1954 gruodžio mėnesį išeivių iš Klaipėdos leidžiamo laikraščio „Memeler Dambfboot“ 24 numeryje buvo spausdinamas Vernerio Ebelingo (Werner Ebeling) (1913-2008) straipsnio „Memelio tvirtovės mūšis“ tęsinys.
Praėjus 10 metų nuo įvykių straipsnio autorius aprašė mūšius dėl Lietuvos uostamiesčio, tuo metu okupuoto vokiečių. 1944 m. spalį miestą puolė šimtatūkstantinė sovietų 1-ojo Pabaltijo fronto armija. Mieste laikėsi vos keliolikos tūkstančių gynėjų įgula. Per spalį trukusius mūšius miesto raudonarmiečiams užimti nepavyko.
Straipsnis įdomus ar tuo, kad jo autorius V. Ebelingas buvo vieno iš 58 divizijos, kovojusios su Klaipėdą puolusių raudonųjų divizijomis, dalinių vadas.
Mes nugramzdinome mūsų gimtąjį miestą griuvėsiuose – fronto Kalėdos”.
Apie straipsnį autorių informacijos nėra daug. Žinoma, kad jis buvo Riterio kryžiaus su Ąžuolo lapais kavalierius, po karo tarnavo Vokietijos bundesvere, buvo pancergrenadieirų divizijos vadas.
Iki šiol daugeliui plačiau žinomi Guy Sajerio prisiminimai apie šį Klaipėdos istorijos epizodą, pateikti biografinėje knygoje „Užmirštas kareivis“. Tačiau autorius gana paviršutiniškai aprašė mūšiu, visiškai nemini vietovardžių, todėl, skaitant tekstą, gana sunku susigaudyti, kur vyksta veiksms.
V. Ebelingas kruopščiai aprašo visus įvykius ir sąžiningai sumini visus tuometinės Klaipėdos priemiesčių ir apylinkių kaimų pavadinimus.
Šiandien portalas publikuoja sutrumpintą V. Ebelingo straipsnį.
„Po to atėjo spalio 8 diena, o kartu su ja ir pirmoji neseniai paskelbtos „tvirtovės“ didžiojo mūšio diena.
Priešas, pasiekęs miesto gynybinį žiedą manė, kad jis nesustabdomu puolimu greitai užvaldys svarbiausią uostamiestį. Čia jis iš apsigavo. Apsvaigęs nuo netikėtos didelės sėkmės, kuri vainikavo puolimą vasaros mėnesiais, pereina be ypatingos ir šiuo atveju būtinai privalomos puolimo struktūros prie miesto šturmo.
Jau spalio 7 d. vakare virš miesto nuolat praskrenda žvalgybiniai lėktuvai apmėtydami lengvomis bombomis. Pagrindinis priešo smūgis iš pradžių nukreipiamas į privažiavimo magistrales, šiaurėje prie Jogučių (Jagutten), rytuose prie Karoliškių (Korallischken) ir Baugštininkų (Baugskorallen), nuo ten į pietus prie Dauparų (Daupern) ir pietų fronte prie Budelkiemio (Buddelkehmen). Šis masinis antskrydis nėra netikėtas.
Su galingu visų kalibrų ugnies škvalu į priešakines pėstininkų pozicijas ir miesto pakraštį Gut Luisenhof (Luizės dvaras, dab. – teritorija tarp autobusų parko ir „Klaipėdos medienos“) – Joniