Klaipėda tapo trečiuoju Lietuvos miestu, kuriame veikia VIČI firminė parduotuvė. Tinklo plėtra į uostamiestį yra nuoseklus žingsnis siekiant būti arčiau pirkėjų skirtinguose šalies regionuose ir suteikti galimybę vienoje vietoje rasti itin platų VIČI produktų pasirinkimą.

„Matome, kad pirkėjai vertina galimybę vienoje vietoje rasti platų VIČI produktų asortimentą, atrasti naujienas ir pasinaudoti specialiais pasiūlymais. Klaipėda mums yra svarbus miestas, todėl džiaugiamės galėdami šį parduotuvės formatą pasiūlyti ir uostamiesčio gyventojams“, – sako „Vičiūnai“ ir Ko pardavimų vadovas Lietuvai Stasys Petkevičius.

Naujojoje parduotuvėje klaipėdiečiai ras platų VIČI produkcijos pasirinkimą: nuo žuvies ir jūros gėrybių, surimio bei lašišos produktų iki koldūnų, „Gyoza“, blynelių, picų, užkandžių ir kitų kasdieniam stalui skirtų produktų. Asortimentą papildys ir kitų bendrovės atstovaujamų prekės ženklų maisto produktai.

Firminėse VIČI parduotuvėse pirkėjai vienoje vietoje ras platų VIČI produktų asortimentą, atrinktų gaminių išskirtinėmis kainomis ir produktų naujienų. Čia taip pat vyks degustacijos, o parduotuvių lankytojų lauks specialūs pasiūlymai.

Firminių parduotuvių formatas suteikia galimybę ne tik pasiūlyti platesnį produktų pasirinkimą, bet ir tiesiogiai pristatyti vartotojams naujienas bei suteikti progą išbandyti skirtingus VIČI produktus.

Šiuo metu VIČI firminės parduotuvės veikia Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Plėsdama firminių parduotuvių tinklą bendrovė siekia, kad mėgstami VIČI produktai ir naujienos būtų dar lengviau pasiekiami skirtingų Lietuvos miestų gyventojams.

Kviečiame klaipėdiečius užsukti, atrasti VIČI asortimentą ir pasinaudoti specialiais pasiūlymais naujojoje firminėje parduotuvėje ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje bei Kaune.

Kur rasti VIČI firmines parduotuves?

• Klaipėdoje – Taikos pr. 80, Naujajame turguje. I–V 8.00–17.00 val., VI–VII 8.00–15.00 val.
• Kaune – Pramonės pr. 16, Centriniame Kauno turguje. I–VI 8.00–16.00 val., VII 8.00–15.00 val.
• Vilniuje – Kalvarijų g. 61, Kalvarijų turguje. I–VII 8.00–15.00 val.

Užs. Nr. 072.

Iki šiol šią dieną Klaipėdos Skulptūrų parke rinkdavosi keisti lietuviškai nekalbantys žmonės, nešini raudonų gvazdikų puokštėmis. Jie švęsdavo Klaipėdos “išvadavimą”.

Šiandien per pusvalandį atėjo tik vienas asmuo. Paklaustas, ar dažnai ateina sausio 28-ąją į Skulptūrų parką, vyriškis rusiškai paaiškino nesupratęs klausimo.

Prieš 81 metus, 1945 m. sausio 28-osios 2 valandą Berlyno laiku ir 4 valandą Maskvos laiku į Smiltynę laivais persikėlė paskutiniųjų vermachto XXVIII korpuso, gynusio miestą, priedangos dalinių kariai. Pirmųjų naujųjų okupantų karių siluetai krantinėse prie Kuršių marių buvo pastebėti tik 8 valandą ryto.

Jau rašiau, kad Raudonosios armijos generolai pražiopsojo didžiulę logistinę XXVIII korpuso operaciją „Krebs“ („Vėžys“). Penkiolika tūkstančių žmonių, tūkstančiai tonų krovinių ir technikos buvo perkelti per Kuršių marias į neriją arba laivais į Rytų Prūsiją. Tokio fiasko buvo neįmanoma nuslėpti. Todėl rusai ėmėsi to, ką išmano geriausiai – meluoti. Melavo apie paimtus priešo trofėjus,  dešimtimis ar net šimtus kartų didino priešo nuostolių skaičių. Mėmelio „šturmo“ atveju paskaičiuoti melo „koeficiento“ nebeįmanoma, nes nė vieno vokiečių kareivio mieste nebeliko. Bet miestą puolusios 4-osios armijos vadams žūtbūt reikėjo sudaryti vaizdą, kad „šturmas“ tikrai įvyko ir mūšiuose krito begalė „fašistų“. Visų dalinių štabai, kaip susitarę (ar kaip įsakyta), ėmė pūsti miglą į akis.

1945 m. sausio 27-28 d. 4-oji smogiamoji armija gyrėsi esą nukovė 4280 priešo karių. Įdomu, kokiu būdu? Jei tomis dienomis mieste nebeliko nė vieno vokiečių kario.

Patys raudonieji nuo sausio 25 d. iki sausio 28 d. prarado 194 žuvusius karius, 550 buvo sužeista.

Sovietų, o dabar – rusų „istorikai“ skelbia, kad mūšiuose dėl Klaipėdos iš viso žuvo 403 sovietų kariai, 1066 buvo sužeisti. Patikslinsiu, kad dalis priskaičiuotų karių žuvo Kuršių nerijoje, persekiodami besitraukiančius vokiečius.

Beje, Skulptūrų parke stovėjusio obelisko papėdėje iškaltos 695 žuvusių raudonarmiečių pavardės. Tačiau tam paaiškinti reikėtų kur kas ilgesnės istorijos.

Užtat jau minėtąją sausio 28 d., kai pačioje Klaipėdoje vokiečių nebebuvo, žuvo 51 (rusų, beje, ir lietuvių) kareivis, 60 buvo sužeista! Kitą dieną – sausio 29 d. – 47 žuvo, 64 buvo sužeisti! O juk miesto „šturmas“ buvo pasibaigęs! Kas ten vyko?

Labiausiai nukentėjo mieste likusi 16-oji lietuviškoji divizija. Sausio 27 d., kai įvyko vienintelis tikras Tauralaukio mūšis miesto prieigose, divizija neteko 26 žuvusių karių ir 118 sužeistųjų. Vėliau jos nuostoliai smarkiai augo, nors jokių kovų mieste nebevyko.

Paaiškinsiu.

Visi nuostoliai buvo patirti plėšikaujant – landžiojant po paliktus butus, parduotuves ir sandėlius.

Apie nevaldomą plėšikavimą liudija ir pačių kariškių dokumentai. 16-osios divizijos nuostolių sąraše nurodyta, kad, sprogus „elevatoriui prie jūros“, žuvo net 56 kariai, priklausę 167-ajam šaulių pulkui. Gali būti, kad raudonarmiečiai žuvo įlindę į vieną iš sandėlių Žiemos uoste. Labiausiai tikėtina – arba į buvusį Lietuvos banko sandėlį, pastatytą 1938 metais, arba Lietuvos respublikos pasididžiavimą – „Lietūkio“ sandėlį. Juose galėjo būti nespėtos išgabenti (o gal sąmoningai paliktos?) XXVIII korpuso maisto atsargos, kurios it medus traukė išalkusius ir sušalusius raudonarmiečius. „Šturmuojant“ greta buvusį sandėlį žuvo 5 raudonarmiečiai.

Štai kokius “didvyrius” pagerbti Klaipėdoje nešami gvazdikai.

Klaipėdos piliavietėje atlikta daug darbų. Miestas tebepuoselėja viltis atstatyti visą pilį. Šio tikslo link einama siekiant atkurti istorinį objektą ir pritaikyti jį šiuolaikiniams miesto bei visuomenės poreikiams.

Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksas yra vertinamas kaip išskirtinė nacionalinė vertybė ir yra vienas svarbiausių viso Pajūrio regiono kultūros paveldo objektų. Atkurtas bokštas kvies lankytojus ne tik įvertinti realų buvusios pilies aukštį, bet ir užeiti, pakilti į bokšto viršų, apžvelgti vieną gražiausių Klaipėdos miesto teritorijų.

„Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksas – tai vienas reikšmingiausių mūsų miesto istorinių objektų, kuris liudija Klaipėdos, kaip uostamiesčio ir strateginės vietovės, ištakas. Šiandien esame tvirtame piliavietės atkūrimo kelyje. Mūsų ambicija – atkurti visą pilį, sugrąžinti jai autentišką formą ir pritaikyti ją šiuolaikiniams miesto poreikiams. Norime, kad tai būtų vieta, kur susitinka istorija, kultūra, edukacija ir bendruomenės gyvenimas, todėl mūsų pareiga išsaugoti ir atgaivinti tai, kas svarbiausia Klaipėdos identitetui ir jos ateities vizijai. Šiuo metu jau vyksta intensyvūs pasitarimai su projektuotojais, rengiami planai ir tolimesni etapai. Tai kompleksinis, nemažai laiko apimantis procesas, tačiau kiekvienas žingsnis priartina mus prie tikslo – turėti visiškai atkurtą Klaipėdos pilį, kuri taps neatsiejama miesto erdve ir traukos centru tiek klaipėdiečiams, tiek svečiams iš visos Lietuvos“, – rašoma Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pranešime.

Pilies bokšto atkūrimas buvo įgyvendinamas etapais. Konkretūs atlikti darbai apėmė: pamatų paruošiamuosius ir įrengimo darbus, lauko vandentiekio ir nuotekų tinklų įrengimą, metalinio bokšto konstrukcinio karkaso sumontavimą, bokšto apmūrijimą restauracinėmis plytomis, čerpių stogo uždengimą ir bokšto smailės iškėlimą, bei vidaus įrengimo darbų pabaigimą.

Rangos darbus vykdė – UAB „Pamario restauratorius“, techninio projekto autoriai – UP architektai.

Po šio įvykio praėjus beveik 80 metų apie tai, kad vyko 1945 m,. balandį slepiama, arba meluojama.  Meluojama apie puolančiųjų bei besiginančiųjų santykį, meluojama skaičiuojant nuostolius, meluojama aprašant sovietų elgesį su civiliais. Meluojama ir apie tai, kas sugriovė miestą.

Cinišku melu ir istorijos klastojimu galėtume pavadinti šiuolaikinio Kaliningrado srities sumanymą miesto Pergalės parke įkurti miniatūrų ekspoziciją idiotišku pavadinimu „Išgelbėtoji Europa“.

Bet grįžkime į 1945-uosius.

Labai daug informacijos apie Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto operacijas buvo galima surasti specialiame Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos interneto puslapyje „Pamiat naroda“ („Liaudies atmintis“). Tereikėjo žinoti dalinio numerį, operacijos pavadinimą ir datą ir rasdavai  dominančią informaciją. Dabar tos informacijos šiame puslapyje vis mažiau.

Nors ir yra aprašyta vadinamoji „Kenigsbergo puolamoji operacija“, tačiau panorėjus suskaičiuoti puolančiųjų nuostolius ar pasitikslinti kokią nors kitą informaciją, susijusią su šiomis kautynėmis, to nebepadarysi. Nes 3-ojo Baltarusijos fronto, kurio armijos puolė Kenigsbergą, dokumentų, tiksliau – karinių veiksmų žurnalų, susijusių su 1945 m. balandžiu, tiesiog nebėra. Sausio mėnesio dokumentus galima rasti, gegužės mėnesio – taip pat, tačiau 1945 m. balandžio – nebėra.

Dokumentai – įslaptinti

Su dokumentų, susijusių su mūšiais dėl Kenigsbergo, įslaptinimu susidurta dar 1995 m. Jau tuomet Rusijos kraštotyrininkas Aveniras Ovsianovas knygoje „Karališkojo forto požemiuose“ (1999 m.)  rašė: „Gynybos ministerijos Centriniame muziejuje radau O. Lašo (Kenigsbergo komendanto – aut. past.) štabo dokumentus, kur buvo pažymėta Kenigsbergo padėtis prieš šturmą ir šturmo metu. Tačiau bandymas peržiūrėti kitus dokumentus, susijusius su mūšiais dėl Kenigsbergo ar pokariniu periodu, belaisvių apklausų protokolais, trofėjų rinkimo bylas baigėsi nesėkmingai <…>

„Šitos bylos skaityti negalima“, „Čia nieko Jus dominančio nėra“, „Tai skaityti draudžiama“, „To rodyti mes negalime“, – tai įprasti archyvo darbuotojų atsakymai. Ir tai susiję su karu, kuris baigėsi prieš 50 metų! Todėl ir klaidžioja mūsų knygose, memuaruose ir monografijose gandai, prasimanymai, spėlionės ir falsifikacijos, kurių paneigti neįmanoma. Nes tų laikų dokumentai guli atidžiai kažkieno budrios akies saugomi“, – rašė A. Ovsianovas daugiau nei prieš 20 metų.

Per tuos metus karo metų archyvai tapo dar sunkiau pasiekiami.  

Minėtame interneto puslapyje „Pamiat naroda“ aprašant vadinamąją „Kenigsbergo puolamąją operaciją“ pabrėžta, kad „fronto kariuomenės 1945 m. balandžio 9 d. užėmė miestą Kenigsbergas ir paėmė į nelaisvę priešo garnizoną, kurio skaičius – 91800 žmonių“.

Apie šį skaičių – vėliau, o kol kas priminsiu, iki 1945 m. balandžio Rytų Prūsijos sostinė Karaliaučius (Kenigsbergas) buvo vienas gražiausių ir seniausių Europos miestų, tačiau per mūšius jis buvo smarkiai sugriautas.

Beje, pirmieji miestą bombarduoti ėmė britai. 1944 m. rugpjūčio 27 d. britų aviacija miestą bombardavo pirmą kartą. Šio išpuolio pasekmė – 1000 žuvusių, 10 000 netekusių pastogės. Po trijų dienų Karališkosios oro pajėgos prieš Kenigsbergą surengė antrą antskrydį. Šį kartą žala buvo didesnė – 2400 žuvusių, 150 000 neteko pastogės.

Tai, kad miestą subombardavo britai, sovietmečiu su dideliu entuziazmu pabrėždavo net po miesto turistus vedžiojantieji ekskursijų vadovai. Šiuolaikinės Rusijos  dvaro istorikai bei politikai taip pat tą faktą tampo lyg katė pelę. Tačiau ištardami A, jie nutyli B, kad galutinai miestą sugriovė ir su žeme sulygino jo istorinį senamiestį – patys „išvaduotojai“.  

Juolab kad šiais laikais išleistuose prisiminimuose patys rusai pripažįsta: „Kad priverstume šį miestą-tvirtovę pasiduoti privalėjome jį paversti griuvėsių krūva“.

Didžiulė raudonųjų persvara

Sovietinėje istoriografijoje buvo mėgstama pasigirti, esą vokiečiams Sevastopolį pavyko užimti tik po 7 mėnesių atkaklių kovų, o Karaliaučius krito po keturių dienų. O juk tiek puolančiųjų, tiek besiginančiųjų jėgos buvo apylygės, atkakliai teigia sovietiniai istorikai ir jų sekėjai.

Tiesa, propagandistai užmiršta pridurti, kad mūšiai dėl šio Rytų Prūsijos miesto prasidėjo dar 1945 vasario 29 d., o puolančiųjų ir besiginančiųjų santykis vertas atskiros kalbos.

Wikipedijoje rusų kalba rašoma, kad raudonieji puolimo metu turėjo 137250 karių, o tvirtovės įgula – 130 tūkst. Atseit, jėgos buvo apylygės. Todėl sovietų pergalę tai daro ypač saldžią.

Sovietmečiu išleistuose prisiminimuose maršalas Ivanas Bagramianas (1897-1982), vadovavęs Sembos armijų operatyvinei grupei, puolusiai Karaliaučių, rašė: „Gynėjai galėjo disponuoti daugybe ginklų, neribotomis šaudmenų ir maisto atsargomis. Trumpai tariant, tvirtovė galėjo atlaikyti kelių mėnesių apgultį… Hitlerio vadovybė turėjo daugiau nei pakankamai kariuomenės ir priemonių jai sustiprinti, kad galėtų išlaikyti galingus tvirtovės įtvirtinimą. Be mūsų didžiulio pranašumo aviacijos srityje, priešas turėjo beveik tiek pat jėgų, kaip ir puolantieji. Ko gero, pirmą kartą šiuolaikinių karių istorijoje tokios galingos tvirtovės puolimą įvykdė beveik lygios jėgos. Be jokios abejonės, tvirtovės garnizoną sudarė karščiausi hitlerinio režimo šalininkai“.

Tačiau ieškantieji objektyvių žinių sumala į miltus tuos propagandinius maršalo bei jo „prisiminimus“ citavusių kremliaus dvaro istorikų skiedalus. Šių laikų Kaliningrado kraštotyrininkas Sergejus Golčikovas taip pat abejoja maršalo pateikta informacija, nes oficialiuose šaltiniuose patvirtinimo maršalo pasakoms nepavyko rasti.

