Manote, kad tai absurdas ir šiuolaikinėje Lietuvoje nieko panašaus būti negali?

Klystate. Juk būtent taip nutiko su vieninteliu Lietuvos jūros švyturiu. Iš jo buvo išmontuota pagrindinė vertybė – Frenelio lęšių žibintas ir išgabentas į Lietuvos jūrų muziejų. Vietoje jo sumontuota kažkokia LED šviesos diodais paremta navigacinė sistema.

Paskelbė, kad tapo saugotinas

Lygiai prieš mėnesį Kultūros paveldo departamentas (KPD) su džiaugsmu ištrimitavo, kad kovo paskutinę savaitę nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė teisinę apsaugą Klaipėdos švyturio statinių kompleksui, sudarytam iš švyturio, techninio aptarnavimo pastato ir kuro saugojimo rūsio.

Tačiau tai tik pusė tiesos. Nes ištardama A valstybinė institucija nutylėjo B. Pasirodo, kad prieš keletą metų buvo išmontuotas ir išgabentas Frenelio žibintas – pagrindinė ir didžiausia švyturio vertybė, be kurios šis statinys tėra betoninis stulpas.

Vilnius TECH dėstytojas, inžinierius Tomas Jačionis, išgirdęs šią žinią, nevyniojo žodžių į vatą: „Tai pasityčiojimas iš paveldo. Nes iškomplektuoti negalima, nes objektas yra nedalomas“

Jo teigimu, Frenelio lęšiai yra technikos stebuklas. Tačiau dabar jų švyturyje nebėra.

„O juk būtent dėl jų ir buvo pastatytas visas (švyturio) kompleksas. Įsivaizduokime, kad iš kokios nors bažnyčios altoriaus išlupame kokį nors vertingą kryžiuką ir eksponuojame muziejuje ir džiaugiamės. Tai yra didžiausia gėda. Nes pagrindinė Klaipėdos švyturio vertė ir buvo, kad tai buvo komplektas. Paveldo komisija suvokė, kad net ir baltų plytų sovietinė statyba yra vertybė, nes ji yra viso komplekso sudedamoji dalis. Stovintys tarp raudonų plytų pastatų tie silikatinių plytų pastatai yra vertybė, nes jie visi yra sujungti ir tarpusavy susiję. Jeigu išmeti vieną detalę iš sistemos, sistema nebeveikia. Visa vertė buvo ne vienas lęšis, ar bokštas, o visa išlikusi sistema, kurią Lietuva 1993 m. perėmė“, – piktinosi inžinierius, nemaža dalimi prisidėjęs, kad būtų išsaugotas ir Nidos švyturys.

T. Jačionis šaiposi iš teiginių, esą švyturys bus atvertas visuomenei: „Ko dabar į tą švyturį tai  visuomenei beeiti? Lęšio nebėra, bokštas – prastesni negu bet kuris vandens bokštas Lietuvos užkampy. Kokia to švyturio trauka? Į ką ten žiūrėti? Manau, kad toks tikslas ir buvo: išimti lęšį, kad neateitų žmonės, o „Klaipėdos nafta“ galėtų „prišildyti“, perimti sklypą.

Dabar į švyturį patekti neleidžiama. Naudojamos kvailos šantažo priemonės. Sako, kad į švyturį  negalima patekti todėl, nes pamatys, ką nors neleistino, nufotografuos ir priešai viską sužinos. Tokie buvo jų argumentai. Tačiau atplaukiančiame kruiziniame laive pilna kinų, tarp jų – ir šnipų, kurie tas bačkas fotografuoja. Taip pat skersai išilgai gali jas iš palydovų apžiūrėti. Keista, kad jie bijo ateisiančių švyturį aplankyti lietuvių, o nebijo laivu plaukiančių kinų arba rusų?“ – aštrių žodžių negailėjo inžinierius.

Naftos krovai nereikalingas?

T. Jačionio minėtoji bendrovė „Klaipėdos nafta“ šiandien veikia kitu pavadinimu – AB „KN Energies“. Naftos produktų ir suskystintųjų dujų krova užsiimanti bendrovė per atstovą Rytį Savickį paneigė bet kokį suinteresuotumą tiek pačiu švyturiu, tiek teritorija aplink jį.

„KN Energies“ dalyvauja diskusijose su atsakingomis institucijomis teritorijų planavimo, paveldo apsaugos ar prieigų klausimais, kai jie susiję su bendrovės valdomos strateginės infrastruktūros saugumu, patikimumu ir veiklos tęstinumu. Pažymime, jog bendrovė nepriima sprendimų dėl kultūros paveldo objekto apsaugos lygmens ir šiuo klausimu pozicijos nereiškė.“

Be to, „KN Energies“ nėra kelio, vedančio švyturio link, savininkė, o sprendimus dėl valstybinės žemės nuomos ar naudojimo priima kompetentingos institucijos. Ir dabar privažiuojamasis kelias patenka į terminalo apsaugos teritoriją, kurioje taikomi apribojimai. Tokie apribojimai, atsižvelgiant į terminalo statusą, išliks ir ateityje.

„KN Energies“ nepretenduoja į švyturio teritoriją. Bendrovė laikosi pozicijos, kad sprendimai dėl kultūros paveldo objekto teritorijos ribų ir teisinės apsaugos priimami kompetentingų institucijų nustatyta tvarka. „KN Energies“ savo ruožtu siekia užtikrinti, kad bet kokie sprendimai būtų suderinami su strateginės infrastruktūros saugumo, apsaugos ir patikimo veikimo reikalavimais, o bendrovė, atsižvelgdama į visuomenės bei institucijų interesus, galėtų vykdyti plėtrą bei įgyvendinti veiklos strategiją ir įsipareigojimus valstybei,“ – tokius oficialius atsakymus pateikė „KN Energies atstovas“.

Menkas reikšmingumo lygmuo

Tačiau grįžkime prie reikšmingumo lygmens. Specialistus suglumino faktas, kad vieninteliam jūros švyturiui suteiktas ne nacionalinio, o regioninio lygio apsaugos lygmuo.

KPD Tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos skyriaus Atstovė ryšiams su visuomene Jūratė Mičiulienė paaiškino, kodėl vieninteliam jūriniam Švyturiui suteiktas regioninio reikšmingumo lygmuo.

„Kompleksinei daliai – Švyturiui (pastatytam 1952 m.), vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo reikalavimais, nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo, palyginus panašaus pobūdžio objektus, esančius Kultūros vertybių registre, taip pat įvertinus išlikusias vertingąsias savybes, lemiančius reikšmingumą vertingųjų savybių pobūdžius.

Kultūros vertybių registre registruotų švyturių (Pervalkos švyturio, Uostadvario švyturio, Nidos švyturio, Ventės švyturio), kurie buvo įvertinti anksčiau, reikšmingumo lygmuo taip pat regioninis. Nacionalinis reikšmingumo lygmuo įprastai nustatomas tiems kultūros paveldo objektams, kuriems nustatomas bent vienas vertingųjų savybių pobūdis, atitinkantis unikalumo kriterijų. Tokį objektą siūloma ateityje skelbti kultūros paminklu.

Klaipėdos švyturiui nebuvo nustatyti vertingųjų savybių pobūdžiai, atitinkantys unikalumo kriterijų. Konstatuota, kad Klaipėdos švyturys architektūrine, istorine ir inžinerine verte yra svarbus statinys. Švyturiui nustatytas reikšmingumo lygmuo nesumenkina kultūros paveldo objekto kultūrinės vertės, nes tiek regioninio, tiek nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektai yra patys reikšmingiausi, kurie gali būti kultūros ministro sprendimu paskelbti valstybės saugomais,“ – dėstė J. Mičiulienė.

KPD atstovė taip pat paaiškino ir optinio lęšio išmontavimo aplinkybes.

„Švyturio optinis lęšis perduotas nuolatiniam saugojimui į Lietuvos jūrų muziejų ir saugomas kaip muziejinė vertybė. Švyturio optinis lęšis buvo išmontuotas modernizavus švyturio sistemą dar iki 2022 m. birželio mėn., kada vyko pirmasis Švyturio statinių komplekso akto projekto svarstymas.

Švyturys priklauso Lietuvos transporto saugos administracijai (LTSA), švyturio optinis lęšis LTSA iniciatyva buvo perduotas Klaipėdos jūrų muziejui“, – raštu į pateiktus klausimus atsakė J. Mičiulienė.

Žibintą išmontavo, nes jis rusiškas?

Tačiau švyturys, nors ir stovi uosto teritorijoje, šiuo metu tebepriklauso Lietuvos transporto saugos administracijai (LTSA). Sklypas, kuriame jis yra, taip pat yra LTSA nuosavybė.

LTSA Komunikacijos skyriaus vadovė Eglė Kučinskaitės teigimu, Frenelio žibintas buvo išmontuotas todėl, kad perdegus lempoms naujų įsigyti tapo neįmanoma, nes jos gaminamos Rusijos karinės paskirties gamyklose.

„Frenelio lęšių žibintas buvo išmontuotas gerokai anksčiau – dar 2016 metais, vykdant švyturio modernizaciją. Tai nebuvo susiję su objekto įrašymu į Kultūros vertybių registrą.

Klaipėdos švyturys yra veikiantis navigacinis objektas, ir kad užtikrintų šią funkciją, jis buvo modernizuotas. 2016 m. baigiantis senajame žibinte naudojamų lempų atsargoms, kurios gamintos Rusijos Federacijos karinės pramonės gamyklose, senasis žibintas kartu su lęšių sistema pakeistas nauju, t. y. atsisakyta viso senojo žibinto (tiek žibinto valdymo, tiek ir paties žibinto) veikimo ir įdiegta nauja LED šviesos diodais paremta navigacinė sistema, kuri yra  patikimesnė, efektyvesnė ir lengviau prižiūrima.

Klaipėdos švyturys buvo Klaipėdos įplaukos vedlinės antrinis ženklas, todėl buvo labai svarbu tiksliai išlaikyti žibinto buvimo vietą, todėl senasis žibintas pakeistas nauju.

Išmontuotas ir nenaudojamas senasis žibintas kurį laiką buvo saugomas LTSA patalpose. 

Frenelio lešių sistema kartu su lempų keitikliu Klaipėdos švyturyje nenaudotas jau 10 metų, kadangi kaip minėta, jis pakeistas nauju ir moderniu laivų navigaciją užtikrinančiu žibintu. Klaipėdos švyturys yra uosto rėžiminėje teritorijoje, tad patekimas į švyturio teritoriją yra ribotas.

Kad unikalus Frenelio lešių žibintas būtų išsaugotas ir visuomenė galėtų jį laisvai apžiūrėti, jis 2026 m. sausio 23 d. perduotas ir saugomas Lietuvos jūrų muziejuje kaip vertybės objektas. Šių vertybių perdavimas vykdytas dar prieš KVPD Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdį, kuriame priimtas spendimas dėl paveldo apsaugos.

Grąžinti senojo Frenelio lęšių žibinto į Klaipėdos švyturį neplanuojama. Švyturyje jau yra įrengta LED technologijomis paremta navigacinė sistema, kuri užtikrina jo pagrindinę funkciją.

Be to, saugojimas muziejuje užtikrina jos prieinamumą visuomenei, nes pats švyturys yra uosto teritorijoje, į kurią patekimas yra ribotas“, – taip į raštu pateiktus klausimus atsakė LTSA atstovė E. Kučinskaitė.

“Plūgo Lietuvos” pergalė

Švyturių entuziastas ir knygos apie švyturius autorius Aidas Jurkštas taip pat pasipiktino švyturio likimu.

„Tai, kas vyksta aplink Klaipėdos švyturius – yra bjauru. Užpernai įvykę Švyturių metai, deja, apart plepalų, rezultatų nedavė. Buvo daug šnekų apie pagrindinio valstybės jūrinio simbolio – Baltojo švyturio atstatymą. Deja, uosto direkcija priešinosi. Klaipėdos savivaldybė, tarsi palaikydama idėją, per porą metų nesugebėjo išspausti jokio rezultato. Susisiekimo ministerija gėdingai nusišalino. Už 150 tūkst. eurų buvo suremontuotas Klaipėdos švyturys, anonsuojant, kad bus atvertas turizmui. Deja, pernai, prisidengiant „sudėtinga geopolitine situacija“ nuspręsta švyturio neatidaryti lankytojams.

Uosto direkcija, vadovaujama A. Latako, brutaliai naikina švyturių, kaip jūrinio paveldo objektų idėją. Buvo viltis, kad Kultūros paveldo departamentas suteiks apsaugą švyturiams. Tikėjomės, kad tai apgins nuo uosto klerkų savivalės. Deja. Teritorija, kurioje stovėjo senasis Klaipėdos švyturys, apipjaustyta. Istorinė kalva, iki karo džiugindavusi klaipėdiečius, brutaliai padalinta. Iš švyturio atimtas net kelias. Objektas nepasiekiamas. Švyturys tapo dar vieno proteguojamo veikėjo – „Klaipėdos naftos“ interesų įkaite. Kaip objektas gali būti be privažiavimo?

Toliau – dar baisiau. Švyturio kompleksas, kad ir nepilnavertis, paskelbimas saugomu… Objekto reikšmingumo lygmuo – menkas, regioninis. Net ir vaikai žino – kad švyturio esmė – šviesa. Ir čia nutiko baisiausia – svarbiausia švyturio dalis – Frenelio lęšių žibintas, dėl protu nesuvokiamų priežasčių, nėra įpaveldinamas. Dar baisiau – išmontuojamas ir perduodamas Lietuvos jūrų muziejui. Tai tas pats, kas iš bažnyčios pavogti altorių ir kryžių nuo smailės. Švyturys iškastruotas, apvogtas. Be istorinės teritorijos, be kelio, be lęšių sistemos. Tai pasityčiojimas iš technikos paveldo. Miestas prie jūros, nesaugantis savo švyturių, neturėtų vadintis uostamiesčiu. Tai plūgo Lietuvos pergalė prieš jūrinę Lietuvą“, – piktinosi A. Jurkštas.

Iki šiol šią dieną Klaipėdos Skulptūrų parke rinkdavosi keisti lietuviškai nekalbantys žmonės, nešini raudonų gvazdikų puokštėmis. Jie švęsdavo Klaipėdos “išvadavimą”.

Šiandien per pusvalandį atėjo tik vienas asmuo. Paklaustas, ar dažnai ateina sausio 28-ąją į Skulptūrų parką, vyriškis rusiškai paaiškino nesupratęs klausimo.

Prieš 81 metus, 1945 m. sausio 28-osios 2 valandą Berlyno laiku ir 4 valandą Maskvos laiku į Smiltynę laivais persikėlė paskutiniųjų vermachto XXVIII korpuso, gynusio miestą, priedangos dalinių kariai. Pirmųjų naujųjų okupantų karių siluetai krantinėse prie Kuršių marių buvo pastebėti tik 8 valandą ryto.

Jau rašiau, kad Raudonosios armijos generolai pražiopsojo didžiulę logistinę XXVIII korpuso operaciją „Krebs“ („Vėžys“). Penkiolika tūkstančių žmonių, tūkstančiai tonų krovinių ir technikos buvo perkelti per Kuršių marias į neriją arba laivais į Rytų Prūsiją. Tokio fiasko buvo neįmanoma nuslėpti. Todėl rusai ėmėsi to, ką išmano geriausiai – meluoti. Melavo apie paimtus priešo trofėjus,  dešimtimis ar net šimtus kartų didino priešo nuostolių skaičių. Mėmelio „šturmo“ atveju paskaičiuoti melo „koeficiento“ nebeįmanoma, nes nė vieno vokiečių kareivio mieste nebeliko. Bet miestą puolusios 4-osios armijos vadams žūtbūt reikėjo sudaryti vaizdą, kad „šturmas“ tikrai įvyko ir mūšiuose krito begalė „fašistų“. Visų dalinių štabai, kaip susitarę (ar kaip įsakyta), ėmė pūsti miglą į akis.

1945 m. sausio 27-28 d. 4-oji smogiamoji armija gyrėsi esą nukovė 4280 priešo karių. Įdomu, kokiu būdu? Jei tomis dienomis mieste nebeliko nė vieno vokiečių kario.

