Rytų Prūsijos miestas Eitkūnai (dab. Černyševskyje) šalia Kybartų. Dešinėje užrašas: „Raudonosios armijos kary, prieš tave fašistinio žvėries irštva“. Šis užašas buvo savotiškas leidimas šiame krašte elgtis barbariškai.

“Klaipėdos žiniose” rašyta, kad Raudonieji į Klaipėdos kraštą įsiveržė 1944 m. spalio 9-10 dienomis. Iki pat spalio pabaigos truko mūšiai dėl Klaipėdos (Mėmelio). Nors kraštas buvo okupuotas, miestas liko vokiečių rankose. Negalėdami paimti įtvirtinto uostamiesčio, sovietai ėmė siautėti užimtose Klaipėdos krašto teritorijose. Vos per pusantro mėnesio sovietiniai okupantai parodė tikrąjį savo veidą, kuriuo pasibaisėjo net visko matę okupacinės valdžios pareigūnai. Iš kai kurių dokumentų aiškėja, kad siautėti raudonarmiečiai pradėjo pirmosiomis okupacijos dienomis.

Skundėsi net enkavedistai

2009 m. Klaipėdos universiteto išleistame leidinyje „Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos“ daktarė Arūnė Liucija Arbušauskaitė straipsnyje „Klaipėdos krašte nėra nė vienos šeimos, iš kurios nebūtų kas nors atimta“ pateikė trijų to meto okupacinės valdžios pareigūnų Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo S. Juozapavičiaus, NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vado vyr. leitenanto Kazakovo ir NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininko kapitono Kuzmino skundus savo tiesioginiams viršininkams dėl kraštą okupavusių Raudonosios armijos dalinių savivalės ir siautėjimų.

Sunku pasakyti, ar jie buvo susitarę, tačiau visi trys raštai, kurių originalai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve buvusiame LKP CK dokumentų skyriuje, parašyti prieš 75 metus 1944 m gruodžio 24 d.

S. Juozapavičius savo raštą siuntė Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, vyr. leitenantas Kazakovas – Lietuvos TSR Vidaus reikalų liaudies komisarui valstybės saugumo komisarui Juozui Bartašiūnui, o kapitonas Kuzminas – Lietuvos TSR Valstybės saugumo liaudies komisarui Aleksandrui Guzevičiui.

Dokumentuose at­sispindi nepagražinta padėtis Klaipėdos krašte 1944 m. rudenį, kai jau buvo pasitraukę krašto gyventojai ir į teritoriją įžengė Raudonosios armijos daliniai. Tik Klaipėdos (Mėmelio) placdarmą dar tebegynė negausios vermachto pajėgos, kurių rankose buvo ir Kuršių nerija. Likusioje krašto teritorijoje „šeimininkavo“ sovietų trofė­jinės kariuomenės daliniai, kurie turėjo šalinti karo veiksmų padarinius (išminuoti laukus, pastatus) ir rinkti karinės technikos liekanas.

Apie padėties rimtumą liudija ir ketvirtas tame pačiam Klaipėdos universiteto leidinyje publikuotame A. L. Arbušauskaitės straipsnyje pateiktas dokumentas – Lietuvos KP(b) Klaipėdos valsčiaus ir miesto komitetų sekretoriaus Šilino kreipimasis į patį aukščiausią tuo metu tiek karinės, tiek ir partinės Lietuvos TSR pareigūną Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorių  Antaną Sniečkų.

Dabar apie viską iš eilės.

Gadina turtą, prievartauja moteris

Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Juozapavičius savo rašte „Apie padėtį Klaipėdos krašte“ M. Gedvilui (1901-1981) pranešė, kad „visa Klaipėdos apskritis, išskyrus Klaipėdos miestą ir kelis gyvenamuosius punktus arti jo, išvaduoti iš vokiečių okupantų. Gyventojų likę tik Priekulės valsčiuje ir viename Dovilų valsčiaus kaime“.

Įdomu tai, kad ir Klaipėdos Vykdomasis komitetas tuo metu veikė Priekulėje.

S. Juozapavičius pripažįsta, kad Klaipėdos apskrities miestuose ir kaimuose visas turtas ir žemės ūkio inventorius buvo paliktas visiškai tvarkingas, tačiau daugelyje vietų jis neišsaugotas. Kitaip tariant, sugadintas, o gyvuliai atimti.

„Priekulės plytų gamykla, likusi visiškai tvarkinga, buvo demontuota, nuimti presai, vagonetės ir kitos dalys buvo suvežta į Priekulės stotį kaip metalo laužas, o gamykla liko pusiau sugriauta. Priekulės pieninėje išmontuotos sviesto mašinos. Priekulės valsčiaus komitetas ketino atsivežti veikiantį traktorių, kurį apžiūrėjo mechanikas. Kitą dieną [mechanikas], neprivažiavęs kilometro prie tos vietos, kur buvo traktorius, išgirdo sprogimą. Traktorius buvo susprogdintas ir išvežtas į metalo laužą.

Buvo susprogdintas Šventvakarių kaimo tarybos pirmininko Kuršaičio lokomotyvas, o Laukių [Launių ?] kaime buvo sudaužytas veikiančios kuliamosios arklių <…>. Ir daugelyje kitų vietų buvusios sveikos žemės ūkio mašinos sprogdinamos ir daužomos.

Baldai ir kiti namų ūkio rakandai daužomi ne tik iš smalsumo. Pvz., ten, kur nebuvo galima atidaryti durų arba spintos, jos buvo niekdariškai sunaikintos. Supjaustomi sofų apvalkalai, nudras­komi odiniai krėslai, daužomi veidrodžiai. Klaipėdos valsčiaus komiteto sekretorius, dabar laikinai einantis Priekulės valsčiaus komiteto pirmininko pareigas drg. Zimkus, užėjęs į vieną namą, pa­stebėjo kareivį, daužantį buože gerą veidrodį. Į drg. Zimkaus klausimą – Kodėl Jūs taip darote? – kareivis atsakė: daužome, kas sena, naują pastatysim, – ir išėjo…

Labai paplito moterų prievartavimas, kareiviai nepaiso nei [moterų] amžiaus, nei sveikatos. Pasitaikė ir išprievartautos moters nužudymas. Bet nelaimingi gyventojai yra išsigandę iki tokio lygio, kad netgi nesiskundžia.

Pasitaiko, kad iš gyventojų atiminėjamos siuvamosios mašinos, kilimai, avalynė ir kiti daiktai. Į Priekulės valsčiaus Kebelių kaimą atvyko visiškai girti vienas karininkas su kareiviu, o drauge su jais 15 vežimų valstiečių iš Lietuvos. Leitenantas sušukęs: imkite viską, ką norite. Čia ir prasidėjo plėšimas. Vežimus prikrovė. Atėmė iš gyventojų bulves, šieną ir kas kam patiko. Iš vieno valstiečio atėmė karvę. Kada rusė moteris, vokiečių išvežta, pradėjo prašyti, kad paliktų, leitenantas pareiš­kęs: jeigu duktė sutinka su manimi gulti į lovą, tai mes nieko neimsime.

Klaipėdos krašte neliko nė vienos šeimos, iš kurios kas nors nebūtų atimta“, – skundėsi S. Juozapavičius M. Gedvilui.

Atiminėja maistą, skriaudžia gyventojus

Sovietų aviacijos subombarduotas Klaipėdos centras.

NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vyr. leitenanto Kazakovo pranešimo Vidaus reikalų liaudies komisarui valstybės saugumo komisarui J. Bartašiūnui (1985-1972) turinys mažai kuo skiriasi nuo ankstesniojo.

Ir šiame dokumente primenama, kad kraštą okupavus raudoniesims be šeimininkų likę vienkiemiai, kaimai, turtas buvo palikta saugiai ir tvarkingai. Priminsime, kad tuo metu didžiąją Klaipėdos krašto kaimiškųjų vietovių gyventojų dalį sudarė lietuviais save laikę gyventojai.

„…Trumpas trofėjinių ūkinių komandų ir kai kurių karių buvimas čia visus tuos ūkius ir turtą pavertė visiškai netinkamu. Namuose praktiškai nebeįmanoma gyventi, stiklai išdaužyti. Krosnys išgriautos, pasilikę nuo išvežimo baldai sulaužyti ir sunaikinti vietose. Sulaužyta daug žemės ūkio inventoriaus, jis suvež­tas į metalo laužo surinkimo punktus.

Daugelis trofėjinių-ūkio komandų karių plėšikauja, grobia, prievartauja moteris, net ir nužudo.

Kiekvienam kariniam junginiui nustatytas gyvulių, daržovių ir grūdų paruošų planas. Sudarytos specialios komandos, duoti nurodymai, iš kokių išteklių formuoti tas atsargas, tačiau užuot organi­zavusios daržovių nuėmimą laukuose, surinkusios be šeimininkų likusius gyvulius, šios komandos dažniausiai užsiima gyventojų plėšimu, paskutinių gyvulių ir daržovių atsargų iš jų atiminėjimu.

Tarnybos reikalais komandiruojami kariai „pakeliui“ užvažiuoja į gyvenamuosius punktus, prievartauja moteris, atima iš gyventojų produktus ir išvyksta“, – ministrą informuoja enkavedistas Kazakovas.

Pateikęs kelis konkrečius pavyzdžius karininkas toliau rašo: „Daugelis trofėjinių-ūkio komandų nesugebėjo organizuoti derliaus nuėmimo iki šalčių, [todėl] ėmėsi pildyti jų atsargas iš gyventojų, neatsižvelgdamos į jų poreikius. Aukščiau minėti faktai kartojasi visuose Priekulės apylinkių kaimuose. Kariškių prievartaujamos moterys [taip pat] yra faktai.

Piaulų kaime spalio mėn. grasinant ginklu buvo išprievartauta mergina J. E. Kaltininkams šiuo metu keliama byla.

Š. m. lapkričio 21 d. Protniškių kaime užregistruotas faktas apie dviejų kariškių pilietės B. J. išprievartavimą. Tos dienos vakarą į B. butą užėjo trys kariškiai ir pakvietė ją vykti drauge padėti iškrauti bulvių mašiną. Įvažiavę į vieną kiemą Voveriškių kaime, vairuotojas ir vienas kareivis nusivedė B. į daržinę ir, užkimšę burną nosine, išžagino.

Visų šių faktų tyrimą sunkina tai, kad dažnai negalime patekti į karinių dalių dislokacijos vietas.

Prašome Jūsų įsikišimo“, – savo pranešimą baigia vyr. leitenantas Kazakovas.

Grobė net vaikų daiktus

Raudonieji barbarai grobė viską, ką tik rasdavo. Štai Klaipėdos krašto gyventoja Magdalena Klumbytė – Piklaps, kuriai tuo metu buvo vos keleri metukai, prisiminė, kad į jų kiemą atėję rusai norėjo atimti net vaikų naktinį puodą. „Vieną gražią dieną įeina rusas ir griebia iš palovės naktipuodį. Turėjom tokį rausvą su baltais taškais. Jam reikią įsipilti kažką ir jis norįs neštis. Mamulytė šaukia, kad vaikai į tą puoduką aa  daro, sako, kad kai jis pareis, jį išjuoks, išmes per tvorą ir viskas. O mes, vaikai, jau puoduko neturėsime. Paskui galų gale išprašė iš jo.

Paskui dar vienas toks įsimintas įvykis buvo. Kadangi namas mūsų didelis, tai rusų kareiviai atvažiavo su savo patrankom girti. O buvo tamsu, tai jie ant kiekvieno kampo pridirbdavo. Karininkas nusimovė kelnes prie tvoros. Prieš namą buvo darželis. Ir ant jo tvoros jis užkabino savo diržą. Rytmetį jis visus gatavas sušaudyti, jis rengiasi, o diržo nėra. Iš to pasiutimo mūsų šunelį  nušovė. Dar gerai, kad visų kitų neiššaudė. Paskui pamatė, kad tas diržas ant tvoros kabo. Žodžiu, vaikas būdama žiaurumo prisižiūrėjau ir atsimenu viską. Tai štai kokie pirmieji vaikystės įspūdžiai, pirmieji karo įspūdžiai“, – prisiminė M. Klumbytė – Piklaps, kurios pasakojimas pateiktas  knygoje „Klaipėdiškių priminimai“.

Civilinė valdžia buvo bejėgė

LTSR NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininkas valstybės saugumo kapitonas Kuzminas Lietuvos TSR valstybės saugumo liaudies komisarui valstybės saugumo komisarui A. Guzevičiui (1908-1969) dėstė, kad raudonarmiečių savivalė prasidėjo vos įžengus į šį kraštą.

„1944 m. spalio 9-10 d. Pirmojo Pabaltijo fronto kariai iš esmės išvadavo Klaipėdos krašto Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos valsčius nuo vokiečių-fašistų grobikų. Paskui frontas nusistovėjo.

Likę teritorijoje gyventojai buvo vietiniai arba evakuotieji, dažniausiai seniai, moterys ir vaikai. Agentūrinių priemonių tarp vietinių gyventojų metu nustatyta, kad dalis [gyventojų] priklausė nacionalsocialistinei partijai, neslėpė priešiško požiūrio į tarybų valdžią ir buvo mūsų represuoti.

Kita dalis, tiek vokiečiai, tiek lietuviai [yra] prisirišę prie savo žemės, skundžiasi pavargę nuo karo ir turi vienintelį norą – užsiimti žemės ūkiu, nepaisant, kokia bus valdžia.

Tuoj pat išvadavus Klaipėdos krašto miestus ir gyvenamuosius punktus, kariškiai pradėjo griau­ti visa tai, kas vertinga, motyvuodami tuo, jog visos vertybės priklauso priešams – vokiečiams.

Buvo daužomos parduotuvių vitrinos, išsinešiojamos visos likusios prekės, laužomos butų durys, barbariškai laužomi vertingi baldai ir t. t. Nuo sofų, krėslų draskoma oda ir aksomas. Dėl tokio elgesio kadaise gražus Šilutės miestas, kurį vokiečių kariuomenė paliko be mūšio ir beveik nesugriautą, šiuo metu atrodo apgailėtinai. Mieste beveik nebeliko butų, kurie tiktų gyventi neatlikus remonto, neišliko nė viena parduotuvė“, – rašė Kuzminas.