Knygoje „Mūšio laukas Prūsija“ (Kaliningradas, 2005 m.) kaliningradietis rašė: „Šių teiginių (apylygę karių pusiausvyrą – aut. past.) nepatvirtina priešo turimi duomenys. Tvirtovės komendantas generolas Otto Lašas (1893-1971) savo knygoje „Karaliaučiaus žlugimas“ nurodo, kad garnizone buvo 30–35 tūkstančiai kareivių ir karininkų, sykiu su policijos bei folkšturmo padaliniais.“

S. Golčikovas sutinka, kad dėl atkaklių kovų Rytų Prūsijoje raudonarmiečių šaulių divizijos smarkiai nukraujavo ir raudoniesiems karių labai trūko. Net ir jas papildžius iš viso jose būdavo šiek tiek daugiau nei 4 tūkst. karių.

Rusiškame rinkinyje „Освобождение городов“ („Miestų išvadavimas“) pateikiama, kad Karaliaučiaus šturme raudonųjų pusėje dalyvavo 33 šaulių divizijos, 7 inžinierių-išminuotojų brigados, 35 artilerijos ir minosvaidžių brigados, 3 tankų brigados, 10 atskirųjų savaeigių pabūklų ir tankų pulkų, 10 zenitinės artilerijos divizijos, trys oro armijos, 3 laivyno aviacijos divizijos ir trys NKVD pulkai ir atskirasis divizionas.

„Nesunku suskaičiuoti, jei šaulių diviziją sudarė 4160 karių, tai vien jose buvo kur kas daugiau karių nei deklaruojamieji 137 tūkst. Akivaizdu, kad puolančiųjų gretos buvo kur kas gausesnės“, – sovietinius mitus į miltus sutrina kaliningradietis, įsitikinęs, kad „suskaičiuotos“ tik pėstininkų divizijos, o kiti daliniai kukliai užmiršti.

Visai tikėtina, kad Wikipedijoje tėra suskaičiuotos rusų šaulių divizijų sudėtis. Nes į šį skaičių neįtrauktos tankų brigados, savaeigių pabūklų pulkai, artileristai, išminuotojų ir inžinierių brigados, jau nekalbant apie aviaciją, laivyno artileriją ir NKVD pulkus.

Majoras Kurtas Dieckertas ir generolas Horstas Grossmanas knygoje „Der Kampf um Ostpreussen“ („Mūšiai dėl Rytų Prūsijos“) puolančiųjų pajėgas dar labiau padidina. „Kai iš Notangos vokiečiai atitraukė savo pajėgas, 3-asis Baltarusijos frontas, kuriam vadovavo maršalas Vasilevskis, galėjo dalyvauti Kenigsbergo ir Sembos pusiasalio puolime. Keturios raudonųjų armijos, iš kurių kovingumu išsiskyrė 11-oji gvardijos armija, turėjo net 100 šaulių divizijų ir du tankų korpusus. Visa ši jėga apsupo Kenigsbergo tvirtovę“, – knygoje rašė vokiečių karininkai.

Dabar apie miesto gynėjus.

S. Golčikovas suskaičiavo Karaliaučiaus tvirtovės gynėjus ir priėjo išvados, kad vokiečių buvo mažiausiai keturis kartus mažiau, negu rašo visokios vikipedijos. „Tvirtovės įgula turėjo 5 pėstininkų divizijas, policijos grupę, 8 atskirus folkšturmo batalionus ir dar keletą smulkesnių padalinių. Sunku patikėti, kad beveik šešiose vokiečių divizijose galėtų būti 130 tūkst. karių, kaip įrodinėja sovietai.

Pietinę miesto dalį gynė 69 pėstininkų divizija, sustiprinta trimis pėstininkų pulkais ir 8-10 atskirųjų  batalionų. Tai buvo pats stipriausias vokiečių junginys, faktiškai dvi divizijos, kuriose buvo apie 13 tūkst. karių. Įvertinus šį skaičių, galime daryti prielaidą, kad ir mieste dislokuotose divizijose galėjo būti ne daugiau nei po 6500 karių, tai susumavę gautume tuos numanomus 30-35 tūkst.“, – skaičiuoja S. Golčikovas.

Bet jokiu būdu ne 130 000, kaip meluoja raudonieji propagandistai.

Jis taip pat analizuoja pagrindinį sovietų versijos „įrodymą“ – priešo nuostolius šturmo metu. Esą nukautų ir sužeistų 41915 (žodis „sužeistų“ dažnai praleidžiamas), belaisvių – 91853. Tačiau bendrą paveikslą „gadina“ 561-oji vokiečių pėstininkų divizija, kuri liko išoriniame apsiausties žiede ir išvengė sunaikinimo.

Abejones tik sustiprina tai, kad sovietai „Sovinformbiuro“ 1945 m. balandžio 10 d. suvestinėje priešo nuostolius pateikė suapvalinę: belaisvių – daugiau nei 92 tūkst., nukautųjų – iki 42 tūkst. Pavydėtinas operatyvumas, ypač žinant, kad savųjų nuostolių rusai nėra iki šiol suskaičiavę (oficialiai teigiama, kad per šturmą žuvo 6500 raudonarmiečių, o iš viso Kenigsbergo apylinkėse raudonieji prarado 13-15 tūkst. karių).

Bet jei prisimintume, kad raudonarmiečių vadai savo ataskaitose „Stavkai“, tiksliau – Stalinui, priešo nuostolius visuomet pateikdavo 10 kartų didesnius, galime spėti, kad vokiečiai per šturmą neteko apie 4 tūkst. karių.

Apgailėtina gynėjų ginkluotė

Jau ne sykį cituotas maršalas I. Bagramianas „prisiminė“, kad tvirtovės įgula buvo puikiai aprūpinta ir galėjo atlaikyti kelių mėnesių apsiaustį. Tačiau ir šis teiginys laužtas iš piršto.

Statistiškai suskaičiavus Karaliaučiaus gynėjai turėjo daug artilerijos vienetų, tačiau tai buvo daugiausiai trofėjiniai pabūklai su ribotu kiekiu šaudmenų. Be to, po solidžiu terminu „tvirtovės artilerija“ slėpėsi menki 37 ir 50 mm kalibro artilerijos pabūklai, kurių, dėl mažo efektyvumo ir negebėjimo padaryti žalos rusų tankams T-34, atsisakyta dar 1941-aisiais. Miesto fortuose buvo 100 tokių patrankų.

Taip pat vokiečiai turėjo 100 prancūziškų 50 mm minosvaidžių, 200 prancūziškų kulkosvaidžių. Turėta ir 165  prieštankinių 76,2 mm patrankų, perdarytų iš trofėjinių sovietinių F-22, tačiau sviedinių joms buvo labai mažai. Gynybos pagrindą sudarė zenitiniai pabūklai ir etatinė divizijų artilerija.

Taip pat nereikia pervertinti ir tvirtovės fortifikacinių statinių sistemos, kuri baigta statyti 1892 m. Tuo metu tai buvo išties įspūdingi įtvirtinimai, tačiau jų reikšmė sumažėjo jau XX a. pradžioje, kai atsirado greitašaudės ypač galingos 305 mm ir 420 mm kalibro patrankos. O Karaliaučiaus gynybiniai įtvirtinimai buvo statyti taip, kad atlaikytų 210 mm kalibro sviedinio sprogimą.

Šturmuojant dominavo artilerija

Pagal galutinį Karaliaučiaus šturmo planą, 11-oji gvardijos, 50-oji ir 43-oji (43-oji armija 1944 m. spalį nesėkmingai šturmavo Mėmelį (Klaipėdą), tačiau miesto taip ir neužėmė) armijos iš priešingų pusių turėjo perkirsti priešo gynybą ir užimti miestą.

Balandžio 2-5 d. raudonieji pradėjo artilerijos parengimą. Tvirtovės įtvirtinimams sugriauti 3-ajam Baltarusijos frontui buvo paskirta ypač didelės griaunamosios galios artilerija. Divizionai buvo ginkluoti 203-305 mm kalibro haubicomis ir mortyromis. Kadangi pėstininkų divizijose trūko karių, tai raudonieji karvedžiai nutarė visą „darbą“ patikėti artilerijai.

Puolančiosios armijos turėjo 4848 pabūklus ir minosvaidžius, 545 tankus ir savaeigius pabūklus.

Sovietų nuostolių analizė leidžia daryti išvadas, kad kariniai veiksmai balandžio 5 d. suintensyvėjo. Nes tą dieną, palyginti su balandžio 4 d., žuvusiųjų skaičius patrigubėjo ir viršijo 1580.

Ruošdamiesi Karaliaučiaus gynybai vokiečiai suprato, kad prieš raudonųjų artileriją jie neturi ko priešpastatyti. Idant nuostoliai būtų kuo mažesni reikėjo savo karius kuo labiau išsklaidyti, tačiau tuo pačiu turėti galimybę juos vėl surinkti kontratakuojant.

Lemiamas šturmas

Balandžio 6-ąją prasidėjo paskutinis mūšis dėl tvirtovės.

Buvo akivaizdu, kad pagrindinis puolančiųjų artilerijos smūgis teks pirmajai gynybos linijai, sudarytai iš išorinės gynybos fortų. Todėl ten buvo palikta nedaug gynėjų. Puolimą stabdyti vokiečiai rengėsi antrojoje gynybos linijoje – Karaliaučiaus priemiesčiuose. Čia gynėjai buvo stipriai įsitvirtinę ir neretai kontratakuodavo.

Štai, kaip aprašoma mūšių eiga knygoje „Der Kampf um Ostpreussen“: „Rusai atidengė uraganinę ugnį iš visų artilerijos pabūklų. Virš Kenigsbergo ratus suko nesuskaičiuojama galybė bombonešių, kurie vertė savo mirtiną krovinį ant miesto, versdami jį griuvėsių krūva. Šturmo lėktuvai iš visų turimų ginklų apšaudė tvirtovės gynėjų pozicijas bei naikino viską, kas judėjo gatvėmis.

Miestas buvo griaunamas, visur siautėjo gaisrai. Vokiečių pozicijos buvo sunaikintos, tranšėjos užverstos, šaulių apkasai sulyginti su žeme, palaidotos ištisos kuopos, ryšys tarp karinių dalinių nutrauktas, šaudmenų sandėliai susprogdinti.

Po ugnies uragano banga po bangos prasidėjo raudonųjų tankų ir pėstininkų puolimas.

Puolantieji neduodavo ramybės net naktį. Sutemus virš miesto ratus sukdavo vadinamosios „siuvamosios mašinos“, lengvieji bombonešiai biplanai Po-2 (Polikapovo), skirti naktiniam bombardavimui. Šie įjungę prožektorius skraidė žemame aukštyje virš vokiečių pozicijų bei išilgai miesto gatvių mėtydami bombas ir šaudydami į viską, kas juda.

Naktimis iš rusų pusės per garsiakalbius buvo transliuojami įvairūs maršai, tarp kurių tvirtovės gynėjams vokiškai buvo skelbiami reikalavimai pasiduoti ir sudėti ginklus.

Kitą rytą – vėl ugnies pragaras. Rusai vokiečių pozicijas apšaudė uraganine visų kalibrų artilerijos ugnimi. Lėktuvai vėl suko ratus virš liepsnojančių kvartalų. Toliau griuvo namai, medžiai lūžinėjo lyg degtukai. Ryšininkai, įsakymus perduodami raštu arba tik žodžiu, per didelius vargus judėdavo miestu“.

Karaliaučiaus komendantas generolas Otto Lašas prisiminė: „Pirmąsias dvi gynimosi dienas vokiečių kareiviai kovėsi įnirtingai, nors priešas buvo daug kartų gausesnis žmonėmis ir technika. Jie Kenigsbergo puolimui sutelkė pasiutiškai daug aviacijos ir artilerijos. Trečia gynimosi diena pakeitė didvyrišką mūsų kariuomenės pasipriešinimą. Milžiniška artilerijos ir aviacijos ugnis, be paliovos pliekianti į mūsų pozicijas, sutrikdė ryšius. Mes negalėjome susisiekti su grupuočių štabais. Nesitikėjome, kad Kenigsbergo tvirtovė taip greitai kris. Čia palaidojome savo armiją. Rusų karinė vadovybė gerai paruošė ir labai greitai įvykdė Kenigsbergo operaciją“, – pripažino  miesto-tvirtovės komendantas.

Tiltas iš lavonų

Tačiau puolėjai nesiveržė į artimą kovą, todėl pasipriešinimo židiniai būdavo ne užimami, o tiesiog naikinami ir sugriaunami pasitelkus minosvaidžius, artileriją, tankus ir aviaciją. Taip pat buvo naudojamas ugnies taškų ir dotų blokavimas, užminavimas ir sprogdinimas.

„Kad priverstume šį miestą-tvirtovę pasiduoti privalėjome jį paversti griuvėsių krūva“, – šturme dalyvavusį raudonarmietį savo knygoje citavo S. Golčikovas.

Po trijų dienų nuožmių kovo pasiekus Karaliaučiaus centrą, kuriame dominavo 4-5 aukštų gyvenamieji namai, net ir stambaus kalibro raudonųjų artilerija nebuvo tokia efektyvi. Šiuos kvartalus raudonieji buvo priversti šturmuoti. Neretai puolantieji patys atsidurdavo apsuptyje.

Vladas Kazlauskas, Tėvynės apsaugos rinktinės gretose dalyvavęs Sedos kautynėse 1944 m. spalį ir pamušęs vieną rusų tanką, knygoje „Kovos dvasia“ štai kaip aprašo raudonarmiečių ryžtą: „Aklas fanatizmas ypač reiškėsi antrą puolimo dieną, veržiantis per Priegliaus upę prie citadelės ir įgulos bažnyčios. Vokiečių kulkosvaidžių ir minosvaidžių sutelktinė ugnis iš citadelės priguldydavo per upę besikeliančių rusų tiek, kad kurį laiką per savo draugų lavonus jie bėgo kaip per tiltą. Stovintis upės vanduo nenunešdavo žuvusiųjų. Kritusieji grimzdavo gilyn, kiti guldavo ant jų. Susidarė lavonų tiltas“.

Kiekvieną šturmo dieną žūdavo daugiau nei tūkstantis raudonarmiečių, dešimtys tūkstančių būdavo sužeidžiama. Daugiausiai, net 2870, žuvo balandžio 8-ąją.

Iš viso per keturias šturmo dienas žuvo 10136 raudonarmiečiai, 37614 buvo sužeista, suskaičiavo S. Golčikovas.

Tačiau propagandistų, besiremiančių 3-ojo Baltarusijos fronto štabo „duomenimis“, kurių neįmanoma patikrinti, nuo balandžio 1 d. iki balandžio 10 d. žuvo 3506 raudonarmiečių, dingo be žinios 215, sužeista 13 177.

Kapituliacija

Supratęs, kad priešintis nebėra prasmės, generolas O. Lašas, kol dar miestas nebuvo galutinai apsuptas ir liko siauras atsitraukimo kelias į vakarus į Sembos pusiasalį, paprašė leidimo išvesti tvirtovės garnizoną į Vakarus. Tokiu būdu jis ketino išgelbėti ne tik likusius karius, bet ir dešimtis tūkstančių civilių. Prašymą A. Hileris atmetė.

Balandžio 8 d. rusai iš pietų forsavo Prieglių. Karaliaučius buvo visiškai apsuptas.

Atskiruose rajonuose be karininkų likę kareiviai pasiduodavo.

Įvertinęs, kad padėtis be išeities, tvirtovės komendantas O. Lašas balandžio 9-osios 19 val. Maskvos laiku nusprendė derėtis dėl kapituliacijos sąlygų. Raudonųjų atstovai į komendanto štabą atvyko 22.45. Generolas įsakė savo kariams nutraukti pasipriešinimą.

Vyriausiajam sausumos pajėgų vadui skirtoje radiogramoje, komendantas pranešė, kad mūšiai Karaliaučiuje dėl šaudmenų trūkumo ir maisto sandėlių praradimo nebeįmanomi, todėl jis nusprendė pasiduoti.

Už kapituliaciją Hitleris tvirtovės komendantui O. Lašui ir jo šeimai už akių skyrė mirties bausmę pakariant.

„Per vieną tardymą rusų karininkas man pranešė, kad remiantis vermachto suvestine Hitleris nuteisė mane aukščiausia bausme, o mano šeimą nuspręsta represuoti, – prisiminimų knygoje rašė O. Lašas. – Kadangi šis nuosprendis buvo paskelbtas jo nesvarsčius karo lauko teisme, neišklausius nei kaltinamojo, nei liudytojų, tokius veiksmus aš palaikiau bepročio kliede­siais ir į juos žvelgiau visiškai ramiai. Tačiau dėl tokios savivalės ma­no šeimos likimas kėlė dideli susirūpinimą. Tomis dienomis represi­jos užgriuvo mano žmoną ir vyresniąją dukterį, anksčiau išvykusias į Daniją. Ten vietinio vokiečių įgaliotinio paliepimu jos buvo atskir­tos nuo nepilnamečių vaikų ir uždarytos į danų kalėjimą“.

Siaubas po kapituliacijos

Generolas Galickis pranešė apie kapituliaciją 3-ojo Baltarusijos fronto vadui maršalui Aleksandrui Vasilevskiui (1895-1977), tas – į Maskvą.

Tačiau ne visur iškart nustota priešintis. Nes ne visus pasiekė įsakymas, kiti – nesutiko su kapituliacija. Galutinai mūšiai Karaliaučiuje baigėsi tik balandžio 10 d.

Generolas O. Lašas iš nelaisvės grįžo tik 1955 m., o jo šeimai išsigelbėti pavyko tik per stebuklą.

Rusai kapituliacijos rašte pažadėjo pasiduodantiesiems išsaugoti gyvybes, normalų maitinimą, pagarbų elgesį nelaisvėje, pagalbą sužeistiesiems, apsaugą civiliams ir galimybę iš nelaisvės grįžti į tėvynę arba bet kurią pasirinktą šalį.

Tačiau nė vienas kapituliacijos rašte duotų pažadų nebuvo ištesėtas. Dvi dienas raudonieji barbarai plėšė miestą. Girti niokojo likusį turtą, prievartavo moteris, šaudė jiems drįsusias priešintis.

O. Lašas knygoje „Karaliaučiaus žlugimas“ rašė: „Jau pakeliui į vienos rusų divizijos vadavietę spėjome patirti, kas mūsų laukė „garbingoje“ nelaisvėje. Nors lydintys rusų karininkai mus saugojo, bet kareiviai jėga vis mėgino iš mūsų karių atimti laikrodžius, nešulius, drabužius. Rusų karininkai negalėjo suvaldyti padėties ir savo žmonių.

Atsivėrė sunkiai aprašomi vaizdai. Pakelės grioviai buvo pilni lavonų, ant nužudytųjų kūnų buvo aiškiai matoma kanki­nimo ir prievartavimo pėdsakų. Aplinkui gulėjo daugybė nužudytų vaikų, ant medžių kabėjo pakartieji nupjaustytomis ausimis, išdur­tomis akimis. Įvairiausiomis kryptimis rusai vedėsi vokiečių moteris, girti ka­reiviai mušėsi dėl vokiečių medicinos seselės, prie paplentės medžio sėdėjo senutė, kuriai kojas sutraiškė automobilis.

Teko eiti basomis, nes batų jau nė vienas neturėjome. Sužeistieji, kuriais niekas nesirūpino, dejavo iš skausmo. Visi kentė baisų troškulį ir alkį. Iš visų pusių rusų kariai brovėsi į belaisvių būrį. Vieni čiupo milines, kiti kepures, dar kiti portfelius su visu jų skurdžiu turiniu. Kiekvienas stengėsi ką nors nutverti. „Uhr, uhr“ (vokiškai laikrodis), – aidėjo aplinkui. Mes buvome atiduoti šių plėšrūnų valiai“.

Liepsnojantys griuvėsiai

Kelis šimtus metų vienu gražiausių Europos miestų vadintas Karaliaučius buvo beveik visiškai sugriautas. Net ir po šturmo praėjus kelioms dienoms mieste siautėjo gaisrai, su kuriais niekas nekovojo.

Kaliningrado I. Kanto universiteto profesorius Jurijus Kostiašovas straipsnyje „Kenigsbergas keturiasdešimt penktaisiais: iš L. Berijos „Ypatingojo aplanko“ 2005 m. rašė, kad iškart po Kenigsbergo šturmo, balandžio 13 d., 3-ojo Baltarusijos fronto NKVD įgaliotinis generolas leitenantas Zeleninas, L. Berijai išsiuntė pranešimą apie miesto būklę. „Po tris dienas trukusių  aviacijos antskrydžių ir apšaudymo sunkiąja artilerija bei reaktyviniais įrenginiais („katiušų“)“, – rašė Zeleninas, – „Kenigsbergas buvo paverstas griuvėsių krūva. Tik pietiniame ir vakariniame miesto pakraščiuose išliko keli namai. Gaisrai liepsnoja iki šiol. Gatvės užverstos nuolaužomis, plytomis, metalo laužu, pagaliais, baldais. Važiuoti mieste neįmanoma išskyrus keliomis gatvėmis, specialiai išvalytomis kariuomenei praleisti“. Atkreiptas dėmesys į tai, kad beveik visi miesto pastatai buvo užminuoti, o degantys namai nuolat sproginėja.

Plėšikų armija

Pasibaigus karo veiksmams, sovietų okupacijos zoną užplūdo „trofėjų medžioklės“ karštinė. Visus, pradedant kareiviais ir baigiant maršalais, žinoma, domino ne kariniai dalykai.

Viktoras Suvorovas knygoje „Pergalės šešėlis“ rašė, kad vadinamasis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas priplėštas gėrybes iš Berlyno namo siuntė ištisais ešelonais.

Jei taip elgėsi maršalas, kuo prastesni žemesnio rango vadai ir vadukai?

Rytų Prūsija nebuvo išimtis. Prisigrobti įvairių gėrybių čia stengėsi tiek dezertyrai, apsimetę trofėjų rinkimo komandomis, tiek paties aukščiausio rango karininkai. „Išvaduotojai“ grobė viską, nuo baldų, kilimų, laikrodžių ir indų, iki medžiagos rietimų ir moteriškų apatinių bei šilkinių kojinių.

Tuo laikotarpiu buvo rasta, o paskui dingo be pėdsako, daug kultūros vertybių, įskaitant tas, kurias vokiečiai anksčiau buvo išvežę iš SSRS.

S. Golčikovas, remdamasis straipsniu laikraštyje „Страж Балтики“ („Baltikos sargybinis“), knygoje rašė, kad dalį Karaliaučiuje prisigrobtų gėrybių išplukdyti buvo planuota laivų statykloje užgrobtu nebaigtu statyti kreiseriu „Seidlitz“. Laivą, kimšte prikimštą kelių karininkų „asmeninės paskirties daiktų“, planuota išplukdyti į Leningradą. Pakrovimo metu kilo gaisras, ugnies užgesinti nepavyko, o laivo vidus, kartu ir visas „asmeninis turtas“ išdegė.

Tačiau mieste likusių gyventojų laukė kur kas baisesnė lemtis, nei asmeninės nuosavybės netektis. Įvairiais duomenimis, Karaliaučiuje galėjo likti apie 90 tūkst.-130 tūkst. civilių. Juridiškai ne savo valia jie tapo priešiškos valstybės piliečiais ir negalėjo tikėtis tokių pačių teisių su okupacinės valstybės piliečiais. Minimalius maisto davinius gaudavo tik dirbantieji. Nedarbingi, iš viso apie 60 proc. visų likusių gyventojų – negaudavo nieko.

1946 m. liepos 4 d. Karaliaučius oficialiai pervadintas Kaliningradu.

Straipsnis apie šią tragediją buvo paskelbtas Vokietijoje leidžiamame Klaipėdos krašto išeivių laikraštyje „Memeler Dampfboot“ 1955 m., po Antrojo pasaulinio karo praėjus 10 metų.

Straipsnyje „Motorinio laivo „Füsilier“ katastrofa“ rašoma, kad Vokietijos prekybos laivynui, kurio paskirtis vėlyvą 1944 metų vasarą buvo civilių gelbėjimas ir karinės paramos Mėmelio miestui tiekimas, priklausė ir naujai pastatytas motorlaivis „Füsilier“. Bendrasis šio laivo tonažas siekė 6157 tonų, jis galėjo plukdyti apie 9000 tonų krovinių.

Pirmą kartą „Füsilier“ išplaukė iš Mėmelio uosto 1944 m. spalio 10 dieną, antradienį. Tą vakarą juo buvo išplukdyti sužeistieji iš Lotsenturmo ligoninės. Į laivą įlipo ir daug civilių, kurie, sovietams užėmus Heydekrugą (Šilutę),  nebeturėjo galimybės trauktis į Rytų Prūsiją sausumos keliu, todėl buvo evakuojami jūra.

Prieš vidurnaktį miestą ir uosto farvaterį apšaudė rusų artilerija, tačiau  „Füsilier“ atsišvartavo ir ramiai išplaukė į jūrą. Trečiadienį priešpiet laivas pasiekė Piliavos (Pillau, dab. Baltijskas) prieuostį, kuriame turėjo laikinai prisišvartuoti, nes vokiečių išminuotojai privalėjo patikrinti farvaterį, į kurį iš lėktuvų buvo išmestos minos.

Plaukiant į Karaliaučių keleiviai pastebėjo kariniame jūrų arsenale stovintį sunkųjį kreiserį „Prinz Eugen“, kuris po kelių dienų papliūpomis iš 280 mm kalibro pabūklų parems apsuptame Mėmelyje (Klaipėdoje) besiginančius “GroßDeutschland” divizijos karius.

Daugelis sužeistųjų iš Mėmelio buvo perplukdomi į įvairias Karaliaučiaus ligonines, tačiau civiliai toliau gelbėjosi patys.

Tuo metu „Füsilier“ dažnai kursavo tarp Piliavos ir Mėmelio atlikdamas karinio jūrų laivyno pagalbinio laivo funkcijas.

Paskutinė šio gražaus laivo kelionė baigėsi katastrofa, kuri pasiglemžė beveik viso ekipažo ir jame plaukiusių karių gyvybes.

Nepastebėjo uosto

1944 m. lapkričio 19 dieną, apie 22:00 motorlaivis „Füsilier“ paliko Piliava. Juo plaukė maždaug 250 pasveikusių sužeistųjų ir į savo dalinius po atostogų grįžtančių karių iš 58-osios ir 95-osios pėstininkų divizijų, kurie dalyvavo kovose dėl Mėmelio su 1-ojo Pabaltijo fronto armijomis. Tuo metu buvo labai blogas matomumas, pūtė 4-5 metrų per sekundę pietų vėjas, bangavimas buvo nedidelis. Laivas plaukė į Mėmelį.

Laivui vadovavo pakaitinis kapitonas, kadangi pagrindinis buvo susirgęs. Krovinio laive nebuvo, tik du sunkvežimiai. Greičiausiai, iš Mėmelio turėjo būti paimta sužeistųjų, dalyvavusių placdarmo gynyboje. Laivo ekipažą sudarė maždaug 60 vyrų.

Nedidelis, lėtai plaukiantis minų traleris, taipogi priklausantis karo laivynui, lydėjo „Füsilier“ ir  nurodinėjo kursą. Dėl sustiprėjusio pietų vėjo jūros pakrantėje susidarė stipri, į šiaurę judanti srovė, į kurią abiejų laivų kapitonai neatkreipė dėmesio. Dėl blogo matomumo ir šviesos maskuotės  konvojuojama laivų vilkstinė kursavo pakankamai toli nuo kranto. Todėl niekas iš „Füsilier“ nepastebėjo Mėmelio locmano laivo, kuris jų laukė prie plūduro ties Smiltyne, nurodančio įplauką laivybiniu vandens keliu į   uostą. Laivai praplaukė uosto vartus ir nuplaukė į šiaurę.

Visiškai atsitiktinai laive „Füsilier“ kaip keleivis plaukė Mėmelio vyriausiasis locmanas. Maždaug  7 val. ryte jis atkreipė laivo vadovų dėmesį, kad laivas jau praplaukė Mėmelį ir nutolo nuo jo  maždaug 10 km į šiaurę, todėl reikia apsisukti ir pasukti Olando kepurės link. Beveik tuo pačiu metu pirmasis karininkas pranešė kapitonui vandens gylį, kuris tuo metu buvo 7,50 metrų. Laivas staigiai pasuko kranto link ir paleido variklį į priekį.

Šio apsisukimo manevro metu per tamsų sausumos ruožą pirmose ankstyvo ryto spinduliuose blykstelėjo laivo metalinės detalės, kurias pastebėjo krante tūnantys sovietai. Tankų arba lengvosios artilerijos pabūklai atidengė ugnį ir pataikė į „Füsilier“. Jau šie pirmieji šūviai pataikė į variklio sektorių ir pažeidė pagrindinio valdymo mechanizmą. „Füsilier“ nebegalėjo manevruoti ir palei krantą judėjo pavėjui į šiaurę. Sovietai toliau apšaudė dreifuojantį laivą. Jis tuo metu atsidūrė maždaug 1500 metrų nuo kranto, dėl to jis rusams tapo puikiu ir lengvu taikiniu. Laive užsidegė zenitinės patrankos šaudmenų atsargos. Taip pat staiga nukrito inkaras, taigi laivas apskritai nebegalėjo pajudėti iš vietos, nes inkaras laikė laivą vienoje vietoje. Negalėdamas manevruoti laivas buvo pasuktas pavėjui, atsukdamas priešui kairįjį bortą, viduje buvę kariai slėpėsi dešinio borto patalpose.

Pagalbos nesulaukė

Laivą „Füsilier“ lydėjęs minų traleris dėl intensyvios sovietų ugnies negalėjo padėti keleiviams, todėl nuplaukė tolyn į jūrą, o iš ten grįžo į Mėmelį.

Iš laivo „Füsilier“ buvo nuleistos trys didelės gelbėjimosi valtys. Viena valtis, kurioje buvo vienas vyras, buvo kliudyta. Į kitas dvi valtis buvo sodinamas ekipažas. Vienai valčiai vadovavo pirmasis karininkas, kitai – Mėmelio vyriausiasis locmanas. Antroje valtyje buvo 20 vyrų, įskaitant laivo „Füsilier“ antrąjį karininką bei dvi ryšininkes. Kai abi valtys nuplaukė nuo seklumos ir atitrūko nuo „Füsilier“, valtys taipogi buvo apšaudytos. Pirmasis karininkas stengėsi nukreipti savo valtį prieš srovę ir vėją Mėmelio link, o antroji valtis bandė pasiekti atvirą jūrą, kad nepatektų į artilerijos ugnį. Dėl apšaudymo šioje valtyje buvęs vyras prarado sveiką nuovoką – jis iššoko per bortą ir greitai nuskendo lediniame vandenyje.

„Füsilier“ laivo kapitonas liko laive, tačiau jokių duomenų, ar jis bandė gelbėtis, nėra. Visi kiti ekipažo nariai ir kareiviai bandė gelbėtis, naudodami plaukmenis ar gelbėjimosi liemenes. Tokiu būdu jie norėjo išvengti mirties nuo priešo ugnies, arba tiesiog nenorėdami nuskęsti kartu su grimztančiu laivu ir saugiai pasiekti krantą. Apie 10 val. ryto atskridę sovietiniai bombonešiai laivą subombordavo. „Füsilier“ nuskendo apie vidurdienį.

Išsigelbėjo tik 13 žmonių, kurie viena valtimi pasiekė Liepojos uostą.

Pamatė stebėtojas

Po penkių dienų šis įvykis buvo išsamiai aprašymas sovietų kasdieniame raudonarmiečių  biuletenyje „Zaščitnyk otečestva“ pirmajame puslapyje buvo išspausdinta apybraiža „Gvardiečio Romančevo pergalė. Paskandintas vokiečių laivas“. Tekste minima, kad motorlaivio „Füsilier“ kapitonas nusišovė. Tikėtina, kad šią informaciją sovietai gavo iš nelaisvėn paimtų pašauto laivo keleivių.

Apybraižoje rašoma, kad pabūklo vadas vyresnysis seržantas Romančevas stebėtojui pranešus, kad jūroje matyti vokiečių laivas, nedelsė ir įsakė pasirengti mūšiui.

„Vėjui išsklidžius rūką nekilo jokių abejonių, kad tai vokiečių transportinis laivas. Ką jis, laivas, su kryžiais iš abiejų kamino pusių, čia veikia? Ruošiasi desantui? Ar jis ketina desantuoti vokiečių karius į kraną, ar čia atplaukė dėl kapitono klaidos? Romančevas neketino gaišti laiko svarstymams. Jis žinojo tik viena, kad laivą reikia sunaikinti“.

Pirmas sunkiojo artilerijos pabūklo sviedinys lėkė per arti. Antruoju šauta per toli ir šiek tiek per toli į kairę. Trečiasis sviedinys pataikė į mašinų skyrių truputį aukščiau vaterlinijos ir, kaip vėliau paaiškėjo, laivą smarkiai apgadino. Tai buvo lemtingas šūvis. Iš laivo pakilo juodi dūmai. Pabūklo komanda susikaupė ir iššovė dar septynis kartus. Visi šūviai buvo taiklūs. Didžiulis, 80-90 metrų ilgio laivas, tapo nevaldomas ir srovė jį ėmė nešti į šiaurę.

„Romančevas įsakė savo pabūklą išridenti į atvirą vietą ir tęsė naikinamąją ugnį. Laivo bortas buvo pramuštas trisdešimtyje vietų. Dar keliose vietose kilo gaisrai. Griuvo stiebai, hitlerininkus apėmė panika. Kapitonas nusišovė. Karininkai nebesuvaldė įgulos ir desantui pasiruošusių 120 karių. Laivas, kurį vienoje vietoje laikė išmestas inkaras, nosimi ėmė grimzti į dugną.

Į pagalbą priešui iš pietų skubėjo keturi apsaugos kateriai (sovietai kaip visuomet mėgo persūdyti. Vokiečiai minėjo tik vieną mininką – aut. past.). Tačiau Romančevo pabūklo grandis sėkmingai atbaidė juos nuo mūšio vietos ir toliau metodiškai naikino priešo laivą.

Ordinai artileristams

Po kelių valandų pakilo du atakos bombonešiai IL2 ir numetę bombą į laivo priekinę dalį pabaigė jo naikinimą. Daugelis hitlerininkų gelbėjosi šokdami į vandenį, plaukdami valtimi arba tik įsikibę į gelbėjimosi ratus ar laivo nuolaužas. Tačiau jiems nepavyko pasprukti ir jie neišvengė nelaisvės.

Šiuolaikiniai transporto laivai pasižymi išskirtiniu gebėjimu laikyti ant vandens, tačiau šis buvo per daug pažeistas. Apdegęs jis nugrimzdo į jūros dugną“

Pabūklo vadai Romančevas ir jam talkinusio antrojo pabūklo vadas Palenovas už šį žygdarbį buvo apdovanoti Raudonosios žvaigždės ordinais.

Tiksli skenduolio vieta surasta ir nustatyta tik 2002 m. gegužės mėnesį. Ilgai netrukus laivą apžiūrėjo Karinių jūrų pajėgų narai ir Klaipėdos universiteto archeologijos fakulteto studentai.

Šiai tragedijai atminti Klaipėdos vokiečių karių kapinėse yra pastatytas atminimo paminklas.

Bet apie viską iš eilės.

Spalio 5 d. pradėjusios puolimą 1-ojo Pabaltijo fronto armijos sutriuškino kelias jiems kelyje pasitaikiusias divizijas ir spalio 9 d. užėmė Šakius bei Jurbarką. Jų tankai maždaug tuo metu prasiveržė iki Rusnės (upės, Nemuno atšakos) ir piečiau Heydekrugo (Šilutės). Šiame mieste sovietai įsitvirtino geležinkelio stoties ir maisto sandėlių rajone. Su jais kovėsi grafas Rothkirchas, kurio kovotojams pavyko sunaikinti penkis tankus.

Spalio 10-ąją krito Tauragė. Prie Rytų Prūsijos sienos, linijoje ties Smalininkais, ties keliu vedančiu į Tilžę, Piktupėnais ir Katyčiais virė smarkūs mūšiai. Paskubomis surinkus išsibarsčiusius dalinius pavyko sudaryti ištisą placdarmą šiauriau Nemuno ir organizuoti Klaipėdos (Mėmelio) bei Rusnės gynybą.

Fronto nebeliko

Žemaitijoje ir Kurše vientiso fronto nebebuvo. Puolančiosios ir besiginančios armijų daliniai lenktyniavo vieni su kitais dėl galimybės pirmesniems pasiekti Klaipėdą (Mėmelį). Vieni jame tikėjosi rasti saugų prieglobstį ir laivus, evakuosiančius į Rytų Prūsiją. Kiti ruošėsi „išlaisvinti“ vokiečių miestą, kuriame vylėsi rasti daugybę trofėjų. Dalis tankistų grenadierių divizijos „Grossdeutchland“  ir 7-osios tankų divizijos dalinių dar kovėsi Žemaitijoje, o pirmieji raudonųjų 43-osios armijos daliniai jau pasiekė Klaipėdos (Mėmelio) prieigas.

„1944 m. spalio 9-10 d. Atsitraukti! Vyksta tikros lenktynės tarp veržliai judančio rusų tankų armijos smaigalio ir mūsų dalinių, kurie pirmiau pa­sieks Klaipėdos miestą ir uostą! Važiuojame atgal į Karklę. Mums reikia pa­jūrio keliu per Palangą patekti į paskutinę Klaipėdos gynybos liniją iš šiaurinės pusės. Kai naktį riedame pro aerodromą, ten jau sprogdinami kilimo takai! Griaudžia ir blyksi siaubingai“ – dienoraštyje rašė H. Rehfeldas, tankistų grenadierių divizijos “Grossdeutschland“ minosvaidžių būrio vadas.

Abiejų kariuomenių, tiek besitraukiančios, tiek puolančiosios, daliniams kliudė nenutrūkstamu srautu į Rytų Prūsiją traukiančios pabėgėlių kolonos. Jas mini visi vokiečių šaltiniai, o sovietai neužsimena nė vienu žodžiu. Lyg jų nebūtų buvę. Matyt, buvo nemalonu prisiminti, kad nuo „išvaduotojų“ bėgo ištisos tautos. Ne tik Klaipėdos krašto gyventojai, bet ir pabėgėliai iš įvairių Lietuvos regionų. Taip pat belaisviai prancūzai, formaliai buvę sovietų sąjungininkais. Raudonieji „išvaduotojai“ taip pat neužsimena, kad greitkeliai buvo vieni pagrindinių jų taikinių.

„1944 m. spalio 10 d. Siekdami pristabdyti priešo veržimąsi, saugome ke­lią iš Kretingos į Klaipėdą. Tarp mūsų dalinių, besibraunančių į Klaipėdą (ne „Grossdeutschland“!), traukia liūdnos, ilgos pabėgėlių voros. Aukšti veži­mai pilni daiktų ir žmonių, moterys, vaikai ir seniai vadelioja. Drauge su jais prancūzai karo belaisviai, kurie lydi vokiečių ūkininkus ir jiems padeda! Jie taip pat nenori pakliūti į nagus savo sąjungininkams bolševikams! Tuo metu, kai saugome kelią, pabėgėlių vora už mūsų nugarų skuba į Klaipėdą, kur tikisi laivais išvykti į Reichą.“ – rašė H. Rehfeldas.

Šeštąją puolimo dieną 1-ojo Pabaltijo fronto vadas generolas I. Bagramianas pavadino lemiama. 5-osios gvardijos tankų armijos daliniai persikėlė per Miniją ties Kartena, nušlavė vokiečių gynybos liniją ir pajudėjo Kretingos bei Klaipėdos link. Bent jau taip rašė I. Bagramianas, nė žodžiu neužsimindamas apie savo nuostolius, o priešo padidindamas mažiausiai dešimt kartų.

„29-ojo tankų korpuso brigados kartu su 1-uoju gvardijos motociklų pulku sėkmingai judėjo į  Kretingą. Aplink šį miestą fašistai įrengė galingą gynybos mazgą. 29-ojo tankų korpuso vadas generolas K. Malachovas nusprendė nesiveržti į miestą stačia galva. Į šiaurinę miesto dalį jis pasiuntė pulkininko S. Kolesnikovo 32-ąją tankų brigadą, iš pietų – pulkininko leitenanto A. Pokolovo 31-ąją tankų brigadą. Pulkininko I. Polukarovo 25-oji tankų brigada smogė iš fronto. Sėkmingai „iš eigos“ įveikę pelkėtas upes Akmeną ir Danę, Kolesnikovo ir Pokolovo brigados prasiveržė į Kretingoje įsitvirtinusio priešo užnugarį. Tai nulėmė mūšio baigtį: persigandę fašistai  paliko miestą ir bandydami prasiveržti į Palangą buvo sutriuškinti.“

Spalio 10 d. kitame ruože 43-osios armijos 322-asis šaulių pulkas prasiveržė pro vokiečių gynybos liniją, įrengtą palei Miniją ties Ketvergiais-Kalviais, į pietryčius nuo Klaipėdos (Mėmelio).

Paskui prasidėjo miesto šturmas – pajudėjo tankai ir rusų pėstininkai. Atkaklus mūšis, dažnai virsdamas į artimas kautynes vyras prieš vyrą, vyko iki pat sutemų.

Atremiant rusų šturmą labai pagelbėjo laivyno kranto apsaugos baterijos ir zenitiniai Luftvafės pabūklai, galėję šaudyti į sausumos taikinius, esančius net už 21 kilometro.

Dovydas prieš Galijotą

Kol prie jūros besiveržiančius raudonuosius Žemaitijoje bandė stabdyti paskubomis iš Kuršo permestos „Grossdeutschland“, 5-osios ir 7-osios tankų divizijų daliniai, Klaipėdoje (Mėmelyje), kuriame tuo metu buvo įsikūręs 3-osios tankų armijos štabas, tebuvo folksšturmo daliniai.

Spalio 8-9 dienomis į Klaipėdą (Mėmelį) iš Rygos buvo atplukdyti du Rytų fronte užgrūdintos 58-osios pėstininkų divizijos pulkai. Spalio 9 d. popiet laivas „Kanonier“ atgabeno du „Grossdeutschland“ batalionus ir štabą.

Spalio 9 d. E. Rauso vadovaujama 3-oji tankų armija, kurią raudonųjų puolimas nubloškė prie Rytų Prūsijos sienos ties Rusnės upe, vėl buvo priskirta armijų grupei „Centras“. Klaipėdos (Mėmelio)  gynyba buvo patikėta 3-ajai Tankų armijai pavaldžiam XXVIII-ajam armijos korpusui, kuriam vadovavo generolas Hansas Gollnickas.

Vejami sovietų tankų į placdarmą prasiveržė 7-osios tankų divizijos, pancergranedierių divizijos „Grossdeutschland“ daliniai, 502-asis sunkiųjų tankų batalionas ir 551-osios pėstininkų divizijos likučiai. Taip pat placdarme gynėsi 391-oji apsaugos divizija ir penki atskiri apsaugos pulkai.

Mūšiuose apdaužytos divizijos buvo nepilnos, bet kovingos ir patyrusios. Iš viso placdarme gynėsi apie 12500 vyrų. Tiesiogiai kovose dalyvavo apie 5000 karių.

Spalio 12 d. 20 val. prie miesto gynybos prisijungė 2-oji Laivyno grupė, vadovaujama viceadmirolo Augusto Tilės (1893-1981). Sunkiųjų kreiserių „Lutzov“ ir „Prinz Eugen“ 280 mm kalibro pabūklai, taip pat eskadrinių minininkų 16, 25, 36 ir 3-iosios Torpedinių laivų flotilės kanonados pasėjo paniką raudonųjų gretose. Laivai pakartotinai apšaudė rusų pozicijas sekančią dieną, tuo metu vien du kreiseriai iššovė 1318 sviedinių.

„Užimti Klaipėdą (Mėmelį) iki 14 valandos“

Per kelias dienas, nuo spalio 5 d. iki 10 d., nuo Šiaulių pasiekę pajūrį sovietai jau iš anksto pūtė pergalės trimitus, nes buvo įsitikinę, kad Klaipėdą (Mėmelį) užims be didesnio vargo. Taip, kaip užėmė Laukuvą, Plungę ir Rietavą. Jų entuziazmas turėjo tam tikro pagrindo, nes iš sovietų pusės Klaipėdą (Mėmelį) puolė 43-oji armija su priskirta inžinierių brigada ir 5-oji gvardijos tankų armija su jai priskirta inžinierių brigada. Iš viso 89024 kariai – net septynis kartus daugiau nei besiginančiųjų.

Puikiai suprasdama savo pranašumą bei beviltišką besiginančiųjų padėti I-ojo Pabaltijo fronto vadovybė tiesiai šviesiai 43-oios armijos Pirmajam šaulių korpusui įsakė iki spalio 10 d. 14 val. užimti Klaipėdą (Mėmelį).

Tačiau jau po karo rašytuose memuaruose generolas A. Beloborodovas kažkodėl „neprisiminė“ to įsakymo, kurį jis gavo iš 1-ojo Pabaltijo fronto vado. Įsakyme, beje, buvo nurodyta net konkreti valanda. „Neprisiminė“ jo ir įsakymą davęs 1-ojo Pabaltijo fronto vadas generolas I. Bagramianas. Bent jau savo memuaruose to neminėjo.

Matyt, abu karvedžiai patys gavo įsakymą iš kažkur aukščiau, esą nebūtina to prisiminti. Kurgi ne. Kiekvienas jaustų kartėlį, kad turėdamas septyniskart didesnę persvarą nesugebėtum užimti miesto. Greičiausiai, jau L. Brežnevo laikais, kuomet buvo rašomi memuarai, buvo įsakyta, kad 1944 m. spalio dienomis pagrindinis „Mėmelio puolamosios operacijos“ tikslas nebuvo užimti Klaipėdą (Mėmelį), o tik pasiekti jūrą.

Vietoje sąžiningo prisipažinimo, A. Beloborodovas leidosi į literatūrinius išvedžiojimus.

„Spalio 9 d., atmušę daugiau nei dešimt priešų kontratakų ir per parą nužygiavę 8–18 km, 43-osios armijos daliniai pasiekė išorines Mėmelio gynybos pozicijas. Pralaužti jos iš pirmo karto nepavyko. Naktį pergrupavę savo pajėgas pritraukėme sunkiąją artileriją, o spalio 11-osios rytą atnaujinome puolimą. Mūšis vyko sunkiai. Ugnies jūra smogė į mūsų kovinių formuočių centrą. Šaudė priešo fortų ginklai, griaudėjo sunkioji artilerija iš laivų.

I-ojo Pabaltijo fronto armijų prasiveržimas iki Baltijos kranto buvo reikšmingas įvykis, tačiau padėtis prie Mėmelio liko sudėtinga. Mūsų atakos buvo nesėkmingos, priešo artilerijos nuslopinti  nepavyko.

Išoriniame gynybos ruože vyko atkaklūs mūšiai. Mūsų šaulių atakas rėmė artilerija ir „katiušų“ salvės. Priešo pėstininkai, remiami tankų, taip pat kontratakavo, smarkiai šaudė artilerija iš  pakrančių apsaugos baterijų ir jūros.

Armijos artilerijos vadas E. V. Ščeglovas į priešo fortus šaudė sunkiųjų pabūklų ugnimi. Šūviai buvo taiklūs, bet neefektyvūs. Kelių pūdų svorio sviediniai fortams nepadarė jokios pastebimos žalos“.

Iš traukinio – į mūšį

Spalio 10-osios rytą didžiausias priešo spaudimas teko 7-ajai tankų divizijai, išsidėsčiusiai placdarmo viduryje. Vidurdienį priešas nuo kuopos iki bataliono jėgomis surengė keletą atakų į „Grossdeutschland“ ginamą sektorių. Sovietai prasimušė apie 700 metrų palei Klaipėdos – Tilžės kelią, bet vokiečiams kontratakavus ėmė trauktis.

Tomis kritinėmis miestui valandomis į Klaipėdą (Mėmelį) pagaliau buvo atgabenti pirmieji 502-ojo sunkiųjų tankų bataliono „tigrai“. Juos nuvežus nuo geležinkelio platformų leitenantas Berndas Nienstedtas, kuris tuo metu vadovavo pirmajai kuopai, nuvyko į XXVIII-ojo korpuso vadavietę ir paprašė skirti užduotį. Korpuso vadas generolas H. Gollnickas apkabino jį ir tarė: „Ačiū Dievui, kad atvyko pagalba! Važiuokite su savo „tigrais“ Rytų kryptimi ir pagąsdinkite rusų tankus. Ten jūs gausite tikslias instrukcijas.“

Nekreipdamas dėmesio į miestan skubančius pėstininkus, leitenantas B. Nienstedtas išvyko su savo „tigrais“ į rajoną, nutolusį į Rytus nuo Karališkių (dab. – Triušelių gyvenvietė) maždaug kilometrą. Ilgai netrukus pasirodė priešo tankų pulkas. „Tigrai“ atidengė ugnį. Iškart užsiliepsnojo trys, keturi, penki raudonųjų tankai.  Vokiečiai, padrąsinti sėkmės, pašovė dar 5 ar 6 tankus, naudodami 8,8 cm zenitinę patranką. Tam kartui grėsmei  buvo užkirstas kelias.

Panašiai pasižymėjo to pačio bataliono antrojo būrio vadas italas Alfredas Carpaneto. Jo vadovaujamas tankas ir dar vienas „tigras“, vos nuvažiavę nuo platformų, buvo iškart pasiųsti į frontą, pasitikti artėjančių raudonųjų tankų. „Tigrams“ įsakyta judėti Kuršelių link, šiauriau Karlshofo, ir prisijungti prie ten jau įsitvirtinusio 209-ojo pancergrenadierių būrio (taip pat Rytinėje placdarmo dalyje – aut. past.). Vienas „tigras“ buvo sunaikintas pakeliui. Antrasis tankas važiuodamas toliau pastebėjo trylikos sovietų T34-85 tankų koloną, judančia 209-ojo pancergrenadierių būrio flango link. „Tigro“ vadas nedelsė – per kelias minutes iššovus šešis galingus 88 mm šarvamušius sviedinius sunaikinami keturi T34. Likę devyni sovietų tankai skubiai atsitraukė.

Žygdarbį atlikusio „tigro“ vadas – italas Alfredo Carpaneto prieš karą studijavo dailę Vienos akademijoje ir buvo savo srity gerai žinomas dailininkas impresionistas. Į vermachtą įstojo savanoriu 1939 m. Laisvai kalbėjo vokiškai (augo Vienoje, nes jo motina buvo austrė). Už tarnybą Prancūzijos kampanijoje 1940 m. A. Carpaneto buvo apdovanotas pirmosios ir antrosios klasės geležiniais kryžiais. 1943 m. gegužę buvo perkeltas į 502-ajį Sunkiųjų tankų batalioną. „Tigro“ vado pareigas gavo 1944 m. kovą. Jis buvo įgudęs karys ir greitai pradėjo rodyti įspūdingus rezultatus, naikindamas sovietų tankus. Aprašyto mūšio išvakarėse, spalio 3 d., A. Carpaneto buvo apdovanotas I-os klasės Geležiniu kryžiumi. Žuvo A. Carpaneto kovose Semboje 1945 m.

Aprašytojo 502-osios sunkiųjų tankų bataliono daliniai, turėję 13 „tigrų“, buvo dislokuoti dviejose pagrindinėse placdarmo vietose. Per mūšius sunaikino 32 priešų tankus ir daugybę prieštankinių patrankų.

„Mes sužinome, jog miestą reikia žūtbūt išlaikyti kaip placdarmą tarp Reicho ir Kuršo armijos. Pačiame pajūryje pozicijose išsidėsto I batalionas, už jo III batalionas, o toliau į rytus mūsiškis grenadierių pulko II batalionas. Netrukus mes jau pasirengę gintis. Fronto linija driekiasi nuo pajūrio į rytus nuo mūsų per neaukštą kalvų grandinę iki geležinkelio linijos Klaipėda-Kretinga. Tiesiai už tos linijos yra mūsų šaudymo pozicijos prie Kunkių – Grabių – Sodeikių – Jonalių ir Rundgrabių kaimų. Sekykla yra ant tos „kalvų grandinės” maždaug 150-200 metrų nuo mūsų, greta mūsiškės šaulių kuopos vadavietės. Skubiai rengiamos priešakinės ugniavietės, šaulių apkasai bei atsarginės pozicijos už 150 me­trų tam atvejui, jei tektų palikti priešakines pozicijas.“- rašė  H. Rehfeldas.

Aviacija miesto nepasigailėjo

Mūšiai Klaipėdos (Mėmelio) prieigose tęsėsi ir spalio 11, ir 12 dienomis. Tomis dienomis labai nukentėjo ir pats miestas. Rusų aviacija bombas ant miesto ir uosto vertė tonomis. Nuo bombardavimo smarkiai nukentėjo Turgaus aikštė, linų svarstyklės, Turgaus gatvė, rotušė, kiti administraciniai pastatai ir Bomelio Vitė. Gaisrai apšvietė griūvančius namus, virš kurių visą naktį suposi signalinės raketos su parašiutais. Auštant niokojanti ugnis toliau užgriuvo miestą.

Tačiau miestas laikėsi. Gynybai buvo kruopščiai pasiruošta. Toli prieš pozicijas pasislėpę ugnies koreguotojai turėjo radijo ryšį su ugniavietėmis, nes telefono kabeliai buvo nuolat nutraukiami ir vykstant smarkiam apšaudymui jų sutaisyti buvo neįmanoma. Koreguotojai nuolat stebėjo vietovę, nors dūmai trukdė matomumui. Pabūklai buvo paslėpti, artileristai pasiruošę, šaudmenys po ranka. Vos tik pajudėdavo tankų palaikomi pėstininkai puolančiuosius užgriūdavo koncentruota artilerijos, kranto apsaugos baterijų ir priešlėktuvinės gynybos pabūklų ugnis. Rusams įsiveržus į gynėjų pozicijas iškart prieš juos išdygdavo kontratakuojantys daliniai, kurie išsyk atkovodavo prarastas pozicijas.

Dideliam gynėjų džiaugsmui į sausumos dalinių mūšį sėkmingai įsijungus sunkiesiems kreiseriams  „Lutzow“ (buvusi „Germanija“) ir „Prinz Eugen“, keliems eskadriniams minininkams bei mažesniems minininkams jų galingų salvių pasekmės buvo juntamos iškart. Laivyno pabūklų  naikinantis poveikis gniuždančiai veikė rusų moralę, sykiu suteikė ramybės ir pasitikėjimo vokiečių kariams.

1-ojo Pabaltijo fronto aviacija mėgino neutralizuoti didžiulių nuostolių jiems pridariusių laivų grupę, tačiau be rezultatų. Lauko artilerija prieš taikinius jūroje taip pat buvo bejėgė.

Mūšyje dėl Mėmelio dalyvavo ir įžymusis lakūnas „rusų tankų siaubas“ pulkininkas leitenantas Hansas Ulrichas Rudelis su savo „Štuka“ (pikiruojamuoju bombonešiu Ju-87G). Į jo „Štuką“ buvo įmontuotos dvi 3,7 cm kalibro zenitinės patrankos, kurių sviediniai pramušdavo silpniau apsaugotas tankų vietas. Tuo laiku Rytų fronte jis jau buvo sunaikinęs apie 400 priešo tankų. Vien H. Rudelio pasirodymas miesto gynėjams suteikė didelę moralinę paramą. Asas ir šiuose mūšiuose pamušė keletą tankų. „Štukos“ pilotas buvo vienintelis Riterio kryžiaus ordino kavalierius, turėjęs pilną apdovanojimo rinkinį – Ąžuolo lapus, Kalavijus ir briliantus.

Nepaisant gynėjų pastangų buvo prarasta Kopūstų (Clauspußen) geležinkelio stotis, taip pat Jogučiai (Jagutten). Smarkiai sugriautas Eketės kaimas (Eckitten). Krito Radailiai (Radeilen), taip pat Vėveriškiai (Wewerischken). Visgi paskutinės vietos griuvėsiai dar ilgai tarnavo, kaip gynėjų pozicija. Karoliškės (Korallischken) liko fronto linijoje, ėjo iš rankų į rankas ir per artimiausiu mėnesius buvo visiškai nušluotos. Leliai (Löllen) degė ištisomis dienomis. Paugų (Paugen) dvaras buvo prarastas septynis kartus ir puolimu vėl paimtas, kad galų gale vėl būtų prarastas. Jo griuvėsiuose raudonieji rengdavo atakas.

„Iki Klausmylių (Clausmühlen) prasiveržęs priešas po kontratakos palieka tik liepsnojančius griuvėsius. Jakų (Jacken) kaimą ištiko fronto kaimo lemtis ir jis tapo griuvėsių krūva. Aukštumoje tarp Klausmylių (Clausmühlen) ir Jakų (Jacken) buvęs Mėmelio siųstuvas buvo atskiras gynybinis įtvirtinimą, bet beveik visiškai sugriuvo. Miceikių (Misseicken) dvaras ir vietovė (dab. – sodai netoli Kiškėnų) panaši į siaubo paveikslą. Sunkieji pabūklai namus, mišką ir laukus suspro“Grossdeutschland“ino. Cenkūnai (Zenkuhnen) liko priešo rankose, taip pat sugriauti Budelkiemis (Buddelkehmen) ir Žardupiai (Schompeten). Dar keletą dienų virš miesto rūko tiršti gaisro dūmai. Tarp jų išsiskyrė, kadangi baltai dažyti, mažiau nukentėję dvarai Luizės (Luisenhof), Kalotės (Kollate), Purmalių (Purmallen), Tauralaukio (Tauerlauken), Martinshof (dab. tai Sendvario g. Triušeliuose), Bachmanno, Klemiškės (Klemmenhof) ir daugelis kitų. Juos kiekvieną dieną „pasveikindvo“ artilerija, bet stovėdavo tie tvirti statiniai, mesdami iššūkį vietovei.“- rašė  pulkininkas Werneris Ebelingas, miestą gynusios 58-osios divizijos vieno iš dalinių vadas.

Kiekvieną atokvėpio minutę gynėjai išnaudodavo sugriautoms priedangoms atstatyti, arba dar labiau jas stiprinti – gilinti apkasus, didinti šaudymui skirtas ambrazūras. Kiekvienas mostelėjimas kastuvu mažino gyvosios jėgos nuostolių tikimybę.

Visi daliniai tvarkė pozicijas jų ruožuose, taip pat transportą, ginklus, tempdavo šaudmenis pabūklams.

Klaipėdos (Mėmelio) placdarmas tebuvo 17 kilometrų ilgio. Plačiausioje jo vietoje buvusios gynėjų pozicijos nuo Kuršių marių buvo nutolusios ne daugiau nei 11 kilometrų. Fronto linija ėjo 1000 metrų piečiau Karaliaus Vilhelmo kanalo žiočių (Stariškės kaimas jau buvo rusų rankose) – Laistus – Budelkiemį – Cenkūnus (Zenkuhen) – Micaičius (Misseiken) – Neufels outer works – Baugštininkus (Baugskorallen) – Karališkes (Korallischken) – Radailius – Paupius (Paupeln) –  šiaurės vakaruose baigėsi prie jūros ties Karkle.

Rusai kelis kartus gynėjams siūlė pasiduoti, tačiau vis sulaukdavo neigiamo atsakymo. Raudonieji nesitikėjo tokios atkaklaus pasipriešinimo, todėl per pirmąjį šturmą neužėmę miesto labai nusiminė. Jiems teko vieną dieną skirti atokvėpiui ir kruopščiam jėgų pergrupavimui. Atokvėpiu sąžiningai pasinaudojo ir miesto gynėjai.

Spalio 14 d. prasidėjo naujas šturmas, kuris šįsyk prasidėjo naktiniu bombonešių antskrydžiu. Lygiai 6 valandą ryto prasidėjo artilerijos parengimas, per kurį buvo iššauta dar daugiau sviedinių. Uraganinė ugnis nesiliovė, tik stiprėjo. Tankai ir savaeigiai pabūklai į puolimą pajudėjo tik po dviejų valandų.

„Paryčiui –  6.00 val. apšaudomos Mėmelio apylinkės. Į kautynes metama sunkaus kalibro artilerija ir tuoj pat po to daugiau nei valandą trunkanti artilerijos ir „Stalino vargonų“ uraganinė ugnis ant mūsų gynybos linijos (HKL) pradeda lauktą didįjį puolimą. 8.00 val. priešininkas pradeda svarbiausią puolimą kairiajame („Grossdeutchland“ – aut past.) divizijos ruože gausiai įvedant tankus, savaeigius šturmo pabūklus ir kovinius lėktuvus. Antpuolio metu dešinėje prieš mūsų gynybos liniją, lieka gulėti priešų kariai, arba jau išeities pozicijoje savo nuosavos artilerijos sunaikinti. Pavyksta priešininkui prie Aukštumos 31 Mindeiken ir išilgai Klausmylių (Klausmühlen), nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, pasiekti gilesnius prasiveržimus. Tik po šarvuotų rezervų įvedimo galima atgauti Klausmylius ir Jakus, vėl užvaldyti toliau į pietus ankstesniąją gynybos liniją“ („Tankistų grenadierių divizijos „Grossdeutschland“ kova Šiaurės Lietuvoje ir Memelyje“. Signatūra: NARA, T-315, Roll 2290, fr. 000534)

Tuomet prabilo gynėjų ginklai: artilerija, sunkieji pėstininkų pabūklai, tankai ir šturmo pabūklai, kranto ir zenitinė artilerija smogė visa jėga. Šiuokart karšta tapo puolantiesiems. Nors šaudmenų turėta į valias, tačiau prabilus karo laivų pabūklams pėstininkai su palengvėjimu ir dėkingumu atsidusdavo. Nes tos greitai viena po kitos griaudėjančios salvės suteikdavo ne tik ugnies persvarą, bet ir didelę moralinę paramą.

Rusams keliose vietose pavyko prasiveržti. Tačiau staigiomis kontratakomis pozicijos būdavo atstatomos. Tik šiaurinėje dalyje gynybos linija šiek tiek pasislinko miesto link. Gynėjų artilerijai iššovus 9600 sviedinių lauke liko 66 pamušti tankai. Dar 150 tankų buvo pamušta per pirmąsias tris dienas. Po spalio 14-osios rusų puolimo įkarštis kuriam laikui buvo nuslopintas.

Spalio 14 d. įrašas iš tankistų grenadierių divizijos „Grossdeutschland“ karo veiksmų žurnalo:

„Iš viso sunaikinti (nuo spalio 9 iki spalio 14 d.) 66 priešų tankai, savo divizijos junginiai neteko tik 36, kurie buvo pamušti arba sunaikinti artimojoje kovoje. Artilerija registruoja didžiausią iki šiol  amunicijos įvedimą į kautynes, svariausius priešininko nuostolius, juos taip pat lyginant ir su savo dideliais nuostoliais. Liepsnoja ištisi Mėmelio miesto rajonai. Tačiau gynybos linija –  mūsų rankose. Pasibaigė pirmoji didžioji kova. Mėmelio placdarmas atlaikė pirmą galingą išbandymą.“

Spalio 15 d. „Grossdeutschland“ tankistai grenadieriai sunaikino dar 3 sovietų tankus. Iš viso nuo spalio 5 d., kai prasidėjo puolamoji 1-ojo Pabaltijo fronto operacija, iki spalio 15 d. vien šios divizijos daliniai  sunaikino 111 sovietų tankų, 14 savaeigių  pabūklų ir 26 prieštankines patrankas.

Pauzė prieš paskutinį puolimą

Paskui kelias dienas rusai nepuolė. Tuo metu Mėmelio gynėjai vėl puolė stiprinti gynybines pozicijas, įrenginėjo antrąją gynybos liniją ir laikinus ugnies taškus, pildė rezervus, kaupė šaudmenų ir medikamentų atsargas, remontavo tankus ir šturmo pabūklus.

Siekiant gauti kuo daugiau duomenų apie priešą, jo ketinimus ir sudėtį į rusų pusę buvo siunčiamos žvalgybinės grupės, kurios grobdavo belaisvius.

Iš esmės prasidėjo įprastas pozicinis karas. Spalio 23 d. rusai dar kartelį šturmavo Klaipėdą (Mėmelį). Jiems vėl pavyko prasiveržti, tačiau ir vėl įnirtingomis kontratakomis pozicijas pavyko susigrąžinti.

Kreiseriai „Lutzow“ ir „Prinz Eugen“ pakeitė pozicijas, tačiau vėl sėkmingai dalyvavo mūšyje. Bendromis pastangomis rusus pavyko atblokšti.

Gynybos sėkmę lėmė tai, kad „Grossdeutschland“, 58 pėstininkų ir 7 tankų divizijos galėjo kovėsi iš visų jėgų, pakrančių apsaugos ir zenitinė artilerija, kuriai vadovavo kapitonas leitenantas Sperlichas, taip pat „Luftvafės“ artileristai tiesiog varžėsi tarpusavy demonstruodami pavyzdinę drąsą ir pasirengimą.

Įsitikinę, kad Klaipėdos (Mėmelio) įgula puikiai įsitvirtino pozicijose, sovietų kariuomenės vadovybė sustabdė puolamąsias operacijas ir pradėjo placdarmo blokadą. Klaipėdą (Mėmelį) apsupę sovietų daliniai buvo perduoti 1-ojo Pabaltijo fronto 4-ajai smogiamajai armijai. Dėl politinių priežasčių arčiau miesto buvo perkelta 16-oji Lietuvos šaulių divizija.

Savo memuaruose I. Bagramianas apie raudonųjų nesėkme pasibaigusią operaciją neužsimena nė vienu žodžiu. Kelis žodžius tam skiria tik A. Beloborodovas, kuris apibendrindamas mūšio rezultatus be didelio patoso rašė, kad be jokios abejonės Mėmelio operacijos metu buvo pasiekta didelė operatyvinė pergalė, tačiau… Galutinis rezultatas vis tik nebuvo pasiektas – Klaipėda (Mėmelis) nebuvo užimtas.

„Kai tik armija užėmė gynybines pozicijas, su korpuso, divizijų ir pulkų vadais, su politiniais darbuotojais ir štabo karininkais išanalizavome. Kodėl taip greitai sėkmingai puolusi 43-oji armija  Mėmelio vis tik neužėmė?

