1864 m. sausio 13 d. Michailo Muravjovo įsakymu buvo uždrausta lietuviška spauda, uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis… Tačiau šiais laikais Baltarusijos mokslininkų šis, koriku pramintas, veikėjas laikomas „racionaliu ir humanišku reformatoriumi“.
MURAVJOVAS-KORIKAS Lietuvoje. Anoniminė graviūra.
© Wikipedia
2017 m. Baltarusijoje buvo išleista monografija apie Vilniaus generalgubernatorių Michailą Muravjovą. Knygos autorius istorijos mokslų daktaras Aleksandras Bendinas bei leidėjai pristatė ją spaudos atstovams taip: „Knyga ypač aktuali dabar, kai Baltarusijos teritorijoje suaktyvėjo lenkų, lietuvių, amerikiečių ir vokiečių nekomercinių organizacijų, peršančių alternatyvią baltarusių praeities versiją su ryškia rusofobiška potekste, veikla.“
Knyga „įdomi“ ne tik tuo, kad joje (XXI amžiuje!) bandoma įrodyti, jog Muravjovo, liaudyje vadinto Koriku, veiksmai, slopinant lenkų ir lietuvių sukilimą 1863 m., buvo „racionalūs ir humaniški“ („Jų negalima priskirti prie žiaurių, nors tuo dažnai ir nepagrįstai M. Muravjovą kaltino vietiniai liberalai ir Vakarų Europos spauda, pasistengę, kad būtų sukurtas demoniškas muravjoviškas mitas.“ – Ši ir kitos citatos – iš A. Bendino knygos). Ši monografija, kaip ir daugelis panašių, mums tik akivaizdžiai parodo, jog pavergėjų mentalitetas nepasikeitė, ir dar kartą primena Laisvės vertę.
„Demonizacija“
1863 m. Londono laikraštis „Morning Post“:
„Generolas Muravjovas laiko Lietuvą nepakeliamoje priespaudoje. Šalyje leidžiama prievarta, savivalė ir žiaurumai. Vilniaus kalėjimai, Dominikonų vienuolynas pilni areštantų. Sklinda siaubingi gandai apie tai, kaip elgiamasi su šiomis nelaimingomis tironijos aukomis. Tikinama, jog per tardymus naudojami kankinimai, kad Muravjovo įsakymu suimtiesiems galvos suveržiamos geležiniais lankais, o kojos laužomos kaladėmis… Kareiviams įsakyta pribaigti sužeistuosius mūšio lauke ir šaudyti belaisvius vietoje. Šie barbariški įsakymai vykdomi tiksliai. Rusų kareiviai, kurių kraugeriškumas jau pasireiškė per karinius veiksmus, niekada neatsisako malonumo pralieti kraują.“
1863 m. Briuselio laikraštis „Emancipation“:
„Telegrafas mums šiandien pranešė, kad generolas Muravjovas, nepasitenkindamas grafo Pliaterio, kitų asmenų ir netgi kunigų pakorimu, išleido naują įsakymą, kad visos moterys, dėvinčios gedulą, būtų plakamos rykštėmis. Šis bjaurus įsakymas vainikavo nuopuolį žmogaus, įsiamžinusio tokiomis bausmėmis. Generolas Butleris ir jo draugai Amerikoje dabar turės sutikti, kad Europa gali juos pralenkti siaubingesniais bei gėdingesniais dalykais.“
Sektinas talentas
2017 m. leidybos knygoje apie Muravjovo nuopelnus smerkiami tie istorikai, kurie „sąmoningai atsisako matyti, kad Muravjovas buvo talentingas administratorius ir politikas“.
Muravjovo veiksmai vadinami „maištautojų sutramdymu“ ir „Rusijos Šiaurės Vakarų krašto reforma“. Pateikiama vertinga paties M. Muravjovo citata: „Rusų vyriausybė Vilniuje turėtų pastatyti paminklą su įrašu „Lenkų sukilimui – dėkinga Rusija“. Svarbiausias, sunkiausias ir pirmučiausias dalykas Šiaurės Vakarų krašte yra ne mano sutramdytas lenkiškas, vadinasi, bejėgiškas, sukilimas, bet istorinio, rusiškojo, prado senovės rusų žemėje, koks ir yra Vakarų ir Lietuvos kraštas, ir neginčytino, vyraujančio šio prado pranašumo prieš svetimus Rusijai elementus atkūrimas.“
Kultūros bazė
Ne tik Muravjovas buvo įsitikinęs, kad Lietuva yra „senovės Rusija“. Minėtos monografijos sumanytojai savo skaitytojus tikina, jog tokia Vilniaus generalgubernatoriaus nuostata buvo paremta „jo giliomis istorinėmis žiniomis“ ir kad po 1863 m. sukilimo Muravjovas norėjo kraštui sugrąžinti „jo istorinį rusiškąjį veidą„.
Muravjovo reformos numatė įgyvendinti priemonių sistemą, pagal kurią Šiaurės Vakarų kraštas (6 gubernijos: Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko – t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija) turėjo būti integruotas į Rusiją. Šių integracinių procesų socialinis-etninis ir religinis pagrindas turėjo būti stačiatikybė. Muravjovas siekė suformuoti „rusų kultūros bazę“ ir „atkurti istorinę tiesą, kurią visomis jėgomis per tris amžius bandė sunaikinti priešo ranka“.
Regiono dekolonizacija
Muravjovo iniciatyva jo valdomame Šiaurės Vakarų krašte buvo įkurtos archeologinės ir kraštotyros ekspedicijos, kurias sudarė archeologai, dailininkai ir mokytojai – jiems buvo patikėta „surasti ir ištyrinėti senovės vakarų rusų paminklus“. Ekspedicijų metu, kaip teigiama knygoje, buvo rasta daugybė senovės knygų ir rankraščių, kitų istorinių paminklų, „kurie tapo vertingais Vakarų Rusijos politinės ir bažnytinės istorijos šaltiniais“. Taip pat buvo sudaryta komisija, kuri ėmėsi „rinkti bei publikuoti archyvinę medžiagą apie rusiškąjį pradą Vakarų krašte“. Vilniuje pradėtos leisti „Vakarų Rusijos naujienos“, supažindinančios skaitytojus su šio krašto rusiškomis šaknimis. Leidinio devizas buvo „istorinė tiesa“. Laikraštis „Vilniaus naujienos“ nuo tol buvo spausdinamas tik rusų kalba. Muravjovas jo redaktoriui nurodė spausdinti „istorinio turinio straipsnius, kuriuose būtų pristatomas teisingas praeities vaizdas“, o gyventojai turėję būti „supažindinami su tiksliais ir nepaneigiamais duomenimis apie šią senovės Rusijos šalį„.
Taigi, rašo monografijos autorius, Muravjovas sprendė uždavinius formuodamas sąlygas, kuriomis veikiančios mokslo įstaigos ir spauda atliko „regiono dekolonizacijos institutų vaidmenį„.
Muravjovo veikla minėtoje knygoje vadinama „regiono švietimo politika“, kuri turėjo tikslą – įveikti manymą, kad šis kraštas yra lenkiškas-lietuviškas.
Garbė ir šlovė
Istorijos mokslų daktaras A. Bendinas monografiją apie Muravjovą vainikuoja tokiais žodžiais:
„Plati ir vaisinga M. Muravjovo veikla, nukreipta „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ interesams ginti, tikrasis patriotizmas, galingas reformatoriaus talentas ir pasiaukojamas tarnavimas Tėvynei pelnė jam garbingą atminimą tarp palikuonių Rusijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje. <…> Būtina taip pat atminti M. Muravjovo iškilius pagalbininkus ir amžininkus, kurie darbavosi su juo administraciniuose ir švietimo dirvonuose, hierarchus ir dvasininkus, tuo metu ištikimai tarnavusius katedrose bei parapijose, ir, be abejo, pagerbti kareivių, karininkų ir krašto gyventojų, atidavusių gyvybę už tikėjimą, carą ir tėvynę tolimais 1863 metais, atminimą.“
Džiaugsminga epocha
Monografija baigiama ištrauka iš Ivano Petrovičiaus Kornilovo knygos „Grafui M. Muravjovui atminti“ (1898 m.):
„Garbė, šlovė ir amžina padėka nemirtingajam grafui Muravjovui Michailui Nikolajevičiui. Jo trumpalaikis valdymas sudarė šviesią, džiaugsmingą epochą liūdnoje daug kentėjusio krašto istorijoje. Muravjovas ėmė valdyti kraštą, kai jame rusų liaudis kentė amžių priespaudą, sunkią ir žeminančią vergovę, tarnaudama smulkiems ir stambiems lenkų ponams, kurie buvo jiems svetimi pagal tikėjimą ir tautybę. Priešiškas Rusijai ir vietiniams rusų gyventojams elementas naudojosi įtaka, turtais, pagarba ir išsilavinimu, kažkodėl jų pusėje buvo ir vietos rusų valdžios atstovai…“ ir t. t.
Lenkų ir lietuvių sukilimas
M. Muravjovui pavaldžiose gubernijose iki 1865 m. vienaip ar kitaip nubausta apie 12,5 tūkst. žmonių. Susumavus į policijos priežiūrą atiduotus asmenis, baustųjų būtų apie 22 tūkst. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo karikatūra. Leidėjas K. Cerpinskis. (Šiaulių „Aušros“ muziejus)
1863-1864 m. Lenkijoje ir Lietuvoje vyko kautynės su Rusijos imperija.
Istorikų skaičiavimu, per visą sukilimą Lietuvoje įvyko 321 mūšis ar susirėmimas su Rusijos kariuomenės daliniais. Daugiausia mūšių (178) buvo Kauno gubernijoje. Žuvo apie 6 tūkst. sukilėlių. (www.archyvai.lt)
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. (dar vadinamas Sausio sukilimu), Lietuvoje – vasario 1 d. (Įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus laikotarpius)
Lietuvoje jėgų santykis buvo 10:1 rusų naudai, 15 tūkst. sukilėlių teko grumtis su 145 tūkst. rusų kareivių (pagal istoriką Mindaugą Šapoką).
Represijos po sukilimo
Lietuvoje buvo nužudyti 182 sukilimo dalyviai, 972 – išsiųsti į katorgą, 1 427 – ištremti į Sibirą, 1 529 – išvaryti į europinės Rusijos gubernijas, 4 096 – iškelti į Rusiją, 345 – atiduoti į kareivius, 864 – į areštuotųjų kuopas. Nuo M. Muravjovo represijų nukentėjusių buvo kur kas daugiau, nes nemažai suimtųjų buvo nužudyti caro kariuomenės siautėjimų vietose, apie tai net nepranešus. („Aušros“ muziejaus duomenys)
1864 m. sausio 13 d. Muravjovas uždraudė lietuvišką spaudą. Buvo uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis.
Muravjovo iniciatyva Lietuvoje buvo uždarytas Vilniaus universitetas, persekiojama Katalikų Bažnyčia, uždaromos lietuviškos ir steigiamos rusiškos mokyklos, uždraustas lietuviškas raštas.
Vilniaus generalgubernatorių šiandien šlovina dalis rusų ir baltarusių istorikų bei publicistų.
Parengė Aras Masiulis