Sunaikino unikalius eksponatus

Reikia pridurti, kad raudonarmiečiai Šilutėje taip suniokojo Hugo Šojaus (1845-1937) dvarą, kuriame jie apsistojo. Vos įžengę į rūmus be kitų vertybių jie sunaikino ir dvarininko įsteigtą  privatų muziejų, kurį itin vertino pats dr. Jonas Basanavičius.

H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška Lietuvos istorija, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho Prūsijos istorija, J. Laukio 1845 m. išleista knyga „Būdas senovės lietuvių (kalnėnų ir žemaičių) ir kitos knygos.

Frontui pasitraukus Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui Martynui Toleikiui sutvarkyti likusius muziejaus eksponatus. Tos pačios dienos M. Toleikio pranešime Šilutės apskrities vykdomajam komitetui rašoma: „[…] Per praėjusio karo audras tas muziejus buvo labai nukentėjęs. Didelė dalis eksponatų buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis. Tad prisiėjo pirma atsargiai ir nuodugniai peržiūrėti visą kas ant grindų suversta ir tinkamus muziejui daiktus ir popierius nuvalyti“.

Aukščiau išvardintų unikalių eksponatų niekas nebesurado.

Paplito visuotinis moterų žaginimas

Kapitonas Kuzminas savo rašte toliau dėstė, kad Klaipėdos krašto ir Šilutės apskrities teritorijoje paplito visuotinis moterų žaginimas, neatsižvelgiant į jų tautybę, fizinę būklę ir amžių. O apie šiuos nusikaltimus pranešus SMERŠ’o kontržvalgybos skyriams jų vadovai pranšimus ignoruoja ir nuo tyrimų nusišalina.

„Buvo žaginamos net 70-metės senutės ir 14 metų mergaitės jų tėvų akivaizdoje. Be to, visa tai įgavo tokį pobūdį, kad moterys neretai baiminasi būti sušaudytos, [todėl] nesipriešindamos paklūs­ta viršininkų liepimams ir paskui visiškai nesiskundžia.

Priekulės valsčiuje š. m. lapkričio mėnesio pabaigoje pas vieną gyventoją užėjo vienuolika karių ir pareikalavo žmonos. Pastaroji išėjo į kiemą. Ten ją visa grupė išprievartavo. Iš esmės vyro akivaizdoje.

Priekulės valsčiaus teritorijoje beveik panašiu laiku buvo rastas išžagintos moters lavonas. Reikalas nebuvo tiriamas. Apie šiuos faktus žodžiu informavo 32-os divizijos SMERŠ’o kontržvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Ryžkovas.

1944 m. gruodžio 1 d. į Vilkyčių kaimo seniūną kreipėsi trys kareiviai, prašydami jiems darbui komendantūroje atsiųsti tris moteris; seniūnas šitai ir padarė. Po pusantros valandos jos sugrįžo išžagintos ir suplėšytais drabužiais (seniūno pranešimas).

Vanagų kaimo rajone vienas iš kariškių pasiskelbė gydytoju ir organizavo moterų „priėmimą“. Rezultatas – išžagino vieną nepilnametę, paskui pasislėpė.

Š. m. lapkričio mėnesio pabaigoje ar gruodžio mėnesio pradžioje viename sanitariniame batalione operatyvinės grupės bendradarbis drg. Glezeris matė gydytoją priimant motiną su gydymui atvežta išžaginta 14 metų mergaite.

Š. m. gruodžio 20 d. Priekulės valsčiaus Dreižių kaime viršila ir kareivis naktį išžagino m. M. A. jos bute. Ji naktį per langą pabėgo be drabužių (Seniūno Reizgio pranešimas).

Raudonosios armijos karininkas pranešė Šilutės apskrityje buvus tokį įvykį. Du kariai, ap­lankę vieną butą, užėjo į jį naktį. Į beldimą išėjusi moteris buvo apsigaubusi maišu ir ten pat tarpduryje [buvo] išžaginta; tai buvo 70 metų senutė.

Be aukščiau minėtų faktų nustatyti kai kurių kariškių tiesiog banditiški išpuoliai.

1944 m. gruodžio mėnesio 10 d. Vanagų kaimo apylinkėse du nenustatyti kariškiai sustabdė praeinančią netoliese pagyvenusią moterį ir ją vietoje nušovė. Žinia apie tą faktą pasklido po visą Priekulės valsčių, ir gyventojai sutiko ją pasipiktinę.

1944 m. spalio mėn. Šilutės mieste grupė kariškių keletą kartų ėjo pas NKVD viršininką valstybės saugumo majorą Zujevą, reikalaudami išduoti pas jį gyvenusią septyniasdešimties metų vokietę, ketindami ją nužudyti.

Aukščiau minėti faktai paplito tiktai todėl, kad SMERŠ’o kontržvalgybos skyriai nusišalino nuo kovos su jais.

Kaip pranešė 32-os divizijos SMERŠ’o kontržvalgybos viršininko pavaduotojas majoras Ryžovas, tos divizijos prokuroras pranešė armijos [vadovybei] apie vieno karininko įvykdytą jau­nos moters išžaginimą. Armijoje į tą reikalą dėmesio nekreipė, o prokurorui pareiškė: „Nejaugi Jūs neturite kuo užsiimti be tokių [niekų]“.

Toliau Kuzminas pateikia daugybę faktų, kaip raudonarmiečiai apiplėšinėjo civilius gyventojus, atiminėjo jų gyvulius ir turtą. „Nustatyta daugelis faktų, kai kariškių iš gyventojų rekvizuoti galvijai ir daiktai būdavo per­siunčiami į Lietuvos TSR teritoriją (per buvusią) sieną ir ten keičiami į naminę degtinę. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai į Klaipėdos kraštą plėšikauti atvažiuodavo girti kariškiai drauge su Didžiosios Lietuvos gyventojais“, – konstatavo enkavedistas kapitonas Kuzminas.

Trukdė kurti tarybinius ūkius

A. Sniečkus su karininkais ant šiaurinio Klaipėdos uosto molo. Paskui jį eina 1-ojo Pabaltijo fronto vadas I. Bagramianas. Ch. Levino nuotr.

Iš Šilino rašte A. Sniečkui, kuris neoficialiai buvo vadinamas Lietuvos „šeimininku“, išdėstytų teiginių paaiškėja, kad šis dokumentas nėra pirmas. Raudonarmiečių savivale skųstasi jau anksčiau. Tiesa, šis komunistas sielojasi ne tiek dėl civilių sveikatos, gyvybių ir jų turto, o dėl to, kad nepavyksta steigti žemės ūkio technikos nuomos punktų šiame krašte kuriamiems sovietiniams ūkiams.

„Nepaisant mano prašymų Jums dar 1944 m. spalio mėnesį ir gruodžio 13 d. uždrausti trofėji­nėms komandoms kaip metalo laužą rinkti įvairias mašinas ir žemės ūkio padargus, padėtis beveik nepasikeitė. Trofėjinės komandos kaip anksčiau, nekreipdamos dėmesio į Jūsų įsakymą neleisti rinkti gyvenvietėse žemės ūkio inventorių kaip metalo laužą, renka jį ir toliau, šitaip darydamos žalą šalies liaudies ūkiui. Pavyzdžiui, gruodžio 25 d. Priekulės valsčiaus Driežiuose Andrušaičio ūkyje sudaužyta ir išvežta kuliamoji, bulvių kasimo mašina ir kiti žemės ūkio padargai, gruodžio 15 d. Matukaičio ūkyje sulaužyta vilnų karšimo mašina, Reizgio ūkyje sugadintas visas žemės ūkio inventorius. 1945 m. sausio 6 d. susprogdintos ir išvežtos į metalo laužo bazę pavaros. Iki šios dienos (esu liudininkas 1945 m. sausio 6, 7, 8 dienų) trofėjinės komandos vežimais į bazę gabena akėčias, plūgus ir kitus žemės ūkio padargus. Tokių pavyzdžių galiu pateikti daugybę…“ – skundėsi Šilinas.

Vaikai prikalti prie stalo

Turto grobimas, naikinimas ir moterų prievartavimai tai tik nežymi dalis baisumų, kuriuos patyrė Klaipėdos krašto gyventojai, nepaklusę raginimams pasitraukti arba tiesiog nespėję. Ne visi sovietų  pareigūnai drįso pripažinti, kad raudonarmiečių žvėriškumas šiame krašte buvo nesuvokiamas sveiku protu.

Štai Joachimas Hofmanas knygoje „Naikinamasis Stalino karas“ užfiksavo daugybę sovietų smurto prieš civilius atvejų okupuotuose Vokietijos regionuose, taip pat ir Klaipėdos krašte. J. Hofmanas net įvardina konkrečių karininkų pavardes, kurių daliniai žudė civilius. „..Vadas pulkininkas Kovtunovas ir kiti karininkai, kurių pavardės žinomos. Atsakingais už šaudymus, prievartavimus ir beprasmiškus griovimus Klaipėdos krašte, pavyzdžiui Šilutėje, (vok. Heydekrug) paskelbti: 87-osios gvardijos šaulių divizijos vadas generolas majoras Tymčikas ir 2-osios gvardijos artilerijos divizijos vadas pulkininkas Kobcevas, kurių vadovaujami daliniai dar sovietinėje teritorijoje pasižymėjo „išsišokimais ir plėšikavimu“. Žinoma, tai tik keletas atsitiktinai išlikusių pavardžių iš ilgo atsakingųjų sąrašo.

Štai dar vienas atvejis, kuris pateikiamas minėtoje J. Hofmano knygoje: „Kanonierius Erichas Čerkus iš 121-ojo artilerijos pulko apklausiamas karo teisme pasakojo tai, ką matė Klaipėdos krašte, Šilmeižiuose (vok. Schillmeyszen) prie Šilutės (vok. Heydekrug), kur 1944 m. spalio 26 d. įsiveržė 1-ojo Pabaltijo fronto 43-iosios armijos 93-iojo šaulių korpuso daliniai44: „Prie daržinės radau savo tėvą, gulintį veidu į žemę su kulkos skyle sprande… Viename kambaryje gulėjo vyras ir moteris, abu už nugaros surištomis rankomis ir viena virve surišti vienas su kitu… Dar vienoje sodyboje pamatėm 5 vaikus, už liežuvių vinimis prikaltus prie stalo. Nors labai uoliai ieškojau mamos, jos pėd­sakų rasti nepavyko… Eidami toliau pamatėm 5 mergaites, surištas viena virve, beveik nuo­gai išrengtas, smarkiai išdraskytomis nugaromis. Atrodė, kad jos gana ilgai vilktos žeme. Be to, pakelėse matėm visai sutraiškytų žmonių“.

Įdomu, ar armijos išvaduotojos kariai galėtų taip elgtis? Gal tai būdinga okupantams?

Iš to laikotarpio beveik nėra išlikusių Šilutės ir Klaipėdos nuotraukų. Vienintelis, kuriam buvo leista trumpai pafotografuoti, buvo kartu su 16-ąją divizija keliavęs korespondentas Chanonas Levinas. Akivaizdu, kad šis Jurbarke gimęs fotokorespondentas įamžino tik tai, ką jam liepė ir tai, kas buvo naudinga okupacinei valdžiai.

Miesto komendantas generolas Hansas Gollnickas apeina „Großdeutschland“ grenadierių rikiuotę Mėmelyje.

Tam tikra Klaipėdos gyventojų grupė įpratusi „Klaipėdos išvadavimo“ dieną minėti sausio 28-ąją. Tuos žmones atvirai palaiko ir kasmet į minėjimą atvykstantys Kremliaus atstovai. Tuose mitinguose teigiama, esą Raudonosios armijos 4-oji armija su 16–ąja lietuviškąja divizija šturmu užėmė Klaipėdą ir „grąžino miestą“ Lietuvai. Tačiau tikrovėje 1945 m. sausio 28 d., kuri nuolat linksniuojama „istorikų“ lūpose, mieste nebuvo likę nė vieno Vermachto kario. Tad su kuo kariauta?

Greičiausiai, su užgrobto krašto parduotuvėmis, kuriose ieškota „priešų“. Nes atsitraukdami vokiečiai užminavo parduotuves ir maisto sandėlius. Todėl vien sausio 28 d. sovietai oficialiai teigia netekę 200 karių. Nors mieste nebuvo nė vieno vokiečio! Todėl sovietų propaganda viską apvertė aukštyn kojom. Spalio pralaimėjimą išvis nutyli, o apie sausio 28-ąją rėkia iki užkimimo, kaip apie didžiulę pergalę. Nes kaip kitaip pateisinsi aukas, kurias raudonarmiečiai patyrė plėšdami užminuotas parduotuves ir sandėlius?

Akivaizdu, kad sovietams, o vėliau jų pasekėjams dabartinėje Rusijoje, nenaudinga prisiminti 1944 m. spalio mūšių, nes jie niekaip neįsipina į pasakas apie „pergalingą“ raudonųjų žygiavimą per Europą. Būtent ties Klaipėda sovietai patyrė skaudų pralaimėjimą, kurį norisi užmiršti. Nes čia sovietai prarado 20 kartų daugiau karių nei vokiečiai.

Bet apie viską iš eilės.

„Mėmelio operacija“

„Großdeutschland“ grenadieriai žygiuoja į Mėmelį, 1944 m. spalis. „Bundesarchiv“ nuotr.

Prieš 76 metus 1944-ųjų spalio 5 d. sovietai pradėjo didelį puolimą, kuris taip ir buvo pavadintas:  „Mėmelio puolamoji operacija“. J. Stalinas įsakė 1-ajam Pabaltijo frontui kartu su 3-ojo Baltarusijos fronto 39-ąja armija smogti Klaipėdos kryptimi ir atkirsti Latvijoje esančias vokiečių pajėgas nuo Rytų Prūsijos. Armijos generolo Ivano Bagramiano vadovaujamo 1-ojo Pabaltijo fronto dvidešimt devynios šaulių divizijos, su daugiau nei penkiais šimtais tankų smogė šiauriau Šiaulių Kuršėnų kryptimi.

