų architektūros elementų, taip pat ir dėl funkcijų kaitos. Jis ne tik reprezentuoja XIX a. architektūrą, bet ir atspindi miesto istorines permainas – nuo medienos pirklio H. Gerlacho namo iki šiandien čia įsikūrusios bibliotekos.

Kodėl verta apsilankyti?

Tai unikali galimybė apsilankyti bene vieninteliame išlikusiame neorenesansinio stiliaus pastate visoje Klaipėdoje ir patirti architektūrinę kelionę tarsi būtume atsidūrę ne bibliotekoje, o to meto medienos pirklio H. Gerlacho namuose. Čia bus galima pajusti ano meto dvasią, pasigrožėti autentiškais interjero elementais, sužinoti daugiau apie miesto istoriją bei pirklių gyvenimo kultūrą. Lankytojai kviečiami atrasti šį pastatą kaip gyvą miesto atminties ženklą, jungiantį praeitį su dabartimi.

Organizatorė, turinio kuratorė architektė Kristina Vitkauskaitė rekomenduoja aplankyti Klaipėdos universitetą / buv. kareivinių pastatų kompleksą

Kuo jis vertingas?

Klaipėdos universiteto pastatas itin vertingas savo architektūrine išraiška. Prūsijos valdžios statytos kareivinės dažniausiai buvo vienodos ir monotoniškos, o šis kompleksas jau tada išsiskyrė dekoratyviniais elementais: šviesiai tinkuotomis nišomis, laiptuotais frontonais, kitokios spalvos plytomis išskirtu cokoliui, pirmam aukštui pabrėžti naudota glazūruotų plytelių apdaila bei kitais originaliais fasado elementais. Tai vienas ryškiausių karinės architektūros pavyzdžių Lietuvoje, kuris besikeičiant laikmečiams visiškai pakeitė savo funkciją. Svarbu paminėti ir tai, kad šiuo metu pastatų kompleksas yra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą ir saugomas kaip kultūros paminklas.

Kuo šis kompleksas išskirtinis?

Didžiausias išskirtinumas – pastato funkcinė transformacija.Tai vienas puikių pavyzdžių Europoje, kaip karinis objektas, anksčiau ruošęs karius karui, šiandien virto mokslo ir žinių vieta – universitetu. Jis puikiai iliustruoja kaip, iš esmės  keičiant pastatų funkcijas, galima įveiklinti apleistus ar nenaudojamus pastatus.

Kareivinių kompleksas buvo pritaikytas universiteto miesteliui, kuriame šiandien veikia senatas, rektoratas, įvairūs fakultetai bei visa studentų gyvenimui reikalinga infrastruktūra. Dar įdomiau tai, kad daugelis patalpų išlaikė sąsajas su savo istorine praeitimi: pastate, kur kadaise buvo pulko vado „tvirtovė“, dabar įsikūręs rektoratas, o karių valgyklą šiandien kasdien užpildo studentai ir dėstytojai. Yra ir daugiau pasikeitimų, tad jei įdomu, kas įsikūrė, pavyzdžiui, buvusioje daboklėje ar kuo virto miegamieji – būtinai atvykite į ekskursiją, kur galėsite patys atrasti, kas šiandien įsikūrę vietose, kuriose anuomet virė karių kasdienybė. Minėtos transformacija ne vien iš esmės pakeitė pastatų paskirtį, bet ir sukūrė intriguojantį ryšį tarp praeities ir dabarties.

Kodėl verta apsilankyti?

Pastatų kompleksą verta aplankyti, nes tai nėra tik muziejus ar paminklas – tai gyva erdvė, kurioje istorija virsta šiuolaikine kultūros ir mokslo patirtimi, atvira edukaciniams atradimams. Ekskursiją ruošę mentoriai privers lankytojus bent trumpai pakeliauti tarp epochų: bus galima nusikelti į laikus, kai čia veikė kareivinės, sužinoti apie gyvavusius karinius padalinius, to meto svarbius veikėjus ir pamatyti, kaip ši vieta pamažu transformavosi į universitetą bei koks gyvenimas čia vyksta šiandien. Ekskursijos metu galėsite aplankyti net penkis pastatus bei bus atskleista intriguojanti bokštelio su laikrodžiu paslaptis, kuri prideda dar daugiau žavesio šiai pažinimo kelionei.

Turinio kuratorė, architektė Gintarė Kabalinė rekomenduoja aplankyti „Klaipėdos energijos“ šiluminės elektrinės kompleksą

Kuo jis vertingas?

Pirmoji viešoji elektrinė Klaipėdoje pradėjo veikti dar 1900 m., o augant miesto poreikiams 1929 m. prie Danės buvo pastatyta nauja šiluminė elektrinė, kuriai panaudota 20 tūkst. ąžuolinių polių. Tuo metu tai buvo didelis industrinis proveržis ir vienas moderniausių pastatų, kurio autentiškos detalės išlikusios iki pat šių dienų. Vėlesniems rekonstrukcijų projektams vadovavo žymus bauhauzo stiliaus architektas Herbertas Reissmannas, kuris kartu su Alfredu Nixdorfu tarpukariu Klaipėdoje suprojektavo apie 140 objektų. Jo sukurtoje modernios architektūros Danės gatvės dalyje buvo įrengta elektrinės kontora ir darbuotojų butai. Tokiu būdu elektrinė tapo technologiniu ir urbanistiniu miesto plėtros centru. Pastatas yra vertingas kaip pramoninio paveldo liudijimas, atskleidžiantis, kaip energetikos infrastruktūra formavo miesto raidą nuo XX a. pradžios.

Kuo kompleksas išskirtinis?

Šiluminės elektrinės kompleksas išskirtinis savo monumentalumu ir istorine kaita. Po Antrojo pasaulinio karo vyko intensyvus atstatymas. 6-ajame dešimtmetyje elektrinė tapo pirmuoju Klaipėdoje termofikacijos objektu – pradėjo tiekti ir šilumą. Vėliau iškilo įspūdingas 120 m aukščio kaminas, o šilumos tinklai sujungė ją su kitomis miesto katilinėmis. Čia vis dar galima pamatyti anuomet netikėtus sprendimus, kurie išsaugoti iki šių dienų, pavyzdžiui, skirstyklos pastate išlikę pusapskričiai laiptinių rizalitai. Šiandien elektrinė veikia rezerviniu režimu, o visa didžiulė teritorija vis labiau atsiveria ir integruojasi į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą.