Patys raudonieji nuo sausio 25 d. iki sausio 28 d. prarado 194 žuvusius karius, 550 buvo sužeista.

Sovietų, o dabar – rusų „istorikai“ skelbia, kad mūšiuose dėl Klaipėdos iš viso žuvo 403 sovietų kariai, 1066 buvo sužeisti. Patikslinsiu, kad dalis priskaičiuotų karių žuvo Kuršių nerijoje, persekiodami besitraukiančius vokiečius.

Beje, Skulptūrų parke stovėjusio obelisko papėdėje iškaltos 695 žuvusių raudonarmiečių pavardės. Tačiau tam paaiškinti reikėtų kur kas ilgesnės istorijos.

Užtat jau minėtąją sausio 28 d., kai pačioje Klaipėdoje vokiečių nebebuvo, žuvo 51 (rusų, beje, ir lietuvių) kareivis, 60 buvo sužeista! Kitą dieną – sausio 29 d. – 47 žuvo, 64 buvo sužeisti! O juk miesto „šturmas“ buvo pasibaigęs! Kas ten vyko?

Labiausiai nukentėjo mieste likusi 16-oji lietuviškoji divizija. Sausio 27 d., kai įvyko vienintelis tikras Tauralaukio mūšis miesto prieigose, divizija neteko 26 žuvusių karių ir 118 sužeistųjų. Vėliau jos nuostoliai smarkiai augo, nors jokių kovų mieste nebevyko.

Paaiškinsiu.

Visi nuostoliai buvo patirti plėšikaujant – landžiojant po paliktus butus, parduotuves ir sandėlius.

Apie nevaldomą plėšikavimą liudija ir pačių kariškių dokumentai. 16-osios divizijos nuostolių sąraše nurodyta, kad, sprogus „elevatoriui prie jūros“, žuvo net 56 kariai, priklausę 167-ajam šaulių pulkui. Gali būti, kad raudonarmiečiai žuvo įlindę į vieną iš sandėlių Žiemos uoste. Labiausiai tikėtina – arba į buvusį Lietuvos banko sandėlį, pastatytą 1938 metais, arba Lietuvos respublikos pasididžiavimą – „Lietūkio“ sandėlį. Juose galėjo būti nespėtos išgabenti (o gal sąmoningai paliktos?) XXVIII korpuso maisto atsargos, kurios it medus traukė išalkusius ir sušalusius raudonarmiečius. „Šturmuojant“ greta buvusį sandėlį žuvo 5 raudonarmiečiai.

Štai kokius “didvyrius” pagerbti Klaipėdoje nešami gvazdikai.

Šis straipsnis buvo paruoštas sausio 26-ąją, iki naujojo snygio, kuris, esu tikras, vėl miesto tvarkytojus užklupo netikėtai.

Nuo pirmojo gausaus snygio praėjus net trims savaitėms išeiti į miestą tolygu iššūkiui – šaligatviai beveik visame mieste nenuvalyti ir suledėję, kelkraščiai taip pat apledėję. Net ir moksleiviams eiti tokia danga pavojinga, ką bekalbėti apie vyresnio amžiaus ar judėjimo negalią turinčius klaipėdiečius. Ne vienoje Klaipėdos miesto vietoje nėra galimybių eiti šaligatviais, nes jie paprasčiausiai nenuvalyti, todėl pėstieji rizikuoja ir eina važiuojamąja gatvės dalimi.

Ilgai gyventojai skundėsi dėl sniego ir ledo kalnų viešojo transporto stotelėse, kur keleiviams įlipti į autobusus ir iš jų išlipti neretai yra neįmanoma. Tik po dviejų savaičių kalnai buvo pašalinti.

Tačiau pirmosiomis dienomis po gausaus snygio praeivių suplūktas sniegas suledėjo ir nepašalintas iki šiol.

Apmaudu ne tik tai, kad ignoruojami pėstieji, tačiu pikta ir dėl to, kad už miesto tvarkymą atsakingi tarnautojai nemato problemos ir įsitikinę, kad situacija yra normali.

Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjos Ingos Kubilienės, dėl visko kaltas šaltis ir žiema. Esą „šaligatviai yra barstomi, tirpdomi, tačiau prie tokios temperatūros sniego tirpsmas yra sudėtingesnis.“

Kaip netikėta!

„Klaipėdos žinios“ I. Kubilienei pateikė kelis klausimus ir gavo kelis atsakymus. Akivaizdu, kad tarnautojai dėl situacijos mieste galvos neskauda.

Kokios įmonės atsakingos už šaligatvių valymą centrinėje ir šiaurinėje miesto dalyse?

Pietinė miesto dalis valoma UAB „Raguvilė“, o šiaurinė dalis – UAB „Klaipėdos želdiniai“

Kaip Klaipėdos miesto savivaldybė kontroliuoja šaligatvių valymo centrinėje ir šiaurinėje miesto dalyse kokybę?

Kiekvienai miesto daliai yra priskirtas specialistas valymo kontrolei atlikti. Be to, nuolat reaguojama į gyventojų pranešimus ir prašymus. Kasdien vyksta susitikimai su paslaugų teikėjais, siekiant efektyviai spręsti problemas ir užtikrinti sklandų informacijos srautą.

Kokios sankcijos buvo taikytos šaligatvius valančioms įmonėms už nepatenkinamą darbų kokybę?

Sankcijos buvo taikytos pietinės miesto dalies gatvių valymo paslaugų teikėjui už 13 prastai nuvalytų gatvių. Skirta 9 800 Eur bauda. Pastebėtina, jog dažnu atveju šaligatviai yra prastai nuvalyti daugiabučių namų administruojamose teritorijose, bet sudėtingų situacijų yra ir kitose miesto vietose. Šaligatviai yra barstomi, tirpdomi, tačiau prie tokios temperatūros sniego tirpsmas yra sudėtingesnis.

Sudėtinga ką bepridurti. Praėjusios kadencijos vadovai skundėsi, kad kalčiausia egiptietiška druska. Ši valdžia skundžiasi, kad kalčiausias šaltis ir žiema.

Tačiau išvada tik viena – tiek ir ankstesnioji, tiek dabartinė miesto valdžia darbą tik imituoja, nes rezultatas apgailėtinas.

Kad įsivaizduotute šito „gimtadienio“ absurdą: tai būtų tas pats, jei po 150 metų Kryžkalnyje atsirasianti gyvenvietė savo ištakas skaičiuotų nuo degalinės toje sankryžoje atidarymo dienos.

Galima šaipytis iki viduriavimo, lyginti neringiškius su Kaliningradu, kuris įkūrimo metus skaičiuoja ne nuo 1946-ųjų, o nuo kryžiuočių pilies pastatymo dienos 1255 m., kuri, savo ruožtu buvo pastatyta sugriautos prūsų Tvankstės vietoje. Tačiau neringiškiai bent jau kapstosi po praeitį ir ieškodami savo ištakų rodo pagarbą kraštui, kuriame jie gyvena.

Ko nepasakyčiau apie Klaipėdą ir kai kuriuos „pragmatiškuosius“ klaipėdiečius. Šitame mieste  sovietmečiu susiformavusios bendruomenės individai net susirietę reikalauja kuo greičiau sutvarkyti „šiukšlyną“ miesto centre. Kitaip tariant, likviduoti per šimtmečius susiformavusio Krūmamiesčio, kuriame stovėjo reikšmingiausi senosios Klaipėdos pastatai ir kvartalai, likučius ir pastatyti, jei ne prekybos centrą, tai bent jau automobilių stovėjimo aikštelę. Kuria suinteresuotas… ne, ne Muzikinis teatras, o apsilaupiusį pastatą Manto gatvės pradžioje nusipirkęs piniguočius.

Tačiau piniguočiui pagalius į ratus kaišioja keli nukvakę istorinės atminties sergėtojai. Tie dinozaurai išvis nuo proto nušoko – prisižiūrėjo senoviškų paveikslėlių ir reikalauja atstatyti tai, ką rusai sugriovė. Kam to reikia? Kam kapstytis po praeitį? Ačiū, kad sugriovė! Mums nebereikės. Verčiau ant tų griuvėsių statykime naują miestą-sodą!

Gerai, kad kartu su piniguočiumi tą pačią dūdą pučia (koks paradoksas!) ir meras – ūkininkas.

Kad tiem naftalininiai „istorikai“ nebepuoselėtų iliuzijų kada nors atstatyti kvartalą ar kelis svarbiausius jo pastatus, nuspręsta suplanuoti per Biržos ir Prekybos ir pramonės rūmų pastato pamatus nutiesti kanalizacijos vamzdį. Štai ir problema išspręsta! Visiems „atstatinėtojams“ bus pasakyta – vamzdžio neliesti! Jis svarbiau už kažkada čia stovėjusią Biržą!

Vėl pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad Romoje ant Forumo griuvėsių, kuriuos šiuolaikiniai vartotojiškosios kartos individai taip pat galėtų pavadinti šiukšlynu, pastatytų kokią nors krautuvę. Tačiau italai puoselėja savo istoriją ir neleis jos naikinti.

Mūsiškiams – nusišvilpt į miesto, kuriame gyvena istoriją. Tai ne jų miestas. Jie nesijaučia jo gyventojai, o tik užkariautojai, leidžiantys jame elgtis, kaip tinkami.

Tuomet gal jau nebeapsimetinėkime ir užlyginkime tą vietą, kuri kažkada buvo Krūmamietis, sovietai ją pavertė kriminalinio nusikaltėlio vardo aikšte, o nepriklausomoje Lietuvoje virto Atgimimo aikšte, ir viduryje vėl pastatykime paminklą. Gal ir ne kriminaliniam nusikaltėliui, bet  kokiam nors dabartinės Lietuvos įžymybei. Pavyzdžiui, iš Klaipėdos kilusiam senovinių knygų kolekcininkui. Manau, ir tie naftalininiai istorikai neprieštarautų.

Vakare tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje vyko mokslinės konferencijos tai dienai paminėti.

Tačiau per nacionalinį transliuotoją apie tai nebuvo užsiminta nė žodžiu. Daug dėmesio skirta boso dienai bei nacionalinei atšvaitų dienai, tik ne Mažosios Lietuvos genocidui.

Klaipėdiečių bendruomenėje kilus pasipiktinimo bangai, kad nacionalinis transliuotojas LRT neskyrė jokios žinutės Mažosios Lietuvos genocido dienai, kuri minima spalio 16 d., paminėti, parašiau jiems laišką ir sugėdinęs pasiteiravau, kokia priežastis lėmė, kad šiai tragiškai datai neskirtas joks reportažas nei televizijoje, nei radijoje, nei internete.

LR Seimo nutarimu spalio 16 d. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

1939-1940 m. vien tik Klaipėdos krašte gyveno per 150 000 gyventojų. Didžiąją jų dalį sudarė lietuvininkai. Lietuvininkais save laikė apie pusė populiacijos tuometės Tilžės ir Gumbinės apskrityse. Iki 1944 m. Rytų Prūsijoje, kurios dalis buvo ir Mažoji Lietuva, gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo žudomi, traiškomi tankais, prievartaujamos moterys ir mergaitės, skandinami pabėgėlius plukdę laivai.

Po „išvadavimo“ 1945 m. Klaipėdos krašte nebeliko nė 15 000 gyventojų, kurie buvo vejami iš nuosavų namų, jų turtas – naikinamas, o jie patys buvo vadinami „fašistais“ ir nepageidaujami.

Į priekaištingą aktyvių klaipėdiečių laišką LRT atsakė:

„LRT stengiasi skirti dėmesio visiems Lietuvos regionams, Mažajai Lietuvai taip pat. Rodome svarbiausias sukaktis, įvairiais formatais atspindime šio krašto žmonių gyvenimą.

Šiuo metu rengiamas reportažas, skirtas Prūsijos kunigaikštystės 500 metų sukakčiai, ten bus paminėtas ir Klaipėdos kraštas, kalbinami Klaipėdos universiteto istorikai.

Kviečiame visus žiūrovus, klausytojus ir skaitytojus dalintis informacija apie planuojamus renginius, minimas progas – tai padės mums operatyviai reaguoti ir nepasiklysti informacijos gausoje.

Pažadame atidžiau sekti atmintinas datas ir skirti daugiau dėmesio.“

Streikas prasidėjo studentų eitynėmis nuo Lietuvininkų iki Teatro aikštės. Čia susirinko keli šimtai su kultūra susijusių ir jos likimui neabejingų klaipėdiečių.

Visi vienu balsu kartojo, kad jiems svarbu ginti tiek kultūrą, tiek laisvą, demokratišką žodį Lietuvoje, o vykstantį priešinimąsi „Nemuno aušros“ įtakai kultūros sektoriui lygino su Sąjūdžiu.

Būtent tokią paralelę išvedė ir Klaipėdos dramos teatro aktorius, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narys, Nacionalinės premijos laureatas Darius Meškauskas. “Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar yra pilietinė visuomenė. Šiandien jaučiuosi lyg Sąjūdžio mitinge”, – kalbėjo aktorius.

Teatro aikštėje susirinkę neabejingi ne tik kultūros, bet ir Lietuvos likimui žmonės klausėsi ir ekrane galėjo stebėti M. K. Čiurlionies simfoninę poemą “Jūra”, kurią gyvai atliko Klaipėdos muzikinio teatro orkestras. O Klaipėdos dramos teatro aktoriai ir S. Šimkaus konservatorijos studentai, nebodami lietaus, atliko improvizuotą bangų mūšos vadinimą.

“Priminsiu istoriją. Kai visa Europa buvo okupuota Hitlerio, anglams kilo dilema – gintis ar pasiduoti. Nusprendus gintis imta svarstyti, iš kur imti pinigų gynybai? Kažkas pasiūlė nurėžti nuo kultūros. Tuomet įsikišo ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis: “Tuomet ką ginsime?” – puikų pavyzdį apie kultūros reikšmę pateikė Darius Meškauskas.

Rašau todėl, kad savaime ne vietoje sudygę ir laiku nepašalinti medžiai jau gožia gražiausius Klaipėdos pastatus. Šiandien savo nelaimei pastebėjau, kad apleisto ir niekam nebereikalingo (miestas nesusitaria su ta pačia liūdnai pagarsėjusia Kultūros ministerija, kas turėtų rūpintis statiniu) Karališkojo pašto bokštas tampa „parku“. Nes jau dabar vienas beržas kelia blyškiai žalią galvą šaknimis nedrąsiai įsitvirtinęs į čerpes.

Taip ir gyvename neprižiūrimame miške. Miestą administruoti ir jį prižiūrėti turintis burmistras bijo (ar nenori?) bent vieną šakelę nuskinti. Nes vos tik vienoje ar kitoje miesto vietoje pradedami naikinti parazitiškai išaugę medžiai, sukyla įvairūs ekologistai – žalieji teroristai. Valdžia pabrukusi uodegą atsitraukia, o man išsyk prasideda alergija – ima niežėti krumpliai, taip norėčiau su tais ekologistais padraugauti, neverbalinėmis formomis pabendrauti. Tačiau prisimenu esąs labai korektiškas. Juk mano ginklas – ne kumštis geležinis, o plunksna ir kalbos gimtosios skambumas.

Aną dieną puoliau paveiksluoti dabartinės Tiltų ir Galinio Pylimo gatvių sankirtos. Kaip ir XX a. pradžioje paveikslavau nuo senojo miesto gynybinio pylimo. Deja. Per medžių šakas to padaryti nepavyko. Šiandien tai nebe pylimas, o šabakštynas, kuriame veisiasi, kuičiasi ir kitaip vegetuoja benamiai. Tačiau tai kita tema. Taigi, savaime subujoję šabakštynai kliudė paveiksluoti.

Tą pačią dieną prisiminiau, kad neseniai paveikslavau Klaipėdos atvadavimo iniciatoriaus E. Galvanausko namelį ir jo kiemą, kuriame augmenijos tiek, kad ten jau nebe šabakštynai, o ištisos džiunglės! Neprižiūrimoje teritorijoje išaugę medžiai kėsinasi ne tik išgriauti tvoras, bet ir ardo statinių pamatus, kelia grėsmę pastato konstrukcijai. Iš fasadinės pusės kūrybiškai įsisavinus projektines ir fondų lėšas įkaltas memorialinis stendas, liudija, kad to užtenka, o kas kieme – ne mūsų reikalas.

Apsidairęs prisiminiau, kad tokių vietų mielojoje Klaipėdoje esti ir daugiau. Senamiestis, kuriame nuo seno virė gyvenimas, 1945 m. žiemą okupavus rusams, virto griuvėsiais. Namai buvo ardomi kurui, o sienų likučių kurį laiką niekas nelietė. Tačiau gamta nesirenka. Augmenija išaugo bei subujojo net ir griuvėsiuose bei kitose vietose, kur jai nederėjo augti. Matyt, pirmasis gorispolkomo pirmininkas Bergas bijojo atstatinėti „vokišką“ miestą, todėl ir paliko savieigai. Taip ir „gimė“ skverai palei Dangę, kur iki juos subombardavus, o paskui ir nugriovus, stovėjo gražiausi Klaipėdos – Memelio kvartalai su puošniais namais.

Šiandien vienoje ar kitoje vietoje ta augmenija virtusi į didžiulius 80 metų sulaukusius medžius. Pabandyk tokį pašalinti – sukils teroristai! Šitie nesiklauso argumentų, neskaito knygų, nesidomi miesto istorija. Jie kaip briedžiai temato žalią augalą. „Nekirskite šimtametės tuopos!“ – klykia. O kad ta tuopa, beržas, liepa arba net ąžuolas išdygę ne vietoje, be to, ardo statinius, ekologistams nė motais.

Mano nuomone, kuri nebūtinai yra teisinga, medžiai turi augti parkuose. Taip pat esu tikras, kad juos nuolat reikia genėti ir kitaip prižiūrėti. Tačiau net pribrendus praretinti vešlią Skulptūrų parko augmeniją, po kuria net žolė nebeželia, vėl sukilo teroristai. Suprasčiau, kad jie pyktų dėl to, pašalinus keletą medžių rudenį natūralistams bus mažiau darbo – nebeteks galimybės pasireikšti grėbiant lapus. Bet ne! Nė vieno jų nemačiau rudenį su grėbliu rankose kuriame nors miesto parkų  grėbiant nenugenėtų medžių numestus lapus ar spyglius. Jie turi ir svarbesnių reikalų – parėkauti. Tiksliau – parašinėti visokiuose feisbukuose sėdint ant minkštos sofos.

Bijau prikarksėti, tačiau netrukus naujas „parkas“ atsiras pačiame Klaipėdos centre, priešais pat burmistro kabineto langus – Karališkojo pašto kieme. O kad burmistras galėtų džiaugtis, medžiai dygti pradėjo ant stogo.

Tačiau net aršiausi kritikai pripažino, kad politikoje ir miesto plėtros srityje „džiazo“ buvo nedaug.

V. Grubliauskas tvirtai laikėsi „partinės linijos“ – sklandžiai ir gražiai kalbėjo, dalyvavo juostelių karpymo ceremonijose, kartais pagrodavo trimitu, bet, svarbiausia, nepersistengdavo.

Užtat ne visiems patiko toks meras „menininkas“. Kai kurie norėjo mero „ūkininko“, todėl klaipėdiečių dauguma išsirinko naują merą. Niekas neįsivaizdavo, koks jis bus. Svarbiausia, ne muzikantas. Slapčiomis rinkėjai vylėsi, kad naujasis burmistras ir bus tas išsvajotasis „ūkininkas“.

Bent jau iki rinkimų kandidatas sudarė būtent tokio įspūdį, žadėjo, kad Klaipėdoje bus statomos naujos mokyklos, todėl į miestą ims plūsti jaunos šeimos, kurių sukurtoji pridėtinė vertė užvers miestiečius investicijomis ir pinigais. Net ir pasibaigus rinkimams burmistras tebekartoja tas pačias mantras: „miestas tampa vis patrauklesnis ir gyventi, ir investuoti. Bet man svarbiausia, kad čia, gyvenantys žmonės jaustųsi gerai ir didžiuotųsi savo miestu“.

Tačiau niekas nesitikėjo, kad žodžiai gali skirtis nuo darbų. Sunku įsivaizduoti gerai besijaučiantį tėtį, kuris negali palikti savo vaikelio darželyje, nes nė viename „nėra vietų“.

Taip pat sunku įsivaizduoti mamą, kuri didžiuotųsi savo miestu, tačiau negalėtų išleisti savo dukters į mokyklą prie namų, tiesiog kitoje gatvės pusėje, kadangi… mokykloje taip pat nebėra vietų. Vargu, ar ji labai gerai jaučiasi, kai dukrytei pasiūlė vietą mokykloje kitame miesto gale? Todėl mama vaikelį rytais privalo vežti per visą miestą į pamokas, paskui per visą miestą grįžti į darbą. O po pamokų vėl važiuoti jos pasiimti, kad parvežtų namo. Sunku patikėti, kad stovint piko spūstyse ir mama, ir dukra labai didžiuotųsi savo miestu.

Apie spūstis. Vieną skaudulį panaikinome – įrengus Šilutės pl. ir Baltijos pr. sankryžą spūsčių šioje vietoje išties sumažėjo. Tačiau tai ne dabartinio burmistro nuopelnas. Deja, ir ne V. Grubliausko. Viskas prasidėjo kur kas anksčiau.

Tačiau nesigilinkime. Šiandienos skaudulys – spūstys Liepų gatvėje ir jos tęsinyje ties Slengiais. Ryte ir vakare priemiesčių gyventojai „jaučiasi gerai ir didžiuojasi savo miestu“. Oi, pasikarščiavau! Tai ne jų miestas. Jie juk nakvoja gyvenvietėse anapus kelio Jurbarkas – Liepoja. Reiškia, jie Gargždų gyventojai. Ir jiems nepriklauso džiaugtis Klaipėdos grožybėmis. Todėl jeigu norite čia dirbti, kentėkite spūstyse. Nenorite kentėti, važiuokite į Gargždus.

Tiesa, Gargždų burmistras prašė kolegos iš Klaipėdos nutiesti mažiausiai dvi jungtis tarp priemiesčių ir miesto, o dabartinę – praplėsti. Nauda būtų akivaizdi – ir spūstys sumažėtų, ir evakuacijai iš miesto daugiau koridorių būtų. O dar vienas tiltas per Dangę ties Panevėžio gatve jau nebe utopija, o būtinybė. Tačiau aną dieną Klaipėdos burmistro, to „ūkininko“, padėjėjas, tėškė, kad nenori, jog rajono mašinos važinėtų pro klaipėdiečių langus. Todėl naujų jungčių su priemiesčiais nebus. O dar vieną tiltą per Dangę – užmirškite.

Še tau, boba, ir devintinės. Štai kaip pasireiškia tas „ūkininkavimas“! Žodžiais, o ne žygiais, savo miestą mylim!

O juk pinigų Klaipėdoje – lyg šieno.

Juk pats vadinamasis „ūkininkas“ gyrėsi, kad sutaupė vieną kitą milijoną. Nesvarbu, kad teko  sustabdyti krūvą Klaipėdai reikalingų projektų. Nevardinsiu. Apie juos jau ištisi tomai prirašyti. Tačiau iki šiol taip ir nepastatė nė vienos mokyklos, bet ir neplanuoja jų statyti. Vadinamoji „auksinė“ mokykla Senvagės gatvėje buvo pradėta dar V. Grubliausko laikais. A. Vaitkui tereikėjo ją užbaigti. Sukandęs dantis, bet užbaigė. Tačiau toliau – nė iš vietos.

O aplinkinių kvartalų – Tauralaukio vadinamojo Luizės – tėvai staugia nesavais balsais, kad jų vaikai negali patekti į šią mokyklą. Priežastis – jų vietas užėmė anapus plento, Klaipėdos rajone, gyvenančių apsukruolių, sugebėjusių deklaruoti gyvenamąją vietą mieste, vaikai.

Tačiau burmistrui nusišvilpt į mažųjų klaipėdiečių ašaras. Jis už mūsų visų pinigus perka straipsnius didžiausiuose šalies portaluose ir toliau lyg užsuktas kartoja: „Mano tikslas aiškus – užtikrinti, kad Klaipėdos biudžetas būtų naudojamas kuo efektyviau. Siekiame, kad kiekvienas euras virstų realiais darbais: modernizuota infrastruktūra, atnaujintomis viešosiomis erdvėmis, patrauklia aplinka gyvenimui bei patikima baze investicijoms,“ – kartojo iš tribūnos, kaip koks darbo žmonių deputatų tarybos „predsedatelius“.

Tačiau klaipėdiečiai nėra kvaili, jie moka skaičiuoti, todėl supranta, kad „sutaupytas biudžetas“ reiškia neatliktus darbus. Jei „sutaupyti“ milijonai, reiškia į stalčių nukišamas kažkoks miestui svarbus projektas. Negali būti, kad burmistras nesigaudo, kad surinktus pinigus reikia ne kaupti, o toliau juos investuoti ir leisti į apyvartą. Matyt, jis nekaltas. Aplinka kalta.

O tuo tarpu nepanaudotų dešimčių milijonų eurų krūva auga. Kažkada, V. Grubliausko laikais, ji sudarė 20 mln. eurų, o šiemet jau turime beveik 36 mln. Už tokius pinigus galime išspręsti visas miesto problemas – ne tik naują mokyklą šiaurinėje miesto dalyje pastatyti, bet vaikų darželių, ir naują tiltą per Dangę ties Panevėžio gatve nutiesti, ir, pagaliau, Taikos pr. tęsinį tarp Smiltelės g. ir Jūrininkų pr. užbaigti, kad neklaidintų vairuotojų ir nekeltų avarinių situacijų,  

Bet burmistras taupo. Jis kaip tas drakonas, guli ant mūsų pinigų krūvos ir lyg subraižyta plokštelė kartoja: „Norime, kad Klaipėda būtų patraukli gyventi, dirbti ir investuoti, o klaipėdiečiai didžiuotųsi savo miestu.“

Be to, jis giriasi, kad mes turėsime daug parkų ir skverų. Atsiprašant, kam tie parkai ir skverai klaipėdiečiui, negavusiam vietos darželyje savo vaikui?

Bet iš merijos sklinda senos revoliucionierių dainelės melodija: „Pasaulį seną išardysim, o ant griuvėsių – garažą pastatysim“. Todėl ir burmistras lyg užkerėtas toliau stumia Atgimimo aikštės suniokojimo projektą. Tas „ūkininkas“ pabrėžė, kad darys tai, „ką girdi iš savo rinkėjų“. Tačiau tuos rinkėjus, kurių nori klausyti, jis, matyt, atsirenka. Ypač tą vieną rinkėją, kuriam priklauso didžiulis, tačiau apsilaupęs pastatas centrinėje miesto gatvėje. Ir kuriam būtinai reikia naujo parkingo miesto centre.

Tuo tarpu nepritariančiųjų Krūmamiesčio galutiniam sudarkymui argumentų burmistras „ūkininkas“ negirdi. Nors daugelis ekspertų aiškina, kad ta požeminė aikštelė nereikalinga nei viešbučiams, nei Muzikiniam teatrui. Tačiau šitų rinkėjų, neturinčių nei viešbučių, nei nekilnojamojo turto, balsų burmistras „ūkininkas“ negirdi ir užsispyręs stumia šį utopinį projektą.

Atsisakyti negali. Esą per daug pinigų išleista, teisinasi. Rimtai? Tik tokia priežastis?

O kiek pinigų išleista greitojo tramvajaus, greitojo autobuso, mistinės park-and-ride aikštelės statyboms? Milijonai! Verčiau sustoti dabar, nei priskaldyti malkų vėliau.

Esu tikras, kad burmistras muzikantas būtų išgirdęs visuomenės balsą. Bent jau noriu tuo tikėti.

Šio pono „gyvenimo“ rezultatas – smarvė ir sąvartynas. Klaipėdos miesto administracijos atstovai į klausimą, kodėl priešlėktuvinė baterija neįteisinta neoficialiai atsakė, kad to daryti neapsimoka, nes tuomet ja reikės rūpintis – ir saugoti, ir tvarkyti.

Kiti du identiški objektai, kuriuos okupavę Klaipėdos kraštą 1939 m. pastatė naciai, išlikę Kukuliškių kaime Pajūrio regioniniame parke ir netoli Kiaulės nugaros salos Kuršių nerijos nacionalinio (KNNP) teritorijoje yra įteisinti ir, pagal galimybes, prižiūrimi, tvarkomi. Dalyje Pajūrio regioninio parko teritorijoje išlikusios „Memel Nord“ baterijos patalpose įrengta antrojo pasaulinio karo ekspozicija, kitoje dalyje – Lietuvos pasieniečių klubo naudojamos patalpos su ekspozicija.

Kuršių nerijoje esanti baterija nėra taip įveiklinta, tačiau sutvarkyta, iš vidaus išmėžtos šiukšlės, įrengti informaciniai stendai. Entuziastai sukonstravo dangčius, kuriais uždengė drenažo šachtas, todėl patekti į vidų nė kiek nepavojinga.

Vienas iš karybos entuziastų, daug jėgų skyręs tam, kad visos baterijos būtų prieinamos ir lankomos, Viešosios įstaigos „Prieštiltis“ direktorius Aivaras Kurskis kalbėdamas apie Melnragėje išlikusius betoninius įtvirtinimus „Delfi“ užsiminė, kad jiems sutvarkyti reikėtų labai daug resursų. Mat reikėtų ne tik išmėžti šiukšles, bet ir iškasti bangų suneštą smėlį.

„Jeigu gaučiau dešimt iniciatyvių žmonių, gal ką nors ir daryčiau. O vienam daryti – beprasmiška. Jūra plauna ir kada nors viską nuplaus. Bet ten dalykų daug yra neatrastų. Manau, rastume ir (šaudmenų) sandėlį ir jėgainę. Jie tikrai yra kažkur užpustyti smėliu kopose“, – sakė A. Kurskis.

Turtas niekieno?

O kol kas Klaipėdos miesto teritorijoje prie pat jūros išlikusioje baterijos dalyje gyvenantis benamis šiurpina vasaros dienomis čia susirenkančius poilsiautojus.

Situaciją galėjo pakeisti gyventojų iniciatyva. Klaipėdietis Germanas Čepas pasiūlė Klaipėdos miesto savivaldybei neatlygintinai rengti saugaus elgesio jūroje mokymus. Klaipėdos miesto administracija mielai pritarė tokiam pasiūlymui. Entuziastas tik paprašė skirti kokias nors patalpas plaukimo inventoriui susidėti. Jam buvo rekomenduota tam panaudoti jau aptariamas Melnragėje likusios priešlėktuvinės baterijos „Nord Mole“ patalpas, kurios esą niekam nepriklauso.

„Paprašiau, kad Savivaldybė surašytų kokį nors dokumentą, kad ten sutiktiems benamiams ar kokiems nors tikrintojams parodyčiau, jog patalpas užėmiau ir jomis naudojuosi ne savavališkai. Tačiau paaiškėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija tokio rašto man negali duoti, nes patalpos paprasčiausiai jai nepriklauso. Miestas jų nėra perėmęs ir neįteisinęs. Paklausiau, kodėl? Sulaukiau atsakymo, kad to daryti neapsimoka, nes vėliau patalpas reikės saugoti ir prižiūrėti“, – savo patirtį papasakojo G. Čepas.

Priešlėktuvinė baterija „Nord Mole“ yra viena iš kelių tipinių aplink Klaipėdą išlikusių tokio pobūdžio statinių. Daugiau Lietuvoje tokių nėra. Iš pradžių pastatytos miestui apsaugoti nuo jūros 1944 m. rudenį baterijos atliko svarbų vaidmenį ginant Memelį, taip tuomet vadinta Klaipėda, nuo raudonųjų okupantų. Nes jose sumontuoti pabūklai galėjo šaudyti ne tik į taikinius jūroje ir ore, bet ir sausumoje. Jie ypač pasiteisino naikinant raudonųjų tankus.