Priešininkų jėgos buvo nelygios – pirmajame gynybos ruože priešais 1-ąjį Pabaltijo frontą Vermachto 3-oji tankų armija turėjo tik dvi silpnas folksgrenadierių divizijas, nedidelius saugos dalinius ir retai išmėtytas mažas 5-osios ir 7-osios tankų divizijų kovos grupes. Jėgų santykis – vienai Vermachto kuopai viena Raudonosios armijos divizija. Sovietai čia buvo sutelkę sutelkė galingą proveržio jėgą – ugnies tankį užtikrino 50 tankų ir 200 pabūklų vienam kilometrui. Savo ruožtu vokiečiai vienam fronto kilometrui galėjo skirti tik 86 karius ir vieną artilerijos pabūklą.

Nes armijų grupės „Šiaurė“ vadas generolas pulkininkas Ferdinandas Schoerneris netikėjo sovietų puolimu Mėmelio kryptimi, todėl buvo perkėlęs tankų divizijas į Kuršą ir Rygos apylinkes.

Po uraganinės artilerijos ugnies jos pozicijas puolė devynios 43-osios armijos divizijos. Sovietų puolimo epicentre atsidūrusi 551-oji folksgrenadierių divizija, greitosiomis suformuota rugpjūtį Rytų Prūsijoje, buvo tiesiog suplėšyta į gabalus, 2500 karių dingo be žinios.

Žlungančiam frontui gelbėti vokiečiai metė 5-osios, 7-osios tankų divizijų, motorizuotosios divizijos „Grossdeutchland“, 21-osios pėstininkų divizijos dalinius sustiprintus 502-uoju sunkiųjų tankų ( „Tigrų“) batalionu. Elitinę „Grossdeutschland“ diviziją Hitleris naudojo kaip gaisrininkus gelbėti karščiausioms fronto vietoms. Spalio 7 d. aršiame mūšyje prie Luokės divizijos Fabicho kovos grupė kontratakavo sovietų tankus, bet buvo beveik apsupta.

Sedos kautynės

Sovietus ties Seda bandė sulaikyti ir lietuvių Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) du batalionai. 1944 m. vasarą iš savanorių kovai prieš artėjančius bolševikus suformuotos rinktinės pagrindą sudarė jauni, kovai neparuošti vaikinai. TAR įėjo į vokiečių plk. Helmuto Mäderio kovos grupę.  Spalio 7 d. prie Sedos įvyko kruvinas lietuvių mūšis su sovietų 19-ojo tankų korpuso 202-ąja tankų brigada. Mūsiškiai neturėjo prieštankinių pabūklų. Tik granatsvaidžiais „pancerfaust“ ginkluotiems savanoriams pavyko pamušti du raudonųjų tankus. Kai kurių kovotojų prisiminimais, buvo pamušti 8 tankai. 11.45 val. per radiją pulk. H. Mäderis pranešė: „Lietuviai neatsilaikė…“. Rinktinė neteko daugiau nei 100 karių ir buvo išblaškyta.

Į TAR buvo suburta apie 6000 vyrų,  tačiau tebuvo 112 karininkų. Į rinktinę buvo pakviesti Vokietijoje Drezdeno mieste susibūrę buvusių Lietuvos savanorių batalionų Rytų fronte karininkai. 30 jų į Sedą atvyko ir buvo paskirstyti į kuopas.

1944 m. spalio 5 d. 6–osios sovietų armijos 4 šaulių divizijos ir gen. Vasiljevo 19 tankų korpusas piečiau Papilės prasiveržė per Ventos upę. Remiama aviacijos, kaudamasi su vokiečių tankais, galinga armada pajudėjo link Sedos.

Spalio 6 d. TAR 1-mo pulko vyrai išsidėstė apkasuose apie Sedą laukti bolševikų pasirodymo. Pozicija buvo nepatogi. Už savanorių nugarų buvo Varduvos upė su klampiais krantais. Vokiečiai paliko lietuvius stabdomosioms kautynėms, kad lietuviai, negalėdami atsitraukti, kautųsi  iki paskutinio šovinio.

Spalio 7 d. iš ryto jau kilo žvalgybos vyrų leidžiamos raudonos raketos, apie pietus pasirodė pirmieji rusų Pisarevo bataliono tankai, veliau už jų būriai 67-tos šaulių divizijos pėstininkai.

„Apie 14 valandą pro pozicijas pravažiavo trys vokiečių „Tigrai“, po keletą kareivių ant kiekvieno. Būrio vadui paprašius tankistus paremti savo ugnimi prieš atslenkančius bolševikų tankus, buvo išgirstas atsakymas, jog vokiečiai neturintys šovinių. Jie traukėsi, baigę šovinių atsargas, purvini, išvargę, dulkėti, žibėjo tik akys ir dantys.

Savanoriai laukė priešo tankų, ginkluoti prancūziškais šautuvais, kiekviename kuopos būryje taurėdami tik po du tankų naikintojus su pancerfaustais prieš keliasdešimties rusų tankų T-34 divizioną, šios kovos etapą gerai mena tankų naikintoju tame pragare buvęs Vladas Kazlauskas.

„Rytmetį, kai kuopos vyrai kasė apkasus, aš su kitu tankų naikintoju savanoriu Bronium Zabiela, paėjome apie 200 metrų į priekj nuo mūsų pozicijų, senkapių link. Čia, maždaug per 50 metrų vieną nuo kito, išsikasėme negilų apkasą, kad iš jo klūpant galėtume paleisti sviedinį į atropojantj tanką. Gerai užmaskavę apkasus, juos nurodėme A. Počebutui, savo ir kaimynystėje esančių 4 sunkiųjų ginklų kuopos vadui kapitonui. Pasakėme ir savo galimo atsitraukimo kryptį, jeigu gyvi liksime. Tai buvo būtina, kad atsitraukiančių tankų naikintojų savo ugnimi nesunaikintų savieji. Kai pamatėme vokiečių tankus, supratome, jog laikas veikti. Pagriebę po du pancerfaustus ir pasikabinę po kaklu automatus, nuskubėjome kiekvienas prie savo išrausto apkaso. Ilgai laukti nereikėjo. Rusų tankai jau buvo per 300-400 metrų, pėstininkų ant jų nesimatė… Lyg žvėrys prieš savo auką, tankai sustojo, iššovė po 2-3 kartus iš artilerijos pabūklų ir vėl slinko į priekį. Riedėjo lėtai, lyg kažko bijodami. Kai artimiausias tankas priartėjo per 60-70 metrų nuo manęs ir sustojo eilinei salvei, paspaudžiau pancerfausto mygtuką ir po kelių akimirkų išgirdau du čaižius sprogimus. Šovė ir Zabiela. Savo paskirtį abu atlikome. Tas priešo tankas su savo jgula daugiau nebeniokos Lietuvos žemės. Matyt, nesitikėdami tokio pasveikinimo, kiti tankai sustojo ir įnirtingai pradėjo šaudyti iš savo pabūklų j miestelį. Artėjo ir pėstininkai. Juos laikinai sustabdė uraganiška kapitono A. Počebuto kuopos sunkiųjų minosvaidžių ugnis. Per mano ir Zabielos galvas, maždaug šimtas metrų priekyje, be paliovos sproginėjo minos, su žeme maišydamos pakilusius į ataką raudonųjų pėstininkus. Aš susikūprinęs skubėjau saviems anksčiau nurodyta linkme, savo kuopos apkasų link. Savanoriai apkasuose iš visų turimų ginklų šaudė bolševikų pėstininkus, kurie, šaukdami „Ura“ tankų priedangoje veržėsi pirmyn, nors septyni jau degė“.

Pabėgėlių tragedija

Pabėgėliai iš Klaipėdos krašto traukiasi Kuršių nerijos paplūdimiu į Rytų Prūsiją.

Spalio 7 d. vokiečių frontas galutinai žlugo. Prasidėjo tikros lenktynės tarp sovietų ir vokiečių dalinių, kurie pirmiau pasieks Mėmelio placdarmą. Į karo girnas pakliuvo ir civiliai. Tą pačią spalio 7 d. prasidėjo masinė civilių evakuacija. Tiesa, lietuvininkai traukėsi nenoriai. Didžioji gyventojų dalis – 50000 žmonių evakuavosi dar liepos-rugsėjo mėnesiais, bet dalis grįžo nuimti derliaus.

Nors rytuose jau buvo girdėti artėjo fronto garsai, žmonės vylėsi, kad Vermachto pajėgos puolančiuosius sustabdys ir niekur nereikės važiuoti. Tas delsimas buvo pražūtingas, nes spalio 9-10 d. rusų tankų grupėms prasiveržus į gilų užnugarį evakuacija virto panišku bėgimu. Ilgos bėglių kolonos nusidriekė keliuose, vedančiuose atgal į išganingąjį Mėmelio placdarmą.

Sovietų karvedžiai, savo memuaruose pamėgę girtis apie puikiai įvykdytą „Mėmelio puolamąją operaciją“ nė žodžiu neužsimena, kaip su vietiniais civiliais elgėsi jų pavaldiniai raudonarmiečiai. Raudonomis žvaigždėmis pažymėtiems tankams perkirtus plentą Klaipėda-Tilžė ir atkirtus atsitraukimo kelią į Rytų Prūsiją prasidėjo masinės pabėgėlių žudynės, moterų ir mergaičių prievartavimai, turto grobimas ir niokojimas bei marodieriavimas. Pirmieji su raudonarmiečiais spalio 9 d. susidūrė iš Priekulės besitraukiantys civiliai. Įsibėgėję tankai įsirėžė į bėglių vežimų kolonas, tankistai be gailesčio traiškė viską, kas pasitaikė kelyje. Iš baimės ūkininkai metė arklius, vežimus su visu savo turtu ir pėsčiomis traukėsi iki Kuršių marių. Apie 4000 civilių pavyko pasiekti Ventės ragą ir visomis turėtomis plaukiojimo priemonėmis įveikus Kuršių marias išsigelbėti. Šią improvizuotą perkėlą dengė keli „Grossdeutschland“ tankai. Kita dalis bėglių į Kuršių neriją mėgino plaukti iš Mingės. Į keltus, kurių ir taip trūko, pavyko sulipti tik nedidelei daliai bėglių. Vokiečių daliniai, siekdami laimėti laiką gyventojų išsigelbėjimui ir placdarmo paruošimui gynybai, kontratakomis bandė sulaikyti persekiojantį priešą. Evakuacija truko iki pat spalio 15-osios.

Mėmelio placdarmo gynyba

“Folksšturmo” kariai.

Mėmelio gynybai vokiečių vadovybė ruošėsi nuo 1944 m. vasaros. Buvo įrengtos kelios gynybos linijos su bunkeriais, vielų užtvaromis ir minų laukais. Iš miesto išvežta 6000 hitlerjugendo (berniukai virš 14 metų) narių, kurie statė įtvirtinimus ir kasė apkasus. Bet spalio pradžioje jokios kariuomenės šiose pozicijose nebuvo. Mieste pasiliko tik trys batalionai iš 201-osios saugos divizijos, du folksšturmo batalionai iš karinei rikiuotei netinkamų 16-60 metų vyrų, žandarmerija, policija, priešgaisrinė ir priešlėktuvinė apsauga. Nepaisant šių menkų pajėgų, miestą įsakyta ginti. 1944 spalio 9 d. 18.45 val. Mėmelio karo komendanto įsakymas Nr. 1 skelbė: „Mėmelio placdarmas bus ginamas visomis dispozicijoje esančiomis pajėgomis“.

Spalio 8-9 dienomis iš Rygos atplukdyti Rytų fronte užgrūdintos 58-osios pėstininkų divizijos du pulkai. Spalio 9 d. popiet transporteris „Kanonier“ atgabeno du „Grossdeutschland“ batalionus ir štabą.

Vejami sovietų tankų į placdarmą prasiveržė 7-osios tankų divizijos, „Grossdeutschland“ daliniai, 502-asis sunkiųjų tankų batalionas ir 551-osios pėstininkų divizijos likučiai. Mūšiuose apdaužytos divizijos buvo nepilnos, bet kovingos ir patyrusios. Iš viso placdarme gynėsi apie 12500 vyrų, kuriems vadovavo pėstininkų generolas Hansas Gollnickas, 28-ojo korpuso vadas. Tiesiogiai kovose dalyvavo apie 5000 karių.

Kumštis atsitrenkė į akmenį

Iš sovietų pusės Mėmelį puolė 43-oji armija ir 5-oji gvardijos tankų armija, iš viso 89024 kariai. Jėgų santykis 1:7.

43-osios armijos įsakymas skelbė: „Iki 1944-10-10 d. 14.00 val. užimti Mėmelį“.  Tikėjęsi lengvos pergalės, rusai suklydo. Puolimas prasidėjo 8.00 val. ryto galinga sovietų artilerijos ugnimi. Sunkieji sovietų bombonešiai išmetė savo mirtiną krovinį ant miesto ir uosto. Mėmelį uždengė tiršti dūmai. Sovietai nesunkiai prasiveržė prie Kuršių marių ties Stariškių kaimu, pasiekė Baltijos jūrą tarp Karklininkų ir Palangos ir miestą apsupo. Vermachto armijų grupė „Šiaurė“ Kurše buvo atskirta nuo armijų grupės „Centras“ Rytų Prūsijoje. Tiesą sakant vokiečiai gynėsi tik Mėmelio placdarme, kurio sovietams užimti taip ir nepavyko. Aršūs mūšiai vyko spalio 10-15 dienomis.

Spalio 15 d. sovietų 43-osios armijos karinė taryba įsakė „pereiti prie laikinos ir stabilios gynybos“. Kas privertė Raudonąją armiją gintis prieš žymiai silpnesnį priešą? Priežastis paprasta – sovietai nukraujavo ir nebeturėjo jėgų toliau pulti. 1944 m. spalio mėnesį 43-oji armija ir 5-oji gvardijos tankų armija žuvusiais ir dingusiais be žinios negrįžtamai  prarado 3885 žmones, 8811  kariai buvo sužeisti.

Sunkusis kreiseris “Prinz Eugen”.

5-oji gvardijos tankų armija prieš puolimą turėjo 295 tankus, iš jų 12 lendlizinių MK-9 („Valentine“), 34 – M-4-A-2 („Sherman“), 145 savaeigius pabūklus (SAP). Spalio 15 d. rikiuotėje liko 54 tankai ir 19 SAP. Tankų armijos didžioji dalis išnyko lyg dūmas. Vien „Grossdeutschland“ pamušė 172 sovietų tankus ir SAP. 502-asis „Tigrų“ batalionas sunaikino 32 sovietų tankus ir daug SAP. Keletą tankų pamušė įžymusis lakūnas „rusų tankų siaubas“ pulkininkas leitenantas Hansas Ulrichas Rudelis su savo „Štuka“ (pikiruojamuoju bombonešiu Ju-87G). Į jo „Štuką“ buvo įmontuotos dvi 3,7 cm kalibro zenitinės patrankos, kurių sviediniai pramušdavo silpniau apsaugotas tankų vietas. Tuo laiku Rytų fronte jis jau buvo sunaikinęs apie 400 priešo tankų. Vien H. Rudelio pasirodymas miesto gynėjams suteikė didelę moralinę paramą.

Dideliam gynėjų džiaugsmui į kovą stojo spalio 12-osios vakarą atplaukę sunkieji kreiseriai „Lützov“ ir „Prinz Eugen“, trys eskadriniai minininkai ir Trečioji torpedinių laivų flotilė. Stambaus kalibro (280 ir 203 mm) pabūklų ugnis varė į neviltį raudonarmiečius, gniuždančiai veikė jų moralę.

Sovietai melavo ir tebemeluoja

Divizijos „Großdeutschland“ tankai „Pantera“ Mėmelyje.

Sovietų propaganda suformavo mitą, kad vokiečiai gindami Mėmelį patyrė didelių nuostolių. Meluoti pradėjo iš karto. 43-oji armijos štabas pranešė, kad per penkias dienas sunaikino 6400 vokiečių kareivių ir karininkų. Sovietų encklopedijose rašoma, kad Mėmelio puolamosios operacijos metu iš viso užmušta daugiau kaip 24000 priešo karių.

Tikrovėje skaičiai visiškai kiti. Per 1944 m. spalį „Grossdeutchland“, 58-oji pėstininkų, 7-oji tankų divizijos prarado 389 žmones žuvusiais ir dingusiais be žinios, 863 kariai buvo sužeisti. Vermachto 3-oji tankų armija per spalį negrįžtamai prarado 3409 žmones (tame tarpe 2500 be žinios dingusių  išblaškytos 551-osios divizijos karių), 2868 kariai buvo sužeisti.

Kitais žodžiais, sovietų skaičiai maždaug dvidešimt kartų padidinti. Kaip kitaip jie galėjo pagrįsti savo nuostolius ir pasiteisinti prieš J.  Staliną? Prie Mėmelio sovietų karių žuvo maždaug dešimt karų daugiau negu vokiečių. Geriau už bet kokius žodžius sovietų kariavimo būdus gali pailiustruoti 1944 m. spalio 3 d. 1-ojo Pabaltijo fronto vado I. Bagramiano įsakymas armijų vadams: „Kariams veržliai ir draugiškai pulti priešą. Į puolimą kelti visus, pulti visu ūgiu, greitu žingsniu. Kategoriškai uždrausti perbėgimus atskirais padaliniais, atsigulti ilgesniam laikui, pasilikti priešo apkasuose.“ Vokiečių kulkosvaidininkai jų laukė…

Situacija Mėmelio placdarme 1944 m. spalio 10 d.

Rusai savo nesėkmę bando dangstyti tuo, esą Mėmelį juosė betoninių fortų, sujungtų tarpusavy, sistema, kurios nesugebėjo pramušti turėti pabūklai. Tikrovėje tai buvo aštuonios tipinės vokiečių  priešlėktuvinei ir pakrančių gynybai pritaikytos baterijos su amunicijos sandėliais, gyvenamosiomis patalpomis, stebėjimo postais ir autonominėmis elektrinėmis. Tik trys jų – dabartiniame Tauralaukyje, Lelių kaime ir dabartiniuose Lypkiuose – buvo išdėstytos rytiniuose miesto pakraščiuose. Likusios penkios skirtos pakrantės gynybai. Tačiau ir jose įrengti pabūklai bei ugnies stebėjimo postai raudonųjų tankams turėjo žudantį poveikį.

Po spalio vidurio mūšių šiame fronto ruože įsivyravo sąlyginė ramybė. Iki 1945 m. sausio pabaigos, kai vokiečiai per Kuršių neriją atsitraukė į Sembos pusiasalį, o sovietai įžengė į tuščią miestą.

Partizanai buvo teisūs – Klaipėdos krantinės pavirto krūmynais.

Dar 1946 m. Dzūkijos partizanai šaipėsi iš sovietinio Mėmelio gorkomo planų: „Bolševikai paskelbė projektus, kaip per penkmetį bus atstatyta Klaipėda. Štai tos „milžiniškos statybos“: Dangės upės pakrantė, vietoj buvusių uosto sandėlių, užleista krūmais. Laivagalio, Petro ir Biržės gatvių griuvėsiai bus pašalinti ir užsodinta krūmais. Kvartalai tarp Dangės ir Žvejų gatvės po stalininio penkmečio vešliai sužaliuos krūmais. Vietoj didžiulės halės ir turgaus aikštės bus krūmai. Krūmai ir krūmai, o tuose krūmuose linksmai šokinės katiušų ožkos. Tokia „didinga“ tarybinės Klaipėdos ateitis”. („Už tėvų žemę“, Dainavos apygardos organas). Ar kas nors pasikeitė? Nemanau.

Toliau planuojami parkai palei upę, kur visuose Europos miestuose yra gyvybingiausios ir gausiausiai urbanizuotos vietos! Kiek milijonų planuojama sukišti vadinamajam „Dangės skverui“ rekonstruoti? Kažkodėl nestebina, kai suma nuo 5,8 milijono eurų šoktelėjo iki 9,6 mln.

Bet juk tokiu pačiu keliu eina ir Kaliningradas, sovietinis miestas be dvasios, kuriame Knypavos sala, kažkada buvusi tankiausiai užstatyta Kenigsbergo vieta, virto dykyne – parku ir skveru. Kuriuo taip džiaugiasi kaliningradiškiai, net nenutuokiantys, kokia tos salos ir viso miesto istorija.