Kodėl verta apsilankyti?

Festivalio „Pastatai kalba. Klaipėda“ lankytojai turės progą patekti į uždaras komplekso patalpas, kurios įprastai neprieinamos lankytojui. Bus galima iš arti pamatyti elektrinės erdves, lipti metaliniais laiptais ir judėti siaurais techniniais takais. Tai patirtis, leidžianti pajusti industrinės architektūros mastą ir atrasti, kaip pramoniniai pastatai saugo miesto istoriją bei tapatybę. Svarbus įspėjimas: ekskursija tikrai ekstremali ir įdomi su daug siaurų praėjimų. Primename, kad šiame pastate apsilankymai griežtai N-18. Taip pat labai rekomenduojama įvertinti savo baimes – bijantiems aukščio ir tamsos nerekomenduojama lankytis „Klaipėdos energijos“ šiluminės elektrinės ekskursijose.

Turinio kuratorius, architektas Andrius Pakulis rekomenduoja aplankyti Biurų ir logistikos centrą „Minijos 181“

Kuo pastatas vertingas?

„Minijos 181“ yra modernus biurų ir logistikos centras, sukurtas patenkinti šiuolaikinio verslo poreikius. Jo vertę sukuria šiuolaikiškos darbo erdvės, efektyvūs logistikos sprendimai bei tvari architektūra. Projektas yra pelnęs prestižinį „Metų interjero“ apdovanojimą ir buvo nominuotas Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose „Tvarios inovacijos architektūroje“, o tai tik patvirtina jo išskirtinę kokybę ir pripažinimą.

Kuo pastatas išskirtinis?

„Minijos 181“ išsiskiria inovatyviu dizainu, architektūriniais sprendimais ir tvarumu. Taip pat, tai pirmas Lietuvoje biuras, statytas vien iš medienos konstrukcijų. Pastatas išsiskiria funkcionalumu bei yra įvertintas profesionalų už estetiką ir darną su aplinka.

Kodėl verta apsilankyti?

Mentorės kruopščiai parengė turiningą ekskursiją, todėl lankytojai turės progą pažinti vieną įdomiausių ir tvariausių pastarųjų metų Klaipėdos statinių. Apsilankymo metu bus galima iš arti pamatyti, kaip atrodo modernus verslo centras, sužinoti apie architektūros bei interjero sprendimus, tvarumo principus ir įkvepiančią projekto istoriją. Tai bene vienintelė galimybė patiems apsilankyti tokiame pastate, į kurį įprastai nepatenkama, ir patirti, kaip modernios industrinės architektūros pavyzdys gali būti ne tik efektyvus, bet ir draugiškas aplinkai.  Atraskite Klaipėdos architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.

Tradiciškai jau daug šventė vyksta centrinėje miesto dalyje abipus Dangės. Šiemet šventės dienomis buvo uždaryti net du iš trijų tiltų, kuriais vyksta eismas. Net viešojo transporto organizatorius „Klaipėdos keleivinis transportas“ autobusų maršrutus perskėlė į dvi dalis. Atvažiavusieji iki centro ir norintieji tęsti kelionę toliau, privalėjo dalį maršruto reikėjo paeiti pėsčiomis į kitą upės pusę.

Daugiausiai priekaištų sulaukta dėl automobilių ir motociklų šou, kurio kulminacija buvo legendinio Formulės 1 bolido, su kuriuo „Oracle Red Bull Racing“ komanda laimėjo 2011 metų čempionatą, pasirodymas.

Šioms lenktynėms trasa buvo įrengta visoje Pilies gatvėje nuo Pilies tilto iki pat sankryžos su Minijos gatve. Dėl to šia miesto gatve, kuria įprasta dieną vyksta intensyvus eismas, ne tik buvo draudžiama važiuoti, tačiau ją buvo draudžiama kirsti pėsčiomis įprastose pėsčių perėjų vietose. Todėl iš centrinės Klaipėdos senamiesčio dalies, kurioje vyko daugiausiai renginių, norintieji patekti į piliavietę ar Kruizinių laivų terminalą privalėjo eiti įprastai nenaudojama požemine perėja po Pilies tiltu, o toliau – pasukamuoju Grandinių tiltu. Čia pėsčių buvo tiek daug, kad susidarydavo didelės spūstys.

Beje, Grandinių tiltas, vienintelis tokio tipo tiltas ne tik Lietuvoje, bet Baltijos šalyse, laivams įplaukti ir išplaukti yra kas valandą pasukamas. Jūros šventės metu jis turėjo būti išvis nesukiojamas ir skirtas tik pėstiesiems. Tačiau kelis kartus tvarka buvo pažeista, kad į Pilies uostą galėtų įplaukti ir išplaukti jachta. Dėl to 15 minučių pėstieji turėjo laukti abipus kanalo. Kai kuriems tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą. „Dėl kažkokio vieno (nepadorus žodis) tiek žmonių turi laukti!“ – piktinosi laukti priverstas šventės dalyvis.

Tiesa, ne visi piktinosi. Buto tokių, kurie džiaugėsi ne tik Jūros švente, bet ir automobilių šou. O dėl to į sutrikdytą eismą visame mieste žvelgti tolerantiškai. Klaipėdietis Andrius džiaugėsi galimybe pajusti Formulė 1 dvasią ir siūlė į laikinus nepatogumus žvelgti tolerantiškai. „Manau, kad dėl Formulės 1 galima ir palaukti, ir pakentėti. Nes tai bus tik vieną kartą, galbūt, per 20 metų. O po 20 metų aš dar prisiminsiu, kad Klaipėdoje irgi skraidė Formulės 1 bolidas. Nors ir visas eismas sustojęs laukė. Čia yra įvykis. Tai yra automobilių sporto karalienė. Taip vyksta visame pasaulyje. Kai kur ribojimai būna dar didesni. Todėl mėgėjams tai buvo vienintelė galimybė iš arti pajusti Formulės 1 dvasią, nes tikrų lenktynių pas mus, deja, niekada nebus, nes Lietuvos autosporto situacija tokia pat, kaip ir futbolo“, – pastebėjo klaipėdietis.

Tai, kad šis renginys buvo populiarus buvo matyti dar šeštadienio vidurdienį. Nors automobilių pasirodymai turėjo prasidėti 16 valandą, tačiau tūkstančiai žiūrovų geriausias vietas užsiėmė dar vidurdienį. Likus valandai iki renginio prasibrauti prie pat Pilies gatvės buvo nebeįmanoma. Todėl daugybė entuziastų lipo ant gynybinio piliavietės pylimo, nuo kurio tikėjosi nekliudomi stebėto šou.