Benamio valdos

Šiuo metu dalį jos kazematų ir dvi pabūklų platformas su pagalbinėmis patalpomis ir kazematais  jūros bangos paplovė ir baigia pasiglemžti. Tačiau skersinė dalis su kazematais ir trimis pabūklų platformomis dar tvirtai laikosi ant kopų. Būtent nuvirtusioje dalyje ištisus metus gyvena ponas Vladas. Vienoje iš smėlio pripustytų patalpų jis pasitiesęs kelis čiužinius miega. Greta stovi ir kažkokių „gėrybių“ prikrauti krepšiai. Tačiau kitose patalpose iki lubų priversta šiukšlių: maisto atliekų, tuščios taros, skudurų, drabužių ir kitokio šlamšto.

„Jo, reikės susitvarkyti“, – krapštinėdamas akis pažadėjo ponas Vladas.

Jis paaiškino, kad čia gyvenąs vienas. Nes, anot jo, gyvenant su kuo nors „visokių nesąmonių paskui būna“. Ponas Vladas užtikrino, kad alkoholio nevartojąs. Tačiau paprašė pavaišinti rūkalais.

Netoliese saulėje besideginantys poilsiautojai prisipažino nesijaučiantys saugiai dėl tokios kaimynystės.

„Klaipėdos žinios“ pasiteiravo Klaipėdos miesto savivaldybės, kodėl ji iki šiol neįteisino prie Melnragės baterijos. Tačiau netrukus gautas atsakymas, esą ši baterija… yra Klaipėdos rajono teritorijoje ir komentaro turėtume teirautis Gargžduose. Patikslinus klausimą, kad kalbama ne apie „Memel Nord“, o apie „Nord Mole“, atsakymo nebesulaukėme.

Štai taip.

Įveiklintas ir eksploatuojamas

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direktorius Darius Nicius „Delfi“ paaiškino, kad tais atvejais, kai turtas yra bešeimininkis, savivaldybė, kurios teritorijoje jis yra, turi pirmumo teisę perimti tuos objektus. Melnragės atveju tai yra Klaipėdos miesto savivaldybė.

Jis paaiškino, kad Pajūrio regioninio parko teritorijoje esanti kita priešlėktuvinė baterija „Memel Nord“ buvo įteisinta dar XX amžiuje.

„1997 m., kai buvo įsteigta saugoma teritorija Pajūrio regioninis parkas, tuometinė parko direkcija atliko tam tikrus tuomet buvusio bešeimininkio turto kadastrinius matavimus, suformavo tų statinių kadastrines bylas ir tuometinė Klaipėdos apskrities viršininko administracija perdavė parko direkcijai valdyti tą turtą. Po reformos jie perduoti Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai.

Mūsų ekspozicija įrengta šiauriniame vientisame nesugriautame pastate. Pietiniame iš dalies subombarduotame pastate veiklą vykdo Lietuvos pasieniečių klubas, kuris yra įrengęs savo ekspoziciją. Visi tie statiniai yra įteisinti ir turi savo teisinį statusą“, – „Klaipėdos žinias“ informavo D. Nicius.

Kiaulės nugaros baterija

Kuršių nerijoje išlikusi vadinamoji Kiaulės nugaros baterija (Schweinerücken) priklauso Neringos savivaldybei. Kelerius metus ji buvo perduota naudoti Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijai. Jos vadovė Lina Dikšaitė paaiškino, kad šiuo metu objektas grąžintas Neringos savivaldybei. „Mes tik laikinai ją turėjome ir tvarkėme. Tačiau neseniai grąžinome Neringos savivaldybės administracijai. Mūsų funkcijos yra susiaurintos ir pakeistos, todėl mes neturime išteklių prižiūrėti objektą, kuris  iš principo yra savivaldybės. Todėl visi įsipareigojimai pereina šeimininkui“, – sakė L. Dikšaitė.

Šis objektas, paveldosaugininkų manymu, esti patraukliausias. Pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, jis žinojo, kad visuomenininkai ketino įkurti ekspoziciją ir plėtoti kažkokią veiklą, tačiau įvyko kažkokių nesutarimų su KNNP direkcija. „Konfliktas įvyko dėl atkasto apkaso. Visi sutarėme, ir mes pritarėme, kad apkasas būtų atkastas istorinėje vietoje. Mes, KPD ir KNNP direkcija, davėme tam žodinį leidimą. Tačiau pasirodė miškininkai ir pareiškė, kad visuomenininkai apkaso gilinimo metu pažeidė miško paklotę. Parkas išsigando ir atsitraukė. Bet juk tie vyrukai kasė ne naujoje vietoje, o tik išsėmė smėlį, kuris buvo užvertęs prieš 85 metus iškastą apkasą. Tai buvo priežiūros darbai, panašūs į tuos, kurie vyksta Kauno tvirtovėje. Bet mūsų miškininkai tai kitaip įvertino. Tai tie vyrukai išsigando ir atsitraukė. Tačiau tuo pat metu vyko miško kirtimai, per kuriuos tų pačių miškininkų techniką miško paklotę taip išvažinėjo, kad nei dobilėlio keturlapio nebeliko. Įdomus miškininkų požiūris“, – stebėjosi L. Kavaliauskas.

Neringos savivaldybė per atstovę spaudai Sandrą Vaišvilaitę atsakė, kad:

„Alksnynės gynybinis kompleksas nuosavybės teise priklauso Neringos savivaldybei.  2020-aisiais metais panaudos sutartimi šis kompleksas buvo perduotas KNNP direkcijai. Sutartis panaudos gavėjo iniciatyva buvo nutraukta. Šiuo metu Neringos savivaldybė nėra perėmusi jokių galiojančių sutarčių, susijusių su šiuo objektu. Kartu pažymime, kad šiuo metu nėra sudaryta jokių naujų susitarimų dėl objekto naudojimo. Bet kokios veiklos vykdymas šioje teritorijoje gali būti svarstomas tik vadovaujantis galiojančiais paveldosaugos, saugomų teritorijų ir statinių naudojimo teisės aktais.

Ne kartą diskutuota dėl galimybių Alksnynės gynybinį kompleksą perduoti kuriai nors valstybinei institucijai.  Nors šiuo metu savivaldybė neturi konkrečių planų dėl šio komplekso įveiklinimo, ji išlieka atvira diskusijoms ir bendradarbiavimuisu suinteresuotomis institucijomis ar organizacijomis“.

Palikta stichijų valiai

L. Kavaliauskas taip pat gūžtelėjo pečiais. „Jos (baterijos Melnragėje) būklė tokia, kad ji palikta gamtos stichijų niokojimui. Jis sudėtingas perspektyvų atžvilgiu, nes specialiai išsaugoti būtų problematiška. Nes gamta savo daro ir vis atsikovoja dalį žemyno. Jei kitoms baterijoms mažiau gresia griuvimas, tai šią gamta tiesiogiai ardo. Tai gal dėl to ji nėra įtraukta į kultūros vertybių registrą. Į registrą yra įrašytos tik geriausiai išlikusios.

Ten yra ir po žemėmis arsenalo taip vadinamas bunkeris. Po vieno uragano mačiau ventiliacijos angą. Turiu ir vieną liudininką melnragiškį, kuris vaikystėje jame žaisdavo. Dabar jis yra kopoje po smėliu apie 80 metrų giliau į žemyną.“

Tradiciškai jau daug šventė vyksta centrinėje miesto dalyje abipus Dangės. Šiemet šventės dienomis buvo uždaryti net du iš trijų tiltų, kuriais vyksta eismas. Net viešojo transporto organizatorius „Klaipėdos keleivinis transportas“ autobusų maršrutus perskėlė į dvi dalis. Atvažiavusieji iki centro ir norintieji tęsti kelionę toliau, privalėjo dalį maršruto reikėjo paeiti pėsčiomis į kitą upės pusę.

Daugiausiai priekaištų sulaukta dėl automobilių ir motociklų šou, kurio kulminacija buvo legendinio Formulės 1 bolido, su kuriuo „Oracle Red Bull Racing“ komanda laimėjo 2011 metų čempionatą, pasirodymas.

Šioms lenktynėms trasa buvo įrengta visoje Pilies gatvėje nuo Pilies tilto iki pat sankryžos su Minijos gatve. Dėl to šia miesto gatve, kuria įprasta dieną vyksta intensyvus eismas, ne tik buvo draudžiama važiuoti, tačiau ją buvo draudžiama kirsti pėsčiomis įprastose pėsčių perėjų vietose. Todėl iš centrinės Klaipėdos senamiesčio dalies, kurioje vyko daugiausiai renginių, norintieji patekti į piliavietę ar Kruizinių laivų terminalą privalėjo eiti įprastai nenaudojama požemine perėja po Pilies tiltu, o toliau – pasukamuoju Grandinių tiltu. Čia pėsčių buvo tiek daug, kad susidarydavo didelės spūstys.