Mano manymu, pagrindinė priežastis buvo ta, kad priartėję prie Mėmelio, mes nesutelkėme visų jėgų galutiniam smūgiui. Didelė puolimo sparta, kuri kai kuriomis dienomis atrėdė panaši į lenktynes, mus taip užvaldė, kad armija išblaškė savo jėgas dideliame fronte. Kiekvienas junginys stengėsi pirmas pasiekti jūrą. 92-asis korpusas veržėsi prie jūros šiauriau miesto, didelė dalis 19-ojo korpuso pajėgų, taip pat mūsų armijai skirti tankai – pietuose. O štabas laiku nesukoncentravo puolančiųjų dalinių reikiama kryptimi. Todėl Mėmelio įtvirtinimams teko tik trečdalio mūsų  pajėgų smūgis.

Savo ataskaitoje padariau išvadą: „Praėjome 134 kilometrus, vidutiniškai po 26 kilometrus per dieną. Jei dar būtume užėmę Klaipėdą (Mėmelį), operaciją galėtume vadinti klasikine … “

Kaip sakoma, kas būtų, jeigu būtų…

Sovietų I-ojo Pabaltijo fronto žvalgybos ataskaitos duomenimis, per pirmąją 1944 m. spalio dekadą buvo nukauta 23 370 vokiečių kareivių ir karininkų, sunaikinti 223 tankai, 42 savaeigiai pabūklai, užgrobti 75 veikiantys tankai, sunaikinta beveik 1000 patrankų ir minosvaidžių.

Tačiau 3-osios tankų armijos, kuriai buvo pavaldūs Klaipėdos (Mėmelį) gynę padaliniai, ataskaitoje figūruoja visiškai kitokie skaičiai, kurie net iš tolo nepanašūs į sovietų. 3-osios armijos ataskaitos duomenimis, labiausiai nukraujavo 548-oji grenadierių divizija, kurios 245 kariai žuvo, 985 buvo sužeisti, 1718 dingo be žinios, bei 551 folksgrenadierių divizija, netekusi 250 karių (žuvę), 1000 sužeistų ir 2500 dingusių be žinios.

Iš viso spalį 3-oji tankų armijos daliniuose žuvo 1960 karių, 8997 buvo sužeisti, 7119 dingo be žinios (nuostolių iš viso: 18076).

Tačiau apie savuosius nuostolius generolas I. Bagramianas nutyli. O jie išties skaudūs. 1944 m. spalio mėnesį 1-ojo Pabaltijos fronto nuostoliai siekė 92414 karius (20429 žuvę, 59354 sužeisti, 2570 dingę be žinios, 9405 – susirgę, 650- nekariniai nuostoliai).

Vien 5-oji gvardijos tankų armija nuo spalio 5 iki spalio 12 d. neteko 129 tankų, iš kurių 5 lendliziniai “Šermanai”, ir savaeigių pabūklų.

Nusistovėjus sąlyginei ramybei ties Klaipėdos (Mėmelio) placdarmu, spalio pabaigoje 7-oji tankų divizija jūros keliu buvo išplukdyta į Rytų Prūsiją. Ten pat buvo permesta ir tankistų grenadierių divizija „Grossdeutschland“, kurią pakeitė atnaujinta 95-oji pėstininkų divizija.

28-ojo armijos korpuso sudėty Mėmelyje liko 58-oji ir 95-oji pėstininkų divizijos ir dvi folksšturmo kuopos. Kuršių nerijoje buvo 607-osios specialiosios paskirties divizijos, kuri buvo atsakinga už nerijos apsaugą, štabas.

Savo ruožtu ir rusai šiame fronto ruože palaipsniui mažino savo pajėgas. Kol prieš 28 korpusą liko tik trys pėstininkų divizijos.

Diplomatinės atstovybės darbuotojai laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodymo vienoje transporto priemonėje nevažiuoti daugiau nei dviem asmenims. Konsulato darbuotojai atvažiavo trimis automobiliais. Paskutinis juodu mersedesu – nuo praėjusių metų pabaigos Klaipėdoje reziduojantis J. Choroško. Pavaldiniai jam įteikė vainiką, kurį juosė Rusijos vėliavos spalvų juostos, ir visi kartu nuėję prie paminklo pagerbė žuvusiųjų atminimą.

Tačiau ši grupė buvo bene gausiausia. Nei iš mokyklų suvarytų moksleivių, nei kitų rusakalbių organizacijų atstovų tuo metu nesusirinko. Atėję pavieniai klaipėdiečiai padėjo gėlių, uždegėgė žvakelę, kai kurios moterys net persižegnojo.

Monumento papėdėje iškaltos 695 žuvusiųjų pavardės. Tačiau sovietiniuose šaltiniuose tvirtinama, kad 1945 m. sausio 25 d. iki vasario 4 d., mūšiuose dėl Klaipėdos (Mėmelio) ir Kuršių nerijos žuvo 403, buvo sužeisti 1066. Tačiau Klaipėdoje palaidoti net 695 raudonarmiečiai! Bent jau tiek pavardžių iškalta obelisko papėdėje. Žinoma, galėtume teigti, esą čia palaidoti kitus Vakarų Lietuvos miestus vadavę kariai. Tačiau būsime neteisūs, nes mūšiuose kritusių raudonarmiečių kapinės yra ir Kretingalėje, ir Gargžduose, ir Doviluose, ir Alksnynėje, ir Šilutėje, ir Pagėgiuose. Be to, ar kas nors skaičiavo, kiek kritusiųjų yra užkasta tiesiog pakelėse?

Prisiminkime, kad 2012 m. statant vadinamąjį Jakų viaduką buvo iškasti 32 žmonių palaikų likučiai bei kareiviškos amunicijos dalys. Atlikus antropologinius tyrimus nustatyta, kad žuvusieji buvo 18−25 metų amžiaus karinio konflikto metu patyrę daugybinius kūno sužalojimus Raudonosios armijos kariai. Žuvusieji į kapo duobę buvo sumesti su turima amunicija, drabužiais bei avalyne. O kiek tokių palaidojimo vietų išbarstyta visoje Lietuvoje? Rytų Europos valstybėse? Anokia paslaptis, kad raudonieji kraugeriai, pasibaigus karui vadinti karvedžiais, nevertino savo karių gyvybių ir neskaičiavo žuvusiųjų.

Grįždamas prie obelisko pasakysiu, kad toje vietoje yra palaidoti ir 1944 m. per spalio mėnesio mūšius žuvę raudonarmiečiai. O jų tomis dienomis krito išties daug – per 3000. Tad kur palaidoti likusieji? Ir kodėl pagerbiami tik 695?

Aišku, ne diplomatas turi atsakyti į kilusius klausimus.

Praėjus 10 metų nuo įvykių straipsnio autorius aprašė mūšius dėl Lietuvos uostamiesčio, tuo metu okupuoto vokiečių. 1944 m. spalį miestą puolė šimtatūkstantinė sovietų 1-ojo Pabaltijo fronto armija. Mieste laikėsi vos keliolikos tūkstančių gynėjų įgula. Per spalį trukusius mūšius miesto raudonarmiečiams užimti nepavyko.

Straipsnis įdomus ar tuo, kad jo autorius V. Ebelingas buvo vieno iš 58 divizijos, kovojusios su Klaipėdą puolusių raudonųjų divizijomis, dalinių vadas.

Apie straipsnį autorių informacijos nėra daug. Žinoma, kad jis buvo Riterio kryžiaus su Ąžuolo lapais kavalierius, po karo tarnavo Vokietijos bundesvere, buvo pancergrenadieirų divizijos vadas.

Iki šiol daugeliui plačiau žinomi Guy Sajerio prisiminimai apie šį Klaipėdos istorijos epizodą, pateikti biografinėje knygoje „Užmirštas kareivis“. Tačiau autorius gana paviršutiniškai aprašė mūšiu, visiškai nemini vietovardžių, todėl, skaitant tekstą, gana sunku susigaudyti, kur vyksta veiksms.

V. Ebelingas kruopščiai aprašo visus įvykius ir sąžiningai sumini visus tuometinės Klaipėdos priemiesčių ir apylinkių kaimų pavadinimus.

Šiandien portalas publikuoja sutrumpintą V. Ebelingo straipsnį.

„Po to atėjo spalio 8 diena, o kartu su ja ir pirmoji neseniai paskelbtos „tvirtovės“ didžiojo mūšio diena.

Priešas, pasiekęs miesto gynybinį žiedą manė, kad jis nesustabdomu puolimu greitai užvaldys svarbiausią uostamiestį. Čia jis iš apsigavo. Apsvaigęs nuo netikėtos didelės sėkmės, kuri vainikavo puolimą vasaros mėnesiais, pereina be ypatingos ir šiuo atveju būtinai privalomos puolimo struktūros prie miesto šturmo.

Jau spalio 7 d. vakare virš miesto nuolat praskrenda žvalgybiniai lėktuvai apmėtydami lengvomis bombomis. Pagrindinis priešo smūgis iš pradžių  nukreipiamas į privažiavimo magistrales, šiaurėje prie Jogučių (Jagutten), rytuose prie Karoliškių (Korallischken) ir Baugštininkų (Baugskorallen), nuo ten į pietus prie Dauparų (Daupern) ir pietų fronte prie Budelkiemio (Buddelkehmen). Šis masinis antskrydis nėra netikėtas.

Su galingu visų kalibrų ugnies škvalu į priešakines pėstininkų pozicijas ir miesto pakraštį Gut Luisenhof (Luizės dvaras, dab. – teritorija tarp autobusų parko ir „Klaipėdos medienos“) – Joniškės (Janischken) – Althof-Smeltė (Schmelz) kryptimi prasideda puolimas. Šiaurėje, ypač kelias į Kretingą (Crottingen) smarkiai apšaudomas. Jau po keleto minučių miestas apgaubtas tamsiu nepermatomu tirštų dūmų šydu. Paminėtuose kvartaluose į aukštį šaudo pataikymų fontanai. Tik negausūs lėktuvai  skrenda tuose dūmuose ir meta pavienes bombas į uosto teritoriją.

Vos po ketvirčio valandos priešo tankai pereina į puolimą. Pozicijų ugnies taškuose visą dieną   vyksta žiaurūs mūšiai. Priešas patiria kruvinus praradimus ir skausmingą pralaimėjimą. Iš  pozicijų gynėjai beveik niekur neatsitraukė. Mūšiai nurimo po pietų, pradėjus temti visai apmirė. Įvertinus nuostolius mieste jie vos juntami. Paskutiniai dar mieste likę civiliai gyventojai bando pagreitinti pabėgimą per neriją. Bet kokiu atveju artimiausiomis dienomis prieš miestą ir pakraštyje daugiau nematyti gyventojų, išskyrus „folkšturmo“ daliniams priklausančius vyrus.

Priešas tikėjosi, kad kruopščiau pasirengus visas puolimo priemones jų operacija turėtų būti sėkmingesnė.

Savo pozicijose ir užnugario linijose gydomos mūšio metu padarytos žaizdos. Gynybos įrenginiai tobulinami. Kiekvienoje įduboje, už kiekvieno miško masyvo, dvaruose už užtvankų ir lauko sandėlių laukia sunkieji pabūklai, tankai ir smogiamieji gynybinės ugnies rezervai. Pašaliniams  stebėtojams neina pastebėti, atrodo, kad taikiame miesto paveiksle ir jo vietovėse niekas nepasikeitė. Uoste prisišvartuoja maži laiveliai su tiekiamomis prekėmis. Mieste atliekami paskutiniai pasirengimai gynybai ir statomi tvirti būstai štabams, gurguolėms ir užnugario tarnyboms. „Folkšturmo“ daliniai laukia, kol juos panaudos išorinių miesto ribų gynybai.

Spalio 9 d. visos jėgos bus pasitelktos gynybai. Kariuomenės įgulos nuotaika įtempta. Daugiau nėra kur trauktis, nes už nugaros vanduo. Tai reiškia tik viena: kovoti ir laimėti, arba žūti.

Vakare virš miesto praskrenda tankūs bombonešių junginiai. Masiškai krenta bombos, ypatingai  uosto teritorijoje, į namų teritoriją į pietus nuo Dangės prie Turgaus aikštės (Marktplatz), linų svarstyklių, vyriausybės pastatų, Turgaus gatvės (Marktstraße) teritoriją, taip pat į pietus nuo Dangės prie rotušės, biržą ir pirmiausiai į Bomelio Vitę (Bommelsvitte). Daugelis namų skęsta nuolaužose, įsiplieskia gaisrai, bet nesukelia pastebimos žalos. Tiekimo į frontą kolonoms gatvėse gerokai kliuvo. Pats frontas lieka nenukentėjęs. Per visą naktį erdvę virš miesto apšviečia bombonešių mėtomos signalinės raketos. Tai byloja apie būsimą didelį puolimą.

Spalio 10 d. auštant prasideda staigus ugnies uraganas visuose frontuose į pozicijas, visą  artimą užnugarį ir miesto centrą abiejose Dangės pusėse. Sunkiosios artilerijos salvės smogė į visas gatves; sodybos virto griuvėsiais, suniokotos gatvės. Nenutrūkstamai griaudėjo vieningos bombonešių atakos virš miesto. Po to savose pozicijose per visą dieną siautėja priešo pėstininkų ir tankų antpuolis. Su neįsivaizduojama galia ir įniršiu vyksta mūšiai. Mėmelyje siautėja daugybė gaisrų. Tik naktis atneša truputį ramybės. Tačiau auštant spalio 11 ir 12 dienomis vėl su nesumažėjusiu įniršiu įsiplieskia mūšiai.

Mėmelis smarkiai apgriautas. Svarbūs pastatai, tokie kaip birža, daugelis mokyklų ir bažnyčių, uosto sandėlių pastatai yra pilnai sugriauti. Miesto dalis tarp Friedricho turgaus (Friedrichsmarkt) ir tvirtovės griovio smarkiai nukentėjo, taip pat namų plotas tarp miško pilaičių ir įplaukos į uostą. Santykinai nesugadintos liko nesuskaičiuojamos namų grupės, atskiri kiemai, gamyklos ir sodybos, kurie išsidėstę toliau nuo centro. Smarkiai suniokotos sodybos tose vietose, kur vyko mūšiai. Kai kuriuose kaimuose kariuomenės dažnai keitėsi. Atskiros pastatų grupės ir sodybos buvo naudojami vis naujoms atakoms rengti, todėl buvo šturmuojami vėl ir vėl. Buvo prarasta Kopūstų(Clauspußen) geležinkelio, taip pat Jogučiai (Jagutten). Smarkiai sugriautas Eketės kaimas (Eckitten), bet jį galima išlaikyti. Radailiai (Radeilen) krito, taip pat Vėveriškiai (Wewerischken). Visgi paskutinės vietos griuvėsiai iš dalies dar tarnauja tolesne gynybos pozicija. Karoliškės (Korallischken) lieka fronto viduryje ir artimiausių mėnesių eigoje bus lėtai sumaltos. Leliai (Löllen) dega ištisomis dienomis; Paugų (Paugen) dvaras buvo prarastas septynis kartus ir puolimu vėl paimtas, kad galų gale vėl būtų prarastas. Jo griuvėsiuose priešai visada rengia atakas ištisomis dienomis. Jo aukšti mūrai kas dieną tampa sunkiosios artilerijos ir lakūnų taikiniu.

Iki Klausmylių (Clausmühlen) prasiveržęs priešas po kontratakos palieka tik liepsnojančius griuvėsius. Jakų (Jacken) kaimo priešas negalėjo vėl atkovoti, jį ištiko fronto kaimo lemtis ir jis tapo griuvėsių krūva. Aukšumoje tarp Klausmylių (Clausmühlen) ir Jakų (Jacken) esantis Memelio siųstuvas sudaro savos gynybos įtvirtinimą, bet beveik visiškai sugriūva. Misseicken dvaras ir vietovė (dab. – sodai netoli Kiškėnų) panaši į siaubo paveikslą. Sunkieji pabūklai namus, mišką ir laukus susprogdino. Cenkūnai (Zenkuhnen) liko priešo rankose, taip pat sugriauti Budelkiemis  (Buddelkehmen) ir Žardupiai (Schompeten). Dar keletą dienų virš miesto rūko tiršti gaisro dūmai. Tarp jų išsiskiria, kadangi baltai dažyti, mažiau nukentėję dvarai Luizės (Luisenhof), Kalotės (Kollate), Purmalių (Purmallen), Tauralaukio (Tauerlauken), Martinshof (dab. tai Sendvario g. Triušeliuose), Bachmanno, Klemiškės (Klemmenhof) ir daugelis kitų. Juos kiekvieną dieną „pasveikina“ artilerija, bet stovi kaip galingi statiniai, mesdami iššūkį vietovei.

Ne vieną kartą rusai reikalavo perduoti miestą. Jiems buvo atsakyta. Pasirodo, kad rusų spaudimą  atkaklios komandos gynyba atrėmė. Sumuštas, bet smarkiai pranašesnis priešas sukrėstas ir spalio 13 d. nutraukia savo atakas. Galima paskubomis gydyti sunkias savo žaizdas.