Kiti gudruoliai ropštėsi ant greta esančio viešbutuko terasos, tačiau nuo jos visus vijo rūstus apsaugininkas. Dalis mažųjų automobilių sporto gerbėjų užsikabarojo net ant biotualetų.

Tačiau net ir karščiausius šio šou gerbėjus nuvylė renginio organizavimas. Esą pradžia vėlavo daugiau nei valandą, o ir prasidėjus neišvengta delsimo.

„Visur buvo skelbta, kad renginys šeštadienį prasidės 15 valandą. Tad, suprantama, dėl žmonių gausos jau sustojome prie trasos porą valandų anksčiau, kad turėtume geresnį matomumą. Bet viskas apkarto – karštis svilina, atsisėsti nėra kur, pasitraukti negali, nes per sekundę jau kiti stovės  tavo vietoje. Kai pagaliau tas porą valandų šiaip ne taip iškentėjome, paskelbė, kad renginys prasidės 16 val. Bet ir to buvo maža – dar pusę valandos vėlavo, tempė gumą beprasmiais pliurpalais. Šito jau nebeatlaikėme, prasidėjus renginiui, ypač šeimos su vaikais, patraukėme savais keliais“, – piktinosi vienas renginio žiūrovų.

Tačiau Klaipėdos verslininkai nesiskundė. Atvirkščiai, jie Jūros švente atvirai džiaugiasi ir norėtų, kad ji truktų ne tris dienas, o visą savaitę. Mat tomis dienomis visi viešbučiai ir kitos apgyvendinimo įstaigos būna perpildytos, nors tuo metu kai kurie kainas kilstelėdavo net 50 proc. Be to, dėl į miestą atvykusių svečių gausos prekybos ir maitinimo įstaigų apyvarta padidėja apie 30-40 proc.

Pasak Klaipėdos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovo Juozo Tubino, Jūros šventė – vienas naudingiausių renginių Klaipėdai, nes jis pritraukia daugiausiai žmonių. „Nė vienas kitas renginys tiek nepritraukia. Tiek restoranai, tiek viešbučiai turime puikų užimtumą. Kadangi tomis dienomis būna (nakvynės) vietų deficitas, viešbučiai turi aukštesnes kainas. Jūros šventės mes visi labai laukiame. Ne tik turistai, bet ir verslininkai, nes galime užsidirbti. Kaip kiti viešbučiai, neatsakysiu, bet mano valdomuose dviejuose viešbučiai buvo 100 proc. užimtumas. Manau, kad ir kiti viešbučiai turėjo tokį užimtumą. Tas dvi dienas, kurias vyko šventės, penktadienį ir šeštadienį kainas pakėlėme ir 30 proc., ir 50 proc. Būtų labai gerai, kad ateityje ta šventė truktų ne tris dienas, o visą savaitę. Aišku, tik ar tai būtų įdomu turistams, ar būtų patraukli savaitę trunkanti šventė“, – kalbėjo J. Tubinas.

Tačiau kai kuriems klaipėdiečiams nepatiko net tik Formulės 1 bolido šou, bet ir visa Jūros šventė.  Klaipėdietis Mindaugas išvis suabejojo šventės prasme. Jis Jūros šventėje pasigedo jūros. Kiek jūros šventės renginių vyksta prie jūros? – svarstė klaipėdietis.

„Šventė turi pakylėti. Ar pakylėti nuo kažko, nuo kasdienės buities, ar pakylėti į kažką, rasti kitas žmogiškąsias sąsajas su savimi, ar kažkuo daugiau. Taigi, mielieji, pasakykite prašau, apie ką yra ši jūros šventės kokofonija. Labai aiškus nenoras užaugti? Noras numirti atrakcionų parke?  Susivokimas ant linksmųjų kalnelių yra sunkiai įmanomas. Taip veikia visi svaigalai. Jie veikia tiesiogiai vartojant juos ir tarp pavartojimų. Tai ypatingai sunku suprasti. Mūsų laukia jūros bangos žemutinė riba – dugnas. Taigi, kiek jūros šventės renginių vyksta prie jūros?“ – retoriškai klausė klaipėdietis.

Klaipėdiečiui Mindaugui galima tik priminti renginius, susijusius su jūra: sekmadienį startavo Kuršių marių regata, iš Dangės išplaukė istoriniai Mažosios Lietuvos laivai, šeštadienį vyko žuvusiųjų jūroje pagerbimo ceremonija atviroje jūroje, o ant Dangės krantinės priešais „Meridianą“ buvo atidengta jūrininko skulptūra, skirta Lietuvos karo laivyno kūrėjams 1935-2025.

Iš kito miesto atvykusi Elena, prisistačiusi renginių režisiere, teigė taip pat esanti nusivylusi Jūros šventės neprofesionalumu. „Aš, kaip buvusi masinių renginių režisierė, esu pasibaisėjusi šios „šventės“ rengėjų neprofesionalumu. Arba tendencingu masių „glušinimu“. Pagrindinis jos tikslas chaotišku, kokafonišku, žalojančiu psichiką triukšmu užtvindyti miestą. Jame paskandinti šventės prasmę. Kai tikrai istorinę prasmę turintys šventės elementai, tokie, kaip senovinių laivų regata, yra užgožiama rėksmingo rusiškų ir angliškų dainų atlikimo ant Biržos tilto. Tai buvo apgailėtinai baisu. Šiais metais supratau, kodėl tikri klaipėdiečiai susigūžia šios „šventės“ metu. Arba bėga iš miesto“, – Jūros šventę įvertino Elena.

„Klaipėdos uosto pietinės dalies plėtra – tai vienas ambicingiausių mūsų projektų. Jis išplėstų uosto galimybes ir atvertų naujas investicijų bei partnerystės erdves. Tačiau šis projektas nėra vien tik apie uosto plėtrą, siekiame, kad jo naudą pajustų ir žmonės, vandens sporto entuziastai. Šio projekto vystymas atvertų galimybes šaliai turėti ne tik modernią mariną, bet ir jaunosios kartos ugdymo centrą, kuriame būtų puoselėjamos buriavimo tradicijos“, – sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas.

Šių metų vasarą naujos sausumos teritorijos pietinėje Klaipėdos uosto dalyje kūrimui pritarė Aplinkos apsaugos agentūros specialistai, baigtos visos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, pranešė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.

Numatyta, kad tiek vystant pietinę uosto dalį, tiek planuojant gilinti uosto laivybos kanalą iki 17 metrų turėtų būti suformuoti pietiniai uosto vartai su mažųjų ir pramoginių laivų prieplauka. Jie reikalingi tam, kad nesimaišytų Baltijos jūros ir Kuršių marių vanduo, nesikeistų vandens druskingumas, jo temperatūra, srovės.

Pagal techninį projektą, pietinių uosto vartų kompleksas užims apie 40 hektarų teritoriją, kurios didžiąją dalį – 32 hektarus – sudarys akvatorija. Suprojektuotos 1,3 kilometro ilgio pietinė ir beveik 1 kilometro ilgio šiaurinė dambos, maždaug 700 metrų ilgio prieplauka ir kiek daugiau nei 120 metrų ilgio krantinė keltams. Numatomas akvatorijos gylis marinoje – 3,5 metro. Jos gilinimo metu iškastas tinkamas gruntas galėtų būti naudojamas paplūdimiams pildyti smėliu.

Priklausomai nuo pontonų išdėstymo, planuojama, kad pietinių vartų komplekse galės būti švartuojami apie 500 pramoginių laivų, kurių ilgis – nuo 5 iki 20 metrų. Taip pat numatoma atskira zona vaikų buriavimo mokyklai, suplanuota vieta irkluotojų įrangai nuleisti į vandenį.

Pietinė 1,3 km ilgio damba bus atvira pėstiesiems, kurie galės grožėtis Kuršių mariomis ir prieplauka. Taip pat suprojektuoti poilsiui skirti suoliukai ir naktinio apšvietimo šviestuvai.

Pietinių vartų komplekso statybą planuojama dalinti į keturis etapus: pirmu etapu numatoma įrengti pietinę dambą ir dalį šiaurinės dambos, antru etapu – įrengti prieplauką, trečiu etapu – krantinę, o ketvirtu – antrą šiaurinės dambos dalį.

Išsprendus organizacinius ir finansavimo klausimus, bus priimtas sprendimas dėl projekto įgyvendinimo.

Atgimimo aikštėje darbai nebevyksta nuo pirmadienio – procesą nutarta stabdyti dėl vis randamų sprogmenų. Praėjusią savaitę specialiosios tarnybos ir išminuotojai rekonstruojamoje teritorijoje lankėsi tris dienas iš eilės, iš viso rasta daugiau ne dvi dešimtys sprogmenų, tarp jų 9 artileriniai sviediniai, 11 minosvaidžio minų, 2 nevaldomos raketos. Sprogmenys išvežti ir sunaikinti.

„Tokie kasdieniai radiniai signalizuoja apie galimą sudėtingą situaciją, aikštėje dirbantys žmonės įsitikinę, kad tai ne pabaiga. Akivaizdu, kad tęsti darbus yra nesaugu, todėl priėmėme sprendimą kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją ir prašyti pagalbos nustatant ir neutralizuojant sprogmenis. Pagal turimą pirminę informaciją susidaro įspūdis, kad Atgimimo aikštė yra užminuota, randama ne tik sprogmenų, tačiau ir žemiau jų sudėti trotilo užtaisai“, – sako Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

Pasak aikštėje dirbusių archeologų, aikštėje randami sprogmenys, panašu, buvo statybinis sprendimas, o ne kariuomenės. Greičiausiai norėta susprogdinti po bombardavimo likusias pastatų struktūras ir taupant techniką bei laiką bandyta sprogdinti tuo, kuo turima.

„Šiuo metu atidenginėjame XX amžiaus viduryje nugriautas struktūras, likusias iš po bombardavimo, pastatų rūsiuose aptinkame sprogmenis. Specialistai įvertinę užsiminė, kad ko gero tai naudota aikštės išlyginimui, matomai norėta viską plynai sulyginti, buvo surinkti vokiški sprogmenys, naudoti rusiški. Kaip specialistai užsiminė – atmestinas darbas, greičiausiai buvo sprogdinta, tačiau ne visi sprogmenys detonavo, nes buvo neteisingai pajungta. Kiek detonavo, tiek detonavo ir liko tie nedetonavę su kasetėmis trotilo. Norime, kad padėtų Krašto apsaugos ministerija. Su tokiais kiekiais dar neteko susidurti. Šiuo metu sprogmenys, kuriuos randame, turi sprogstamuosius užtaisus ir gali sprogti, jie tikrai yra pavojingi“, – sako Atgimimo aikštėje dirbęs archeologas Donatas Zubrickas. 

Darbai Atgimimo aikštėje bus atnaujinti su Krašto apsaugos ministerija suradus sprendinius, kaip neutralizuoti sprogmenis ir užtikrinti darbuotojų ir visuomenės saugumą. Nepaisant darbų sustabdymo, rangovas visą laikotarpį privalės užtikrinti, kad objektas būtų saugiai aptvertas ir čia negalėtų patekti pašaliniai žmonės.

Šios aikštės rekonstrukcija prasidėjo liepos mėnesį, po daugelį metų trukusių diskusijų, planavimo ir kitų pasirengimo darbų. Pagal projektą aikštė turi būti kuo lengviau prieinama iš bet kurių prieigos taškų, aikštės centre bus sukurtas multifunkcinis akcentas, kurio plokštumoje bus atvaizduotas Klaipėdos istorinio žemėlapio projektas, aplink numatomas amfiteatras. Aikštės erdvės galės būti suskaidomos į skirtingiems poreikiams skirtas zonas – galėtų veikti lauko kavinės, vykti įvairūs susibūrimai. Aikštėje numatoma su pagrindiniu akcentu kontrastuojanti tamsesnės spalvos danga bei foninis grindinio apšvietimas. Želdinių zonos suprojektuotos atkartojant buvusio užstatymo vietas, jose įrengiant apželdintus kalnelius. Taip pat suplanuota įrengti dviejų aukštų požeminę aikštelę automobiliams, čia tilps 231 automobilis. Požeminė aikštelė svarbi ir šalia aikštės įsikūrusiam Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui – įrengus papildomas vietas, pagerės parkavimo situacija Danės ir kitose gatvėse centrinėje miesto dalyje.  Aikštės rekonstrukcijos darbus atlieka uždaroji akcinė bendrovė „Infes“, laimėjusi savivaldybės skelbtą viešųjų pirkimų konkursą.

„Po Teatro gatvės uostamiestyje kapitalinio remonto eismas čia gatve tapo lengvesnis ir patogesnis. Tačiau tai truko vos kelis mėnesius. Nepraėjus nė pusmečiui buvo pakeistas automobilių parkavimo būdas. Tada prasidėjo bėdos: sunku į šią gatvę įsukti iš Turgaus gatvės, nes rekonstrukcijos metu gatvė nuo Teatro aikštės buvo atskirta specialiais akmeniniais užtvarais, todėl sunkiau tapo manevruoti ir net prasilenkti. Važiuojantiesiems iš skersinių gatvių, Jono ir Kepėjų, dėl netvarkingai surikiuotų automobilių sunku išvažiuoti, nuolat kyla avarinės situacijos“, – skundėsi aplinkinių namų gyventojai.

Bankas transformuojamas į butus

Situacija rekonstruotoje Turgaus gatvėje pakito į bloga, kai istoriniame pastate, kuriame nuo XIX a. veikė valstybinis Vokietijos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – Valstybinis komercinis bankas, verslininkai nutarė įrengti gyvenamąsias patalpas. Siekdami padidinti susidomėjimą rekonstruojamame pastate parduodamais butais dabartiniai pastato savininkai paprašė, kad miesto savivaldybės administracija pakeistų automobilių parkavimo tvarką, kad gatvėje ties pastatu tilptų kuo daugiau automobilių. Kadangi vidinio kiemelio pastatas neturi.

Beveik 20 metų šiame Turgaus g. 1 esančiame pastate veikė lošimų namai „Pramogų bankas“. 2021 m. pastatas buvo parduotas, o jame veikę lošimų namai nutraukė veiklą. Su lošimų namais susiję asmenys pasiliko valdyti pastato dalį Teatro g. 1, kuriame veikia kavinė ir airiška smuklė.

Įdomiausia, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija verslininkų prašymą pakeisti parkavimo būdą patenkino neįtikėtinai greitai ir net nesvarsčiusi nei Eismo saugumo komisijoje, nei kelių ženklų klausimus spręsti suburtoje specialioje darbo grupėje.

Pasipiktino gyventojai

Sprendimas pakeisti automobilių parkavimo tvarką sulaukė aplinkinių namų gyventojų nepasitenkinimo, kurie tapo avarinių situacijų, nuolatinių spūsčių ir konfliktų tarp vairuotojų įkaitais.

Gretimo namo gyventojai pasakojo, kad pakeitus parkavimo būdą susiaurėjo Teatro g. važiuojamoji dalis ir nebeliko projektuotojų suplanuoto 5-5,5 metrų važiuojamosios dalies pločio, dėl to liko tik viena važiuojamoji dalis iš dviejų. Be to, gyventojų automobiliams tapo sunku išvažiuoti iš Jono gatvės, kadangi dėl statmenai šaligatviui paliktų automobilių nebematyti iš kairės atvažiuojančių automobilių. Dar daugiau, Teatro g. 1/Turgaus g. 1 pastatuose įsikūrusių įstaigų lankytojai panorę išvažiuoti į Teatro gatvę sustabdo eismą, o ne tokie patyrę vairuotojai net nesugeba išvažiuoti iš užimtų vietų.

Pasak Teatro g. 7 namo gyventojų, tapo sudėtinga aptarnauti Jono g. stovinčius atliekų konteinerius.

Gatvė susiaurėjo

Gyventojų interesams atstovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, priklausantis opozicinei Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijai Andrius Petraitis, pats gyvenantis Teatro gatvėje, pastebėjo, kad Teatro g. turi svarbią arterinę reikšmę senamiesčio eismui. 

„Susiaurėjus Teatro gatvės važiuojamai daliai kai kurie automobiliai prasilenkdami pradėjo važiuoti Teatro aikštės pusės pėsčiųjų takų, tuo gadindami tako dangą ir kelti grėsmę juo einančių pėsčiųjų saugumui. Teatro g. 7 namo gyventojai pradėjo skųstis pablogėjusiu matomumu išsukant iš Jono g. į Teatro g. ir dėl ko jau kilo ne viena avarinė situacija. Taip pat pastebėjau, kad nėra įrengti stabdantieji borteliai, statmenai atbulinę eiga besiparkuojantys automobiliai per kitus priparkuotus automobilius gali nematyti einančių pėsčiųjų ir tuo gali kelti pavojų jų saugumui užvažiuojant ant pažeminto šaligatvio“, – pasakojo A. Petraitis.

Politikas taip pat pastebėjo, kad Teatro gatvė turi arterinę reikšmę senamiesčio transporto srautui, nes ja eina vienas iš dviejų trumpiausių maršrutų vykstant į šiaurinę miesto dalį. Kitas trumpiausias maršrutas vykstant į šiaurinę miesto dalį eina Tiltų gatve, bet ja leidžiama važiuoti tik Tiltų g. gyventojams, elektriniam, aptarnaujančiam ir viešajam transportui. Artimiausiu metu planuojamas Biržos tilto remontas dar labiau padidins transporto srautus Teatro g.

Teatro gatvės kapitalinis remontas baigtas priėjusiais metais, rekonstrukcijos vertė – 575 tūkst. Eur. Ją rekonstravus buvo numatyta organizuoti automobilių statymą lygiagrečiai šaligatviui.

Žaibiškai sureagavo prašymą

Į klausimą, kodėl prireikė keisti automobilių statymo tvarką Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pateikė atsakymą, kuriame cituojamas Transporto skyriaus vedėjas Rimantas Mockus:

„Teatro g. kapitalinio remonto projekto sprendiniuose buvo numatyta eismo organizavimo tvarka. Gatvėje prie Turgaus g. 1, Teatro g. 1, 5 ir 7 pastatų numatyta organizuoti automobilių statymą lygiagrečiai šaligatviui.

Įgyvendinus projektą, savivaldybė gavo prašymą automobilius statyti statmenai šaligatviui. Senamiestyje jaučiamas automobilių parkavimo vietų stygius, todėl buvo atsižvelgta į prašymą ir pakeistas automobilių statymo būdas. Šiuo būdu automobiliai buvo statomi iki rekonstrukcijos, taip galima sutalpinti dvigubai daugiau transporto priemonių.

Dėl galimybės keisti stovėjimo būdą elektroniniu paštu buvo kreiptasi į Centrinę projektų valdymo agentūrą, gautas atsakymas, kad pokyčiai galimi, tam atskiro prašymo nereikia, svarbu, kad būtų užsifiksuota, kaip buvo iki keitimo ir po keitimo.

Po parkavimo tvarkos pakeitimo savivaldybė gavo kitą prašymą – statyti automobilius lygiagrečiai šaligatviui.  Eismo organizavimo tvarka mieste yra dinamiška ir gali būti koreguojama keičiantis poreikiui. Savivaldybės administracija pasirengusi diskutuoti dėl priimtiniausių sąlygų taikymo visiems eismo dalyviams. Savivaldybė planuoja parkavimo tvarką svarstyti artimiausiame Eismo saugumo komisijos posėdyje dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms.“

Nors R. Mockus paskutinėje pastraipoje paminėjo, kad prašymai gali būti nagrinėjami Eismo saugumo komisijos posėdyje, tačiau UAB „Antantė“ prašymas posėdyje nebuvo svarstytas, o į jį išsyk buvo sureaguota.

Telefonu V. Paukštė paaiškino, kad ne visus prašymus dėl kelio ženklų įrengimo privalu svarstyti Eismo saugumo komisijoje. „Daug ženklų įrengiame. Saugaus eismo komisija turėtų tik tam ir dirbti“, – paaiškino V. Paukštė.

Projektas įgyvendintas tinkamai

Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA), kuri administravo Sukilėlių ir Teatro gatvių kapitalinio remonto projektą, neįžvelgia didelės bėdos, kad miesto administracija pakeitė automobilių parkavimo būdą.

„Patikros vietoje metu nustatyta, jog atlikti rangos darbai atitinka projektinius sprendinius, gatvių ir šaligatvių dangos įrengtos pagal techninių projektų sprendinius.

Teatro g. parkavimas buvo planuotas išilgai gatvės. Jei Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu, yra pakeista parkavimo kryptis, projekto rezultatas dėl to nesikeičia, nes įrengtos dangos nėra nei panaikinamos, nei išardomos. Tai yra, kas buvo suprojektuota ir nupirkta, tas yra ir įrengta, o jei dėl kažkokių priežasčių Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu nutarta automobilius parkuoti kitaip – nėra nei pažeidimas, nei neatitikimas“, – raštu į klausimą atsakė CPVA komunikacijos specialistė Aušra Pocienė.

Kas „šokdina“ savivaldybę?

„Delfi“ pasidomėjo, kieno pageidavimus savivaldybė taip žaibiškai įgyvendino? Nors miesto judumo plane yra numatyta, kad „miesto senamiesčio teritorijoje skatinamas susisiekimas pėsčiomis ir dviračiais, aptarnaujant privažiavimą viešuoju transportu“, „labai svarbu Klaipėdos senamiestyje, gyvenamuosiuose rajonuose plėsti pėsčiųjų zonas“.

Buvusį „Pramogų banko“ pastatą, kuriame veikė lošimų namai „Nesė“,  įsigijo UAB „Antante“. Šiai  bendrovei priklauso ir neseniai rekonstruotas netoliese esantis istorinis pastatas, kuriame 1920-1923 m. buvo įsikūrusį Klaipėdos kraštą valdžiusi prancūzų prefektūra.

Nusprendusi rekonstruoti ir banko pastatą ir jame įrengti gyvenamąsias patalpas, bendrovės „Antantė“ direktorė Sandra Urnikienė paprašė savivaldybės pakeisti parkavimo tvarką. Pagrindinė tokio pageidavimo priežastis – galimybė automobilius laikyti ir naujiesiems gyventojams, nes pastatas neturi vidinio kiemo, o Klaipėdos senamiestyje vietų automobiliams labai trūksta.

Paskambinus UAB „Antantė“ direktorei S. Urnikienei, kuri ir teikė prašymą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai pakeisti automobilių statymo būdą ties šaligatviu Teatro g. 1, norėta pasiteirauti, koks buvo tokio prašymo motyvas? Atsiliepusi verslininkė paaiškino, kad pastatas šiuo adresui priklauso kitai bendrovei. Tačiau patikslinus klausimą, kad kalbama apie gretimą pastatą Turgaus g. 1, kurie abu yra sujungti, ir kuriame anksčiau veikė „Pramogų bankas“, telefoną perėmė vyriškis, kuris neprisistatė, tik grėsmingai paklausė, ar žurnalistas priklauso tai pačiai gaujai, kaip ir Petraitis, kuri privatizavo Klaipėdos „Senąjį turgų“. Įsakęs padėti licenciją ant stalo ir nebelaukdamas atsakymo bei pats nurodęs daugiau nebeskambinėti išjungė telefoną.

Sunku suprasti, ką vyriškis turėjo minty, nes jis išsyk išjungė telefoną. Tačiau „Senojo turgaus“ privatizacija taip ir neįvyko. „Delfi“ žiniomis, Klaipėdos miesto savivaldybės įmonė „Senasis turgus“ buvo reorganizuota į UAB ir, neradus investuotojo, 2021 m. spalį Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu prijungta prie kitos savivaldybės valdomos UAB „Naujasis turgus“.

Tikėtina, kad telefoną perėmė ir keistus kaltinimus svaidė S. Urnikienės vyras Vidmantas Urnikas, esantis „Antantė“ ir daugelio kitų bendrovių, plėtojančių įvairius nekilnojamojo turto projektus Klaipėdos mieste, akcininkas. Kaip jis pats yra sakęs, turi daugybę įmonių, o kai kurių net direktorių nepažįsta. „Pas mane daug įmonių, negaliu kiekvieną sutartėlę skaityti… Netikrindavau pinigų srautų sąskaitoje, turiu ką veikti“, – replikavo verslininkas, galiausiai patikinęs, kad nežino, net kas yra UAB „Rasa“ direktorius, kurio pavaduotoju jis dirba“, – žinutėje iš teismo salės V. Urniko kalbas citavo portalas „Atvira Klaipėda“.

Bendros patalpos

Beje, tose pačiose patalpose, kuriose buvo registruota UAB „Rasa“, prieš metus įsikūrė partijos „Nemuno aušra“ (buvusios partijos „Laisvė ir teisingumas“ Klaipėdos skyriaus) štabas bei Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio biuras.

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos frakcijos „Nemuno aušra“ būstinė nuo 2023 m. birželio yra įsikūrusi Liepų g. 54. Patalpos tuo metu galimai priklausė UAB „Solar technologijos“, kurių akcininkė yra UAB „Rasa“, kurios akcininkai yra jau minėti V. Urnikas su S. Urnikienė. Gruodžio gale UAB „Rasa“ pardavė UAB „Solar technologijos“ akcijas neįvardintam pirkėjui.

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis prieš metus dalyvavęs būstinės ir savo biuro Klaipėdoje pristatyme teigė, kad nuomą už patalpas mokės iš Seimo nariui skiriamų parlamentinių lėšų. Tačiau, panašu, kad savo duoto žodžio jam ištesėti nepavyko.

Tiesa, iš pradžių jis turėjo planą prašyti Klaipėdos savivaldybės administracijos, kad toji patalpas Seimo nario priimamajam skirtų neatlygintinai, tačiau nusprendė prisiglausti tose pačiose patalpose sykiu partijos bičiuliais.

„Esu išrinktas Kelmės-Šilalės vienmandatėje apygardoje, todėl prašyti dar vienų (neatlygintinų) patalpų Klaipėdoje būtų per daug įžūlu. Nors Seimo statute nėra apibrėžta, kas turėtų suteikti patalpas Seimo nario biurui. Po savivaldos rinkimų Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje susikūrus mūsų frakcijai nusprendėme tas patalpas nuomotis. Čia labai patogi vieta, greta gatvės, yra vietos automobiliams palikti, spaudai ir lankstinukams iškrauti. Iš pradžių svarsčiau jas nuomoti už parlamentines lėšas, tačiau nusprendėme visi drauge su frakcijos nariais „susimesti“ po tuos 20-30 eurų ir nuomotis bendrai. Prieš kelis mėnesius pasikeitė patalpų savininkai, tačiau naujasis savininkas nuomos sąlygų nepakeitė. Kokie mano santykiai su ankstesniuoju patalpų savininku Vidmantu Urniku? Jokie. Kelis kartus mačiau, pasilabindavome ir viskas. Paskutinį kartą aš jį labai seniai mačiau, gal prieš kokius metus. Man atrodo, kad jis net Lietuvoje nebegyvena“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.

Su „Delfi“ bendravęs A. Petraitis svarsto, kad „Antantės“ prašymas buvo patenkintas ir kelio ženklai, nustatantys parkavimo būdą, galėjo būti pakeisti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Andriaus Žuko iniciatyva, apeinant standartines procedūras. A. Žuką į direktoriaus postą, pagal koalicijos sutartį, delegavo buvusi „Laisvės ir teisingumo“ frakcija, dabar persikrikštijusi į „Nemuno aušra“.

Spalvinga praeitis

V. Urnikas yra neeilinė asmenybė. Laikraštyje „akistata“ buvo rašyta, kad 1990 m. V. Urnikas priklausė nuo Kauno „daktarų“ atskilusiai Gintaro Skobo vadovaujamai grupuotei. Vėliau grupuotė ėmė krikti. V. Urnikas ir dar keli grupuotės nariai sugrįžo po „daktarų“ sparnu. G. Skobui tai labai nepatiko ir jis davė komandą nužudyti „maištininkų“ lyderius. Į namo einančius V. Urniką ir D. Steponavičių buvo šaudyta. D. Steponavičius žuvo, V. Urnikui pavyko pasislėpti.

V. Urnikui pasitraukus į Klaipėdą čia jis pateko į vietinių banditų lyderio Sigito Gaidjurgio nemalonę. Šis savo parankiniams 2000 m. metų balandžio mėnesį nurodė surasti asmenis, kurie įbaugintų V. Urniką, esą jis yra ne vietinis, atvažiavęs iš Kauno, ir jam „reikia padaryti problemų“. S. Gaidjurgis vykdytojams  perdavė tris F-1 tipo kovines granatas, kurias reikėjo susprogdinti nurodyto asmens kieme. Granatą 2000 m. birželio mėnesį V. Urniko namo Melnragėje kieme susprogdino P. Skruibis.

Šiuo metu be nekilnojamojo turto V. Urnikas verčiasi skalbyklų verslu. Jam ir žmonai priklausanti UAB „Rasa“ per susijusius asmenis valdanti ne vieną didelę Lietuvos skalbyklą.

Paaiškinsiu, kad Krūmamiestis, tai senosios Klaipėdos dalis dešiniajame Dangės krante. Dabartinė Atgimimo aikštė, kuri visiškai nepasikeitė per 50 metų, kai ji buvo įrengta bolševikų gaujos vado stabui garbinti, buvo suformuota nugriovus aplink likusius kelis senojo Memelio pastatus. Praėjus trisdešimčiai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo mankurtiškai mąstantys projektuotojai ir užsakovai iš Savivaldybės nusprendė toje vietoje įrengti kelių aukštų požeminę automobilių saugojimo aikštelę.

Bet ar tikrai požeminė aikštelė reikalinga žiūrovams?

Juk Klaipėdos dramos teatras neturi jokios aikštelės. Nei požeminės, nei antžeminės. Tačiau žiūrovų jam netrūksta. Ir nė vienas dar nesiskundė, kad nerado vietos automobiliui palikti.

Klaipėdos koncertų salės žiūrovai ir koncertų klausytojai taip pat nevargsta, nors aplink šią kultūros įstaiga taip pat nėra didelės automobilių saugojimo aikštelės. Galvos dėl automobilio statymo neskauda ir Žvejų rūmų renginių lankytojams.

Be to, kur dingo ankstesniosios valdžios deklaruota „senamiestis be automobilių“ idėja? Juk dar visai neseniai iki užkimimo įrodinėta, kad klaipėdiečiai privalo automobilius palikti centro prieigose įrengtose automobilių laikymo aikštelėse, o senamiestį pasiekti pėsčiomis arba viešuoju transportu. Tam buvo apmokestinti net kiemuose stovintys automobiliai. Kodėl išsižadėta, kas buvo žadėta?

Gal priežastis kita? Gal merą ir savivaldybę spaudžia, arba įvairiais pažadais masina verslo subjektai? Pavyzdžiui, netoliese įsikūrusio atnaujinto viešbučio savininkai? O gal priežastys kur kas labiau žemiškos? Sklinda gandai, kad vykdant tokio masto statybas galutinė suma didėja ne vieną ir ne du kartus. Taip pat keistai sutampa, kad projekto kuratoriai kaip tik tuo metu pradeda individualių namų arba kitų jiems priklausančių objektų statybas. Prisiminkime K. Brazauskienės „Draugystės“ viešbučio statybas, kurios vyko tol, kol buvo „statomas“ nacionalinis stadionas, ir kurios baigėsi kitą dieną, kai nutrūko finansavimas stadionui.

Toli nereikia ieškoti ir mums. Vien ko vertas Senvagės mokyklos, kurios statybos darbų sąmata, palyginti su pradine suma, „pabrango“  net 100 proc.,  pavyzdys. Juk kelių lygių požeminė aikštelė Krūmamiestyje kur kas utopiškesnis projektas. Statybininkai, statę Muzikinį teatrą, už galvos griebėsi nežinodami, kaip sustabdyti gruntinio vandens sunkimąsi. O kas dėsis požeminiame parkinge? Jau šiandien, nors statybos net neprasidėjo, visi nutuokia, kad tikrai atsiras projekte nenumatytų darbų.

Įvairių minčių kyla dėl ankstesniosios Klaipėdos miesto valdžios veiksmų, kuri sąmoningai atėmė galimybę rinktis ir „rekonstravusi“ Dangės skverą prieš Muzikinį teatrą sukišo milijonus ES lėšų ir taip užkirto galimybę būtent čia įrengti automobilių saugojimo aikštelę operų ir simfonijų klausytojams.

Šios trumpai atpasakotos istorijos moralas paprastas – klaipėdiečiai iki šiol nelaiko savęs miesto, kuriame gyvena, tradicijų tęsėjais ir nesuvokia savo, kaip klaipėdiečio, tapatybės. Jiems Klaipėda – vieta, tik kurioje gyvena. Kaip koks Kaliningradas raudoniesiems kolonistams, kurie nebaudžiami sudarkė pusės tūkstančio metų Rytų Prūsijos sostinės istoriją.

Apmaudu, kad per 34 nepriklausomybės metus ir mes, klaipėdiečiai, neišsivadavome iš sovietinio mąstymo, kurį geriausiai apibūdintų senas bolševikų šūkis: „Pasaulį seną suardysime, o ant jo griuvėsių – naują pastatysime“. Todėl iki šiol griauname ir ardome senojo Memelio likučius, istoriniuose senamiestyje bei naujamiestyje statome stiklinius monstrus ir nė piršto nepajudiname, kad ištaisytume praeityje padarytas klaidas.

Žinoma, utriruoju. Yra keli sektini pavyzdžiai: ryžių malūno, „Salamander“ pastato atkūrimas, Memelburgo pilies bokšto atstatymas, dujų fabriko ir skerdyklos komplekso Liepų gatvėje atgimimas, spirito varyklos – limonado gamyklos komplekso atkūrimas bei Gaidžio namo rekonstrukcija. Prieš kelias dienas prasidėjo skaudulio pačioje miesto širdyje – „Baltijos“ gaisravietės atnaujinimo darbai.

Bet atkreipkime dėmesį, kad išskyrus Memelburgo pilies projektą, visi kiti senojo Memelio pastatai atkuriame išskirtinai privačių investuotojų lėšomis.

Tačiau Šv. Jono bažnyčios atstatymo idėja sunkiai skinasi kelią. Tai suteikiame jai valstybei  svarbaus objekto statusą, tai vėl atimame. Pagrindinis motyvas – Klaipėdoje neliko liuteronų, tai ir tokia didelė bažnyčia jiems nereikalinga. Bet juk ši šventovė būtų ne tik liuteronų maldos namai, bet ir kultūros centras bei turistų traukos objektas.

Trypčiojama vietoje dėl Karališkojo pašto pastatų komplekso, tik po ilgų aplaidos neveikimo metų atsirado investuotojas, kuris griebsis buvusio teismo ir kalėjimo pastatų komplekso Jūros gatvėje rekonstrukcijos.

Buvusioje Rytų Vokietijoje, Mozūrijoje ir buvusios Rytų Prūsijos pietinėje dalyje, kuri dabar priklauso Lenkijai, nespjauna į prūsiškąjį paveldą ir valstybė bei savivalda. Smarkiai nesiplėsiu, tik pateiksiu Gdansko (buvusio Dancigo) pavyzdį. Paskutiniosiomis antrojo pasaulinio karo dienomis visiškai sugriautas viduramžių miestas šiandien atstatomas gražesnis nei buvo.

Kas trukdo taip elgtis klaipėdiečiams?

Glumina daugiabučių kvartalo Pelenynėje, kuris pavadintas Bastiono namais, projektas. Greta istorinio Memelio centro statomi gyvenamieji namai nė iš tolo neprimena senojo prūsiškojo miesto kolorito. Taip pat sėkmingai tokie namai galėtų būti statomi Vilniuje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Kas trukdė projektuotojams iškelti užduotį, kad namai turėtų nors minimalią Rytų Prūsijos dvasią? Būtų užtekę dvišlaičių stogų. Dabar turėsime dar vieną „chručiovkių“ kvartalą pačiame centre.

Taip pat absurdiškai atrodo gyventojų kova su potencialiais investuotojais, norinčiais Pievų tako gatvėje statyti 12 aukštų dangoraižį. Kodėl tie investuotojai neurbanizuoja piečiau Jūrininkų prospekto, arba į Rytus nuo Joniškės kapinių esančių erdvių, kur plyti pievos ir galybė erdvės plėtrai bei negresia problema dėl automobilių statymo? Kodėl reikia kariauti su miesto centrinių kvartalų bendruomene?

Be to, kodėl neužstatomos erdvės, kurios buvo suformuotos pokariu, kai okupacinė valdžia naikino viską, kas „vokiška“ ir prioritetą teikė bedvasei bolševikinei baltų silikatinių plytų bei blokinių namų architektūrai? Viena iš galimybių – ta pati aikštė Krūmamiestyje. Jei atkurtume Biržos gatvės linkį bei pasuktume Biržos tiltą, kuriam jau vis tiek reikalingas kapitalinis remontas, galėtume atstatyti ir Biržą, kuri sykiu su Šv. Jono bažnyčia bei Memelburgo pilies bokštu suformuotų magiškąjį trikampį, kuris pritrauktų ne dešimtis, o šimtus tūkstančių turistų per metus. Žemėlapiai, nuotraukos, kita atkūrimui reikalinga medžiaga šiai laikais itin lengvai prieinama.

Reikia labai nedaug – meilės miestui, kuriame gyvename ir kuriame, tikiuosi, gyvens mūsų vaikai.