Beje, Grandinių tiltas, vienintelis tokio tipo tiltas ne tik Lietuvoje, bet Baltijos šalyse, laivams įplaukti ir išplaukti yra kas valandą pasukamas. Jūros šventės metu jis turėjo būti išvis nesukiojamas ir skirtas tik pėstiesiems. Tačiau kelis kartus tvarka buvo pažeista, kad į Pilies uostą galėtų įplaukti ir išplaukti jachta. Dėl to 15 minučių pėstieji turėjo laukti abipus kanalo. Kai kuriems tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą. „Dėl kažkokio vieno (nepadorus žodis) tiek žmonių turi laukti!“ – piktinosi laukti priverstas šventės dalyvis.

Tiesa, ne visi piktinosi. Buto tokių, kurie džiaugėsi ne tik Jūros švente, bet ir automobilių šou. O dėl to į sutrikdytą eismą visame mieste žvelgti tolerantiškai. Klaipėdietis Andrius džiaugėsi galimybe pajusti Formulė 1 dvasią ir siūlė į laikinus nepatogumus žvelgti tolerantiškai. „Manau, kad dėl Formulės 1 galima ir palaukti, ir pakentėti. Nes tai bus tik vieną kartą, galbūt, per 20 metų. O po 20 metų aš dar prisiminsiu, kad Klaipėdoje irgi skraidė Formulės 1 bolidas. Nors ir visas eismas sustojęs laukė. Čia yra įvykis. Tai yra automobilių sporto karalienė. Taip vyksta visame pasaulyje. Kai kur ribojimai būna dar didesni. Todėl mėgėjams tai buvo vienintelė galimybė iš arti pajusti Formulės 1 dvasią, nes tikrų lenktynių pas mus, deja, niekada nebus, nes Lietuvos autosporto situacija tokia pat, kaip ir futbolo“, – pastebėjo klaipėdietis.

Tai, kad šis renginys buvo populiarus buvo matyti dar šeštadienio vidurdienį. Nors automobilių pasirodymai turėjo prasidėti 16 valandą, tačiau tūkstančiai žiūrovų geriausias vietas užsiėmė dar vidurdienį. Likus valandai iki renginio prasibrauti prie pat Pilies gatvės buvo nebeįmanoma. Todėl daugybė entuziastų lipo ant gynybinio piliavietės pylimo, nuo kurio tikėjosi nekliudomi stebėto šou.

Kiti gudruoliai ropštėsi ant greta esančio viešbutuko terasos, tačiau nuo jos visus vijo rūstus apsaugininkas. Dalis mažųjų automobilių sporto gerbėjų užsikabarojo net ant biotualetų.

Tačiau net ir karščiausius šio šou gerbėjus nuvylė renginio organizavimas. Esą pradžia vėlavo daugiau nei valandą, o ir prasidėjus neišvengta delsimo.

„Visur buvo skelbta, kad renginys šeštadienį prasidės 15 valandą. Tad, suprantama, dėl žmonių gausos jau sustojome prie trasos porą valandų anksčiau, kad turėtume geresnį matomumą. Bet viskas apkarto – karštis svilina, atsisėsti nėra kur, pasitraukti negali, nes per sekundę jau kiti stovės  tavo vietoje. Kai pagaliau tas porą valandų šiaip ne taip iškentėjome, paskelbė, kad renginys prasidės 16 val. Bet ir to buvo maža – dar pusę valandos vėlavo, tempė gumą beprasmiais pliurpalais. Šito jau nebeatlaikėme, prasidėjus renginiui, ypač šeimos su vaikais, patraukėme savais keliais“, – piktinosi vienas renginio žiūrovų.

Tačiau Klaipėdos verslininkai nesiskundė. Atvirkščiai, jie Jūros švente atvirai džiaugiasi ir norėtų, kad ji truktų ne tris dienas, o visą savaitę. Mat tomis dienomis visi viešbučiai ir kitos apgyvendinimo įstaigos būna perpildytos, nors tuo metu kai kurie kainas kilstelėdavo net 50 proc. Be to, dėl į miestą atvykusių svečių gausos prekybos ir maitinimo įstaigų apyvarta padidėja apie 30-40 proc.

Pasak Klaipėdos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovo Juozo Tubino, Jūros šventė – vienas naudingiausių renginių Klaipėdai, nes jis pritraukia daugiausiai žmonių. „Nė vienas kitas renginys tiek nepritraukia. Tiek restoranai, tiek viešbučiai turime puikų užimtumą. Kadangi tomis dienomis būna (nakvynės) vietų deficitas, viešbučiai turi aukštesnes kainas. Jūros šventės mes visi labai laukiame. Ne tik turistai, bet ir verslininkai, nes galime užsidirbti. Kaip kiti viešbučiai, neatsakysiu, bet mano valdomuose dviejuose viešbučiai buvo 100 proc. užimtumas. Manau, kad ir kiti viešbučiai turėjo tokį užimtumą. Tas dvi dienas, kurias vyko šventės, penktadienį ir šeštadienį kainas pakėlėme ir 30 proc., ir 50 proc. Būtų labai gerai, kad ateityje ta šventė truktų ne tris dienas, o visą savaitę. Aišku, tik ar tai būtų įdomu turistams, ar būtų patraukli savaitę trunkanti šventė“, – kalbėjo J. Tubinas.

Tačiau kai kuriems klaipėdiečiams nepatiko net tik Formulės 1 bolido šou, bet ir visa Jūros šventė.  Klaipėdietis Mindaugas išvis suabejojo šventės prasme. Jis Jūros šventėje pasigedo jūros. Kiek jūros šventės renginių vyksta prie jūros? – svarstė klaipėdietis.

„Šventė turi pakylėti. Ar pakylėti nuo kažko, nuo kasdienės buities, ar pakylėti į kažką, rasti kitas žmogiškąsias sąsajas su savimi, ar kažkuo daugiau. Taigi, mielieji, pasakykite prašau, apie ką yra ši jūros šventės kokofonija. Labai aiškus nenoras užaugti? Noras numirti atrakcionų parke?  Susivokimas ant linksmųjų kalnelių yra sunkiai įmanomas. Taip veikia visi svaigalai. Jie veikia tiesiogiai vartojant juos ir tarp pavartojimų. Tai ypatingai sunku suprasti. Mūsų laukia jūros bangos žemutinė riba – dugnas. Taigi, kiek jūros šventės renginių vyksta prie jūros?“ – retoriškai klausė klaipėdietis.

Klaipėdiečiui Mindaugui galima tik priminti renginius, susijusius su jūra: sekmadienį startavo Kuršių marių regata, iš Dangės išplaukė istoriniai Mažosios Lietuvos laivai, šeštadienį vyko žuvusiųjų jūroje pagerbimo ceremonija atviroje jūroje, o ant Dangės krantinės priešais „Meridianą“ buvo atidengta jūrininko skulptūra, skirta Lietuvos karo laivyno kūrėjams 1935-2025.

Iš kito miesto atvykusi Elena, prisistačiusi renginių režisiere, teigė taip pat esanti nusivylusi Jūros šventės neprofesionalumu. „Aš, kaip buvusi masinių renginių režisierė, esu pasibaisėjusi šios „šventės“ rengėjų neprofesionalumu. Arba tendencingu masių „glušinimu“. Pagrindinis jos tikslas chaotišku, kokafonišku, žalojančiu psichiką triukšmu užtvindyti miestą. Jame paskandinti šventės prasmę. Kai tikrai istorinę prasmę turintys šventės elementai, tokie, kaip senovinių laivų regata, yra užgožiama rėksmingo rusiškų ir angliškų dainų atlikimo ant Biržos tilto. Tai buvo apgailėtinai baisu. Šiais metais supratau, kodėl tikri klaipėdiečiai susigūžia šios „šventės“ metu. Arba bėga iš miesto“, – Jūros šventę įvertino Elena.