Spalio 22 d. priešas dar kartą bandė keliuose gynybos žiedo taškuose, ypač Lelių (Pipwerhen-Löllen) rajone, atnaujinti puolimą. Bet patyrė triuškinančių nuostolių. Taip ketinimo užimti Mėmelį buvo atsisakyta.

Tvirtovės gyvenimas normalizuojasi lėtai. Turimi tankų padaliniai panaudojimui Vyslos rajone bus išvesti per Neriją. Už tai gynybos žiedą sustiprins pėstininkai. Mėmelis tampa tikra tvirtove. Grioviai ir tankiai išdėstyti atraminiai punktai keliais žiedai juosia miestą. Sveikuose pastatuose verda gyvas kareivių gyvenimas. Karinių vienetų užnugario tarnybos, rūkstančios lauko virtuvės, remonto tarnybos, skalbyklos, greitosios pagalbos automobilis, kepyklos, štabo dalys, mašinų dirbtuvės, arklidės paruoštos. Pagrindinėse gatvėse stovi stulpai su nesuskaičiuojama galybe ženklų lentelių. Štabo vėliavos ir vadavietės gairelė puošia sienas ir gatvių kampus. Svarbiausiose  gatvėse valomi griuvėsiai. Kai kurie pastatai, kurie kėlė grėsmę ir galėjo sugriūti, susprogdinti, taisomi sugriauti keliai į uostą. Tiekimas intensyviai vyksta per neriją arba jūros keliu. Pati nerija saugoma ypatingos paskirties apsaugos bataliono. Lentpjūvėse prie marių į pietus nuo Dangės vėl dirba pionieriai – jie stiprina ir stato gynybines pozicijas. Melnragės (Mellneraggen) paplūdimys taikiai tyso ir šviečia prie ramiai putojančios jūros.

2006 metais spalio 16-oji Seimo nutarimu paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Tačiau Klaipėdos krašto gyventojai „išvaduotojų malonę“ pajuto keliomis dienomis anksčiau – 1944 m. spalio 9-ąją.

Operacija „Gudobelė“

1944 m. spalio 7 d. popietę, dar prieš paskelbiant kodinį žodį „Weißdorn“, („Gudobelė“), prasidėjo Mėmelio gyventojų evakuacija. Baltijos karinio jūrų laivyno vadas sutartinį žodį „Weißdorn“ gavo spalio 8 d. 18.30 valandą. Operacijoje dalyvavo visi laivai, priklausantys 24-ajai povandeninių laivų flotilei.

Iki tol jau buvo pasitraukę pietinės Klaipėdos krašto dalies gyventojai. Jie į Rytų Prūsijos gilumą spėjo išvykti geležinkeliu.

Iš miesto bėglius plukdė visos turėtos plaukiojimo priemonės – nuo garlaivių ir keltų iki valčių. Šis karinis ir prekybinis laivynas, nebodamas sovietų povandeninių laivų ir aviacijos keliamos grėsmės, plukdė civilius ir jų turtą iki pat pasibaigiant kariniams veiksmams.

Naktį į spalio 8 d. 24-osios flotilės laivai, skirti evakuoti žmones, išplaukė iš Mėmelio. Tarp jų buvo ir laivas „Goya“ (nuskandintas 1945 m. balandžio 16 d. Jame tuo metu plaukė daugiau nei 6300 nuo raudonųjų „gelbėtojų“ bėgusių keleivių, o išsigelbėti pavyko tik 165 žmonėms. Tačiau iki savo žūties „Goya“ jau buvo atlikęs keturis reisus ir evakavęs 19785 žmones).

Nespėję išplaukti Mėmelio gyventojai ir šiauriau miesto esančių kaimų gyventojai gelbėjosi traukdamiesi į Sembos pusiasalį per Kuršių neriją.

Bombardavo miestą

Pirmosios bombos Mėmėlyje ėmė kristi spalio 6 d., tačiau žymesnių sugriovimų išvengta. Tačiau artėjant Raudonosios armijos divizijoms apšaudymas intensyvėjo ir sugriovimų daugėjo.

„Spalio 6 d. Mėmėlyje tvyrojo chaosas. Gatvės užkimštos transporto priemonių ir vežimų gurguolių, pėsčiųjų, civilių, karinių dalinių kolonų, daugiausiai – užnugario tarnybų. Visi į miestą vedantys privažiavimo keliai buvo užkimšti pabėgėlių. Didžiausias jų srautas trimis eilėmis plūdo nuo Kretingos. Liepojos (dab. Herkaus Manto) gatvė mieste tapo panaši į po kelionės besiilsinčių civilių ir kareivių stovyklą. Panašiai atrodė ir Alexanderstraße (dab. Liepų) ir Luisenstrasse (dab. Danės) gatvėje prie Dangės. Abu Dangės tiltai – Biržos tiltas (Bürsenbrücke) ir Karlo tiltas (Karlsbrücke) – vos išlaikė per juos einančių kolonų srautą. Tie, kurie traukė į pietus per Smeltę (Schmelz), tikrai anksčiau ar vėliau pateks į priešų rankas.

Aplink Mėmelį pasiaukojančiai kaunasi savi kariniai daliniai, atremdami viršesnių ir šviežių priešo jėgų šturmą“, – taip didžiojo mūšio išvakares prisiminė pulkininkas Werner Ebeling, tarnavęs 58-ojoje divizijoje, kuri buvo permesta į Mėmelį ginti miesto.

W. Ebelingas prisiminė, kad virš miesto sovietų žvalgybiniai lėktuvai, mėtydami lengvas bombas, ėmė skraidyti spalio 7-osios vakarą. Pasak jo, lėktuvai taikėsi į privažiavimo kelius šiaurėje prie Jogučių (Jagutten), rytuose prie Korališkių (Korallischken) ir Baugštininkų (Baugskorallen), į pietus prie Dauparų (Daupern) ir pietuose prie Budelkiemio (Buddelkehmen).

„Šis masinis antskrydis buvo lauktas. Su galingu visų kalibrų ugnies škvalu į priešakines pėstininkų pozicijas ir miesto pakraštį Gut Luisenhof – Joniškės (Janischken)-Althof-Smeltė (Schmelz) kryptimi prasideda kontrpuolimas. Šiaurėje, ypatingai kelias į Kretingą (Crottingen) smarkiai apšaudomas. Jau po keleto minučių miestas apgaubtas tamsiu nepermatomu tirštų dūmų šydu. Paminėtose tikslinėse srityse į aukštį šaudo pataikymų fontanai. Tik pavieniai lėktuvai skrenda dūmuose ir meta pavienes bombas į uosto teritoriją.

Vos po ketvirčio valandos priešo pėstininkai remiami tankų pereina į puolimą. Pozicijų ugnies taškuose visos dienos eigoje vyksta žiaurūs mūšiai. Priešas patiria kruvinus praradimus ir skausmingą pralaimėjimą. Gynėjai pozicijų nepaliko. Mūšiai nurimo po pietų ir visai apmirė  pradėjus temti. Įdėmiai apžiūrėjus susišaudymo metu patirti nuostoliai mieste vos juntami. Paskutiniai dar mieste likę civiliai gyventojai bando pagreitinti pabėgimą per Neriją. Bet kokiu atveju artimiausiomis dienomis prieš miestą ir pakraštyje daugiau nematyti gyventojų, išskyrus „Volkssturm“.

Tačiau toliau nuo miesto esančių vietovių gyventojų nuomone, liepos-rugpjūčio mėnesiais įvykusi evakuacija, kurios metu iš krašto išvyko per 50 tūkst. civilių, buvo pradėta per anksti, todėl gyventojai ir į naująjį įsakymą trauktis sureagavo abejingai.

„Gyventojų džiaugsmui derlius tais metais buvo geras. Pavargę nuo sunkaus darbo žmonių karo veiksmai ne itin domino, juk jie buvo įsitikinę, kad karo frontas Baltijos regione aprimo. Žmonės skubėdami rinko grūdų derlių, paskutinius griežčius. Žmonės tiesiog norėjo ramiai gyventi ir pamiršo visas savo baimes. Tik keletas kaimo šeimų turėjo radiją ir galėjo klausytis Vermachto pranešimus…

Sekmadienį, 1944 m. spalio 7 d. apskričių vadovai iš rajono vadovybės telefonu gavo nurodymą pradėti vietovių perkėlimą. Apskričių vadovai informavo vietos vadovus, kad šie praneštų gyventojams apie evakuaciją…

Šį kartą visi jau žinojo, kad turi imti tik tai, kas būtiniausia, ir stengėsi kuo geriau pasiruošti. Mano tėvai paskerdė kiaulę ir naminius paukščius, iškepė duonos, paruošė sviesto ir pasiėmė būtiniausius daiktus. Paskui mano tėvas paruošė vežimą su gardais, sumontavo plonlentes stogui, pakrovė vežimą. Maisto produktai, drabužiai, lovos ir namų apyvokos reikmenys, taip pat avižos arkliams. Šį kartą galvijų žmonės neėmė, jie liko tvartuose su atviromis durimis ir vartais.

Du trečdaliai gyventojų apskritai liko savo namuose, kai kurie tik spalio 9 d. buvo išvyti besiartinančių sovietų karių, ir negalėjo atvykti į Mėmelį, nes spalio 9 d. 07 val. ryte rusų pėstininkų ir tankų būriai keliavo per Pėžaičius iki Stragnų kaimo (vok. Stragna).

(Prisiminė Hans Paul Karalius iš Vanagų.)

Nepaisant artėjančios Raudonosios armijos, daugelis Klaipėdos krašto gyventojų nenorėjo palikti savo tėvynės, namų ir ūkių, savo turto ir iškeisti visa tai į neaiškią ateitį svetimuose kraštuose. Šis suprantamas abejingumas kaip mat išgaravo, kai raudonųjų tankai pasiekė Mėmelio prieigas, o bombos ėmė kristi į miestą. Tuomet jau prasidėjo skubotas bėgimas.

Ilgos pabėgėlių kolonos slinko dar nesugriautais Klaipėdos krašto tiltais. Kaimų gyventojai iš rytinės krašto pusės dar turėjo galimybę evakuotis geležinkeliu. Mėmelio miesto ir į šiaurę nutolusio ruožo gyventojai pirmiausia skubėjo uosto link, o kiti – per Kuršių neriją.

Civilių tragedija

Kol dalies gyventojų evakuacija laivais, palyginus, vyko sklandžiai ir tvarkingai, evakuacija sausumos keliais dažnai tapdavo katastrofiška. 

Kelią Mėmelis-Heydekrugas (Klaipėda-Šilutė) spalio 9-10 d. perkirto sovietų tankai. Taip buvo atkirstas atsitraukimo kelias į Rytų Prūsiją klaipėdiškiams ir šiauriau Šilutės buvusių kaimų gyventojams.

I. Bagramianas su patosu rašė, kad 43-osios armijos kariai su vis didesniu užsispyrimu veržėsi Klaipėdos link, jos prieigose triuškindami priešo gynybą. Tačiau maršalas pripažino, kad sulėtėjusiam veržimosi tempui turėjo įtakos geras miesto pasirengimas gynybai.

„Dariau prielaidą, kad priešas gali išvesti savo karius iš Klaipėdos geležinkeliu ir greitkeliu, jungiančiais šį uostamiestį su Tilže (Sovetsku), pareikalavau, kad generolai A. Beloborodovas ir P. Čančibadzė iki dienos pabaigos perkirstų šias komunikacijas. Vėliau sužinojau, kad pirmieji šias svarbias magistrales pasiekė 16-osios lietuviškosios pėstininkų divizijos 249-ojo pėstininkų pulko daliniai, kuriems vadovavo pulkininkas leitenantas Fedoras Lysenko.“

43-osios armijos vadas generolas A. Beloborodovas taip pat prisipažino, kad pasiekus pirmąją miesto gynybos liniją puolimas įstrigo.

„Pasistūmėjome tik flanguose, kur 92-asis ir 90-asis korpusai bei dalis 19-ojo korpuso atkakliai veržėsi į Baltijos pajūrį šiauriau ir į pietus nuo miesto.

Spalio 9 d. 14.00 val. generolas Samarskis pranešė:

– Trisdešimt antroji Dniepro aukštupio Raudonosios vėliavos šaulių divizija pasiekė jūrą (iš tikrųjų – Kuršių marias – aut. past.) ties Stariškių kaimu ir to paties pavadinimo girininkija. Jie perkirto kelią Mėmelis-Tilžė. Mėmelio garnizonas atkirstas nuo Rytų Prūsijos. Valome Kuršių įlankos pakrantes.

Taigi mes pasiekėme Baltiją. Pabaltijyje įsitvirtinusios priešo pajėgos buvo perkirstos per pusę.“ Beloborodovas

Tačiau memuaruose nei I. Bagramianas, nei A. Beloborodovas nė žodžiu neužsiminė, kaip elgėsi raudonarmiečiai perkirsdami kelią Klaipėda-Šilutė. O juk tuo metu keliu į Rytų Prūsijos gilumą skubėjo iki tol nespėję evakuotis civiliai. Tankai, pasiekę kelią, įsirėžė į civilių kolonas. Plieninės pabaisos, valdomos narsių raudonarmiečių tankistų be gailesčio traiškė viską, kas pasitaikė kelyje – vežimus, arklius, žmones.

Pirmieji su raudonarmiečiais spalio 9 d. susidūrė iš Priekulės besitraukiantys civiliai. Kariškiai puolė plėšti bėglių turtą, prievartauti moteris, taip pat žudyti niekuo dėtus nuo karo ugnies besitraukiančius ūkininkus. Iš baimės šie metė arklius, vežimus su visu savo turtu, ir pėsčiomis traukėsi iki Kuršių marių krantų ir toliau – Mingės link.

Apie 4000 civilių pavyko pasiekti Ventės ragą ir perplaukus Kuršių marias išsigelbėti. Tačiau išskyrus gyvybes, klaipėdiškiams nebepavyko daugiau nieko išgelbėti. Visą turtą teko palikti krante. Šią perkėlą dengė keli „Großdeutschland“ tankai.

Kita dalis civilių, tarp kurių buvo įsimaišę ir atsilikę kariniai tiekimo daliniai, mėgino gelbėtis iš Mingės. Į keltus, kurių ir taip trūko, pavyko sulipti tik nedidelei daliai bėglių. Kol paskubomis suburti įvairiems daliniams priklausę pionieriai sprogdindami praplatino perkėlą, prie kurios galėtų švartuotis daugiau laivų, 3-osios tankų armijos ir paskubomis surinkti kariniai daliniai prilaikė atakuojantį priešą. Tai truko iki pat spalio 15-osios. Iš visų aplinkinių vietovių buvo evakuotos visos transporto priemonės ir tūkstančiai civilių.

Rutha Fendel iš Svencelės, kuriai tuo metu buvo aštuoneri, prisiminė:

„Tą dieną, 1944 m. spalio 10 d. atmosfera buvo pilna įtampos. Daugybė karių nuskubėjo per mūsų kiemą, žmonės, buvę aplink, buvo nervingi ir suglumę.

Mes gyvenome Svencelėje, netoli mažos Kuršių marių įlankos, turėjome žemės ūkį ir gyvulius. Vanduo toje vietoje būdavo seklus ir vasarą labai šiltas.

Mano tėvas buvo pašauktas į karo tarnybą, todėl mano motinos tėvai persikraustė pas mus. Kartu su seneliu mano mama vadovavo ūkiui, be to, pas mus dirbo du karo belaisviai – vienas vyras ir viena jauna moteris, kuri tą reikšmingą dieną atsisveikino su mumis ir ryte išvažiavo mano mamos nauju dviračiu.

Kai senelis pakinkė arklius į vežimą, pasirodė, kad vežimas buvo per daug prikrautas. Be to, atrodė per daug pavojinga vykti į Rusnę perkrautu  vežimu per neasfaltuotą kelią. Kai mes sužinojome, kad Pėterio tiltas (per Atmatą į Rusnę) buvo subombarduotas, pastatėme vežimą atgal į kluoną.

Vėlią popietę kariai paliko mūsų kiemą ir išvyko uosto pusėn… Greitai sužinojome, kad mama, būdama itin įžvalgi, jau buvo pasiruošus paskutinei pabėgimo galimybei. Tankiame krūme tarp mūsų sodybos ir uosto, mano dėdė Martinas paslėpė dvi valtis, uždengęs juos nendrių krūvomis. Didesne valtimi turėjo plaukti mano mama ir keturiais vaikais, o mažesne – seneliai ir senelės sesuo. Dėdė Martinas ir jo pagalbininkas turėjo irkluoti…

Kai atėjo vakaras ir mums, vaikams, jau reikėjo miegoti, mama, skubėdama aprengė mus keliais drabužių sluoksniais, paėmė į rankas jaunesnę dukterį. Mes išėjome link uosto. Slėptuvėje radome tik mažąją valtį, didesniąją turbūt surado kariai ir ją pasiėmė.