Mėnulis Klaipėdos Atgimimo aikštėje – dar vienas tipinis „kaliningradizacijos“ pavyzdys. Tuo metu, kai Lenkijoje atstatinėjami per antrąjį Pasaulinį karą sugriauti Rytų Prūsijos miestai (Gdanskas (buv. Dancigas), Elblongas (buv. Elbingas), Vroclavas (buv. Breslau) ir kiti Klaipėda toliau eina pramintu sovietinio Kaliningrado ir tarybinės Klaipėdos vadovų taku – naikina viską, kas nors truputėlį primena Rytų Prūsiją. Juk pradėjus darkyti centrinę miesto aikštę ir po „mėnuliu“ įrengus požeminę automobilių stovėjimo aikštelę būtų užkirstas kelias galimybei kada nors atkurti prieškarinį miesto vaizdą. Vietoje to, kad šituos pinigus skirtų Jono bažnyčiai atstatyti, kas pritrauktų dar daugiau turistų ir savaime taptų traukos centru, toliau investuojama į betoną. Nejučia kyla klausimas: kam tai naudinga? Pagalvokime ir kiekvienas sau atsakykime: kokia įmonė Klaipėdoje užsiima monolitinių konstrukcijų iš betono liejimu ir montavimu? Ar tik ne ilgamečio buvusio mero Taraškevičiaus?

Ta požeminė aikštelė kvepia ne tik sovietizmu, bet ir šizofrenija. Dabartiniai ir ikišioliniai miesto gorkomo vadovai kliedi apie miestą be automobilių! Tuo prisidengdami jie net apmokestino  stovėjimą kiemuose centrinėje Klaipėdos dalyje, kad žmonės nevažiuotų į miesto centrą automobiliais. Tačiau dabar pamiršę visus ikišiolinius lozungus europinių pinigų „įsisavinimo“ specialistai pačiame miesto centre nusprendė įrengti požeminę aikštelę – kad būtų kur palikti automobilius, kurių iki šiol baidytasi! Ne centro prieigos, ne kur nors toliau senamiesčio, o pačiame Naujamiestyje, prie pat rotušės!

Ar kas nors pyksta, kad tvarkomos ir betoninėmis trinkelėmis grindžiamos viešosios erdvės Debreceno ar Žardės mikrorajonuose? Ne. Juk maloniau eiti betoniniu šaligatviu nei rizikuoti išsisukti koją pakliuvus į duobę, nelopytą nuo sovietų sąjungos griūties. Nors ir nėra tuose kvartaluose daug žmonių, kurie galėtų pasigrožėti naujovėmis, tačiau ir tiems keliems likusiems labai smagu pasivaikščioti ir vaikus pavedžioti.

Jei viešųjų erdvių rekonstrukcija pietiniuose kvartaluose toleruotina, kodėl po tuo pačiu kurpaliu kišamos ir darkomos istorinės miesto erdvės? Kodėl niekas net nekelia klausimo dėl prieškarinių gatvių tinklo atkūrimo ir prieškarinių kvartalų suformavimo, tačiau visi toliau tęsia sovietines tradicijas prisidengus šūkiu „Atstatysime miestą gražesnį negu buvo“. Išvertus į žmonių kalbą tai reikštų, kad visus senus pastatus nugriausime, akmeninį grindinį užpilsime asfaltu, o jų vietoje formuosime naują gatvių tinklą ir naujus kvartalus. Su šiuo lozungu pokarinė Klaipėda virto beveidžiu sovietogradu, kaip Kaliningradas, Petrogradas arba Stalingradas.

Vitės kvartalas paverstas krovos aikštele, o krovai trukdantį Locmanų pastatą norima nugriauti.

Nepamirškime, kad Vitės kvartalą dabar jau Lubienei priklausančiai kompanijai padovanojo tuomet progresyviais laikyti liberalai. Taip senoji miesto dalis buvo paversta krovos aikštele, dar daugiau – siekiama nugriauti krovai trukdantį istorinį Locmanų valdybos pastatą. Aų liberalų pasekėjai, tokie patys mankurtai, tik pasivadinę kitokiais vardais,  toliau griauna prieškarinius pastatus ir nė piršto nepajudina, kad būtų atkurti istoriniai, pokariu sugriauti pastatai, garsinę Mėmelį visoje Prūsijoje. Dar daugiau, vis garsiau kalbama apie senojo Uosto valdybos pastato griovimą, niekaip nesusitvarkoma su „Baltijos“ kino teatro griuvėsiais, Skerdėjų gatvės vaiduokliais, plastikinėmis durimis ir neskoningomis trinkelėmis subjaurotas Vytauto Didžiojo gimnazijos pastatas. Užtat visa gerkle rėkiama, kai kas nors pradeda gaivinti senamiestį ir nutaria atstatyti čia stovėjusius pastatus. Šia tema nesiplėsiu, nes nepopuliaru ginti statytojus. Nors būtent tokiu būdu – atstatant tūrius – atstatytas Elbingas.

Taip susikoncentravus į smulkmenas nebepastebima svarbių, visam miestui aktualių problemų. Tam, matyt, turi įtakos ir apkerpėję Urbanistinės plėtros departamento bei Architektūros skyriaus vadovai, į savo kėdes įsikibę dar nuo Atgimimo laikų. Apie biurokratizmą (jei nepasakyti – korupciją) šiuose savivaldybės skyriuose sklinda legendos visoje Lietuvoje.

Galbūt dėl to ir nebestebina, kad nepavyksta išspręsti kasdienių spūsčių ties Rimkų geležinkelio pervaža. Kaune, tokioje pačioje kasdien automobilių eismą stabdančioje ir didžiules kamšatis sudarančioje Amalių geležinkelio pervažoje geležinkeliečiai buvo priversti pastatyti tunelį. Kodėl panašiu būdu neišsprendžiama Rimkų geležinkelio pervažos problema? Todėl, kad Klaipėdos miesto valdžios vairą laikantys asmenys šiuo požiūriu neįgalūs. Arba nesuinteresuoti. Tesugebama pažadėti, kad situacija nebus toleruojama, tačiau pietinių priemiesčių gyventojai ir toliau vėluoja į mokyklas ir darbus. Jau 30 metų.

Apie spūstis ties Šilutės plento ir Baltijos pr. sankryža bei kasdienes kamšatis miesto prieigose  (rytais ir vakarais) Vilniaus plente ties ta pačia Šilutės pl. ir Baltijos pr. sankryža kalbėti neverta. Jau 20 metų mes girdime tuos pačius pažadus ir tuos pačius pasiteisinimus. Ar situacija pagerėjo? Ne. Tiesa, planuojama šį skaudulį rekonstruoti. Tačiau tuo pat metu vyks ir Statybininkų prospekto tęsinio rekonstrukcija. Kas laukia miestiečių, sunku ir apsakyti. Gal vertėjo tuos darbus atlikti vieną po kito? Pirma įrengti papildomą išvažiavimą iš miesto Statybininkų prospekto tąsoje, o tik paskui imtis estakados.

Nemalonūs kvapai iš Dumpių.

Niekaip nepabaigiama Taikos pr. tęsinio rekonstrukcija. Vietoje keturių eismo juostų jau 20 metų ties prekybos centru BIG vairuotojai verčiami manevruoti.

Amžiaus statybos Tilžės ir Šilutės pl. sankryžoje. Arba keistas susiaurėjimas Šilutės pl. pradžioje, kai iš trijų eismo juostų gatvė susiaurėja iki dviejų, paskui vėl paplatėja iki trijų. Toks, eismo požiūriu, nesusipratimas iki šiol neištaisytas.

Ai… ir taip per daug prirašiau. Šioje vietoje ir užbaigsiu.