Tarp daiktų valtyje spraudėsi senelės sesuo, dėdė Martinas ir jo pagalbininkas, mano mama ir keturi vaikai… Turėjome sulaukti visiškos tamsos, kadangi šalimais galėjo būti sprunkantys vokiečių kariai.

Tuo tarpu priešas pasiekė mūsų kaimą, buvo skubiai šaudoma į uosto pusę. Kai kulkos praskrido mums virš galvų, mes galų gale išplaukėme. Visiškai perkrauta valtis plaukė giliai panėrusi į  vandenį, kuris kartais šliūkštelėdavo per valties kraštą. Aš bijojau, kad valtis pradės skęsti. Kažkur pasigirdo pagalbos šauksmas, tačiau mes negalėjome nieko padaryti, nes patys atsidūrėme pavojuje. Galiausiai aš užmigau ir kai prabudau, jau buvo šviesu ir mes, nepaisant visų pavojų, pasiekėme Juodkrantę (vok. Schwarzort).

Paskutinė santuoka Mėmelyje

Šiai šeimai pasisekė ištrūkti. Tačiau beveik visose Šilutės (Heydekrugo) apylinkėse buvo tokių bendruomenių, kurių gyventojai atsisakė išvykti ir liko savo ūkiuose.

Tomis dienomis, kai nebuvo aišku, kur yra priešas ir kur savi, kai fronto linijos nebebuvo, pasitaikė, kad kai kas ne bėgo iš Mėmelio, o stengėsi į jį patekti.

Įdomi iš Karaliaučiaus kilusio Herberto Allenbergo istorija, kuris per atostogas atvyko į Mėmelį, kad čia susitiktų su savo sužadėtine Hanna Brockoff ir ją vestų. Jaunuolis į miestą atvažiavo jau artėjant sovietams.

„(Hanna) laukė manęs geležinkelio stotyje. Šiaurinėje miesto dalyje, Bomelio Vitės rajone siautė gaisrai, kuriuos suklė aviacijos bombos. Rytuose nuo  miesto jau vyko mūšiai…

 Spalio 7 d., šeštadienį, mes nuvykome į civilinės metrikacijos įstaigą, kad pateiktume prašymą ir gautume leidimą tuoktis pirmadienį.

Sekmadienį, t. y. spalio 8 d., aš paskambinau į civilinės metrikacijos įstaigą, kad gaučiau patvirtinimą dėl sutuoktuvių. Civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojas, ponas Kasten, man patarė: „Geriau atvykite dabar. Kas žino, kas bus rytoj?“ Aš ir mano nuotaka atėjome į civilinės metrikacijos įstaigą, o mūsų liudininkai greitai atskubėjo dviračiais. Civilinės metrikacijos įstaigos patalpa atrodė tuščia ir nelabai šventiška…

Rusų sviediniai sproginėjo vis arčiau, oras patalpoje vibravo. Civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojas paskubomis vedė ceremoniją ir, mums ištarus „Taip“, įrašė mūsų santuoką į santuokos metrikų knygą numeriu 315/44. Vėliau mes grįžome atgal į Kanto g. (vok. Kantstraße) 26.

Kitą rytą, spalio 9 d., pirmadienį, aš iškeliavau į geležinkelio stotį, kad sužinočiau traukinių važiuojančių į Kionigsbergą tvarkaraštį. Stipriai išsigandau pamatęs, kad visi langai ir durys buvo užkaltos lentomis. Ir kas dabar? Aš suradau karo policininką, kuris man pasakė, kad geležinkelio kelią prie Heydekrugo perkirto rusai ir dabar apskritai jokie traukiniai nebevažiuos.

Hanna, kuri buvo paskirta į karinio jūrų laivyno tarnybą, paskambino Karinio jūrų laivyno vadovybei. Atsiliepusiojo reakcijа nustebino: „Jūs ką, dar ne čia? Greitai skubėkite į laivą uoste. Visos karinio laivyno pagalbinės darbuotojos jau evakuotos.“

Mes greitai susipakavome daiktus ir nubėgome į uostą…

Vėlų vakarą laivas paliko uostą ir kitą rytą mes išlipome Gotenhafen‘e (dabartinė Gdynė). Aš privalėjau keliauti toliau į Vakarų frontą, o Hanna grįžti į karinio jūrų laivyno tarnybą. Iki to momento mes buvome susituokę 50 valandų“.

Spalio 9 d. rusai užėmė Šakius ir Jurbarką. Jų tankai maždaug tuo metu prasiveržė iki Rusnės upės (Nemuno atšakos) ir piečiau Heydekrugo. Šiame mieste sovietai įsitvirtino geležinkelio stoties ir maisto sandėlių rajone. Su jais kovėsi grafas Rothkirchas, kurio kovotojams pavyko sunaikinti penkis tankus.

Spalio 10-ąją krito Tauragė. Prie Rytų Prūsijos sienos, linijoje ties Smalininkais, ties keliu vedančiu į Tilžę, Piktupėnais ir Katyčiais virė smarkūs mūšiai. Paskubomis surinkus išsibarsčiusius dalinius pavyko sudaryti ištisą placdarmą šiauriau Nemuno ir organizuoti Mėmelio bei Rusnės gynybą.

Matyt 1-ojo Pabaltijo fronto vadas maršalas I. Bagramianas tikėjosi, kad tokiame miestelyje, kaip Seda, galėjo būti stiprus vokiečių garnizonas, todėl ten buvo pasiųstas ištisas tankų batalionas. Tuo metu kaip tik vyko smarkios kautynės Luokėje, svarbių kelių susikirtimo mazge.

Norėdamas suteikti svarumo, raudonasis karvedys savo memuaruose aprašė, kad šiame Šiaurės Žemaitijos miestelyje sutiko ne karabinais ginkluotus lietuvių savanorius, neturinčius prieštankinių pabūklų ir tankų, o ištisą mechanizuotą iki dantų ginkluotų hitlerininkų garnizoną.

Maršalas „prisiminė“, kad tądien Sedoje pasižymėjo majoro Pisarevo batalionas iš 19-ojo generolo I. Vasiljevo tankų korpuso. Esą išsiveržęs su savo kariais toli į priekį, jis pasiekė Sedos gyvenvietę. Sužinojęs, kad ten yra stiprus hitlerininkų garnizonas, nusprendė aplenkti Sedą iš šiaurės. Kelyje būrys sutiko motorizuotą hitlerininkų koloną, iš eigos ją užpuolė ir sutriuškino, sunaikindamas 15 šarvuočių, 15 patrankų ir 150 transporto priemonių. Artėdamas prie įtvirtinimų iš užnugario netikėtu puolimu sunaikino fašistų garnizoną, paimė 200 belaisvių, 15 patrankų ir daug kitų ginklų.

„Priešui nebepavyko išmušti narsaus bataliono iš Sedos, jis kelias valandas gynėsi, kol priartėjo pagrindinės pulkininko Chrapovitskio vadovaujamos 26-osios motošaulių brigados pajėgos. Georgijui Ivanovičiui Pisarevui buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas“, – net susiriesdamas pasakas kūrė I. Bagramianas.

Spalio 6 d. TAR 1-ojo pulko vyrai išsidėstė apkasuose apie Sedą laukti bolševikų pasirodymo. Pozicija buvo nepatogi. Už savanorių nugarų buvo Varduvos upė su klampiais krantais. Spėta, kad vokiečiai sąmoningai parinko lietuviams tokias pozicijas, kad tie, negalėdami atsitraukti, kautųsi iki paskutinio šovinio.

Vokiečiai pažadėjo paremti tankais ir aviacija. Bet kautynių metu jų tankai be kuro ir sviedinių  stovėjo Darbėnų miestelyje.

1944 m. spalio 5 d. 6–osios armijos keturios šaulių divizijos ir generolo Vasiljevo 19-asis tankų korpusas piečiau Papilės prasiveržė per Ventos upę ir pajudėjo Sedos link.

TAR 1-ojo pulko pirmas batalionas, vadovaujamas  majoro  Petro Puodžiūno, užėmė pozicijas tarp Telšių ir Pievėnų kelių kryžkelių. Jiems kliuvo pagrindinis rusų puolimo smūgis, ir jie labiausiai nukentėjo.

Antras batalionas, vadovaujamas ltn. Liudo Norkaus, išsidėstė toliau į šiaurę link Sedulos ežero.  Sunkiųjų ginklų kuopa su trimis prieštankiniais pabūklais, minosvaidžiais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, vadovaujama zarasiškio kapitono Prano Počebuto, liko tarp Telšių ir Pievėnų kryžkelių. Viena kuopa dar buvo rezerve, ji  išsidėstė  prie bažnyčios.

Spalio 6 d. apie 14 valandą pro pozicijas pravažiavo trys vokiečių „Tigrai“, po keletą kareivių ant kiekvieno. Būrio vadui paprašius tankistus paremti savo ugnimi prieš atslenkančius bolševikų tankus, buvo išgirstas atsakymas, jog vokiečiai neturintys sviedinių. Jie traukėsi, baigę šovinių ątsargas, purvini, išvargę, dulkėti, žibėjo tik akys ir dantys. Greičiausiai, tai buvo pancergrenadieirių divizijos „Grossdeutchland“ tankai, kurie buvo gavę įsakymą važiuoti į Luokę, ties kuria tuo metu vyko atkaklus mūšis.

Lietuviai savanoriai ties Seda laukė priešo tankų, ginkluoti prancūziškais šautuvais, kiekvienoje kuopos būryje taurėdami tik po du tankų naikintojus su pancerfaustais. Paskutinį šios kovos etapą gerai mena tankų naikintoju tame pragare buvęs Vladas Kazlauskas.

Spalio 7 d. iš ryto jau kilo žvalgybos vyrų leidžiamos raudonos raketos, apie pietus pasirodė pirmieji rusų tankai, už jų – pėstininkai.

 „Rytmetį… kartu kitu tankų naikintoju savanoriu Broniumi Zabiela, paėjome apie 200 metrų į priekį… Čia, maždaug per 50 metrų vieną nuo kito, išsikasėme negilų apkasą, kad iš jo klūpant galėtume paleisti sviedinį į atropojantį tanką. Gerai užmaskavę apkasus, juos nurodėme P. Počebutui, savo ir kaimynystėje esančios sunkiųjų ginklų kuopos vadui. Pasakėme ir savo galimo atsitraukimo kryptį… Kai pamatėme tankus, supratome, jog laikas veikti. Pagriebę po du pancerfaustus ir pasikabinę po kaklu automatus, nuskubėjome kiekvienas prie savo išrausto apkaso. Ilgai laukti nereikėjo. Rusų tankai jau buvo per 300-400 metrų, pėstininkų ant jų nesimatė.. Tankai sustojo, iššovė po 2-3 kartus iš artilerijos pabūklų ir vėl slinko į priekį. Riedėjo lėtai, lyg kažko bijodami. Kai artimiausias tankas priartėjo per 60-70 metrų nuo manęs ir sustojo eilinei salvei, paspaudžiau pancerfausto mygtuką ir po kelių akimirkų išgirdau du čaižius sprogimus. Šovė ir Zabiela. Matyt, nesitikėdami tokio pasveikinimo, kiti tankai sustojo ir įnirtingai pradėjo šaudyti iš savo pabūklų į miestelį. Artėjo ir pėstininkai. Juos laikinai sustabdė uraganiška kapitono P. Počebuto kuopos sunkiųjų minosvaidžių ugnis. Per mano ir Zabielos galvas, maždaug šimtas metrų priekyje, be paliovos sproginėjo minos su žeme maišydamos pakilusius į ataką raudonųjų pėstininkus. Aš susikūprinęs skubėjau saviems anksčiau nurodyta linkme, savo kuopos apkasų link. Savanoriai apkasuose iš visų turimų ginklų šaudė bolševikų pėstininkus, kurie, šaukdami „Ura“ tankų priedangoje veržėsi pirmyn… Turėdami dešimteriopai daugiai karių ir ginklų, priešai, tankų remiami, artėjo prie miestelio, kad užimti abiems kovojančioms pusėms reikalingą tiltą.

Pro mūsų antro būrio pėstininkų pozicijas prasiveržė vienas tankas, ir, be perstojo šaudydamas iš kulkosvaidžio, riedėjo Sedos bažnyčios link. Būrio vadas Matulionis, matydamas, kad dar turiu vieną pancerfaustą, davė man ženklą. Nejausdamas baimės tik įniršį, nepaisydamas sproginėjančių artilerijos sviedinių, peršokau per kapinėse iškastus žiedinės gynybos apkasus, iš kurių kitos kuopos vyrai šaudė. Tada, atsirėmęs prie namo sienos, antrą kartą šiose kautynėse paspaudžiau „tanko kumšties“ mygtuką. Mano paleista granata sprogo, uždegdama riedantį tanką. Grožėjausi liepsnojančia ugnimi, bet išgirdau įsakymą trauktis!“

Ne tokį didvyrišką paveikslą savo autobiografiniame romane „Išėjusiems negrįžti“ piešė garsus rašytojas Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus). Jis, kaip ir daugelis jo aplinkos vaikino, prisijungė prie TAR ieškodami nuotykių ir linksmo gyvenimo. Mūšio išvakarėse M. Katiliškis truputį padaugino su bataliono vadu, todėl artėjant raudonųjų tankams kovoti su jais jaunuolis visai nenorėjo.

„Kad neatsilaikysim, jau kažkodėl iš karto aišku. Ar tai mano tokia pagiriojanti nuotaika? O pekla įsivirė vis didėjančiu smarkurnu. Trobų langai žvangėjo, rekošetuojančios kulkos nuo grin­dinio akmenų spygavo ir zvembė. Kad tankai nebetoli, mane įti­kino nauji sprogimai, išsiskirią iš viso triukšmo. Tai panzerfaustų darbas, sprogdinąs rusiškąsias mašinas. Vyrams neseniai tę­vo išduoti tie velniški buožgalviai ir supažindinta su jų veikimu. Jie veikė įspūdingai…“

Bėgdamas nuo artėjančio tanko M. Katiliškis susidūrė su kur kas narsesniu TAR kariu, kuri ką tik buvo pamušęs vieną geležinę pabaisą. Sustiktasis dairėsi, kur gauti dar vieną „buožgalvį“.

„…Tuo metu sudrebino pasibaisėtinas trenksmas. Ugnis, dūmai ir geležies žvangesys. Viskas lėkė, spengė, krito kažkur aukščiau galvos. Vyras pakilo nuo žemės prie namo kampo.

— Su tuo (tanku) jau užbaigta. Ar turi panzerfaustą?

To pabūklo bijojau ir pirštu prisiliesti ir stengiausi prisilai­kyti kuo toliausiai. Dabar jis klausia, ar aš turiu. Jo akys žibėjo rausvom vilko liepsnelėm ir burna nejaukiai persikreipusi. Jis nusikeikė ir nėrė pasikūprinęs. Jis bėgo ieškoti panzerfausto, nes kitas tankas svyruojančiu pabūklo vamzdžiu išsirito iš už to paties apgriauto namo kampo. Raudona žvaigždė išsiskyrė jo purviname pilkume. Ir tai buvo pirmoji, mano taip arti išvysta visame grėsmingume ir siautime.

Bet ir tam vyrui ji buvo pirmoji. Jis ieškojo ginklo, pažinto tik prieš savaitę. Aš buvau kovojančių, žūstančių ir bėgančiųjų tarpe. Aš bėgau vienu iš pačių pirmųjų. Aš nieko kito nenorėjau ir kitos minties nebuvo manyje — tik išbėgti.

… Man didžiai nesmagu pasidarė, kai, žvilgterėjęs į šoną, pamačiau tą pačią mašiną, judančią tąja pačia kryptimi. Keliai nusmilko ir į pakinklius kažkas lyg vėzdu būtų paleidęs. Kurių velnių čia atsivilkau ir ko tiek ilgai laukiau, kad tankas visą laiką ant api­varų važinėtų? Jau bent būčiau pasiėmęs panzerfaustą ir dova­nojęs narsiam vyrui, kad jį susprogdintų. Na, na, na… Dabartėlios jau baigta. Jau po visam, ir amen sakykime savo jaunoms dienoms. Na ir gerai, jei nežinojai, tai dabar įsidėmėsi, kad už visas nuodėmes reikia atsiimti. Ir už šią nemiegotą naktelę,“ – rašė M. Katiliškis.

Sedoje žuvo apie 100 TAR savanorių. Šiuo metu Sedos kapinėse yra 96 broliški „išvaduotojų“ kapai, kiekviename palaidota po 6 žuvusiuosius. Tačiau nebūtinai visi žuvę rusų kariai buvo nukauti Sedos kautynių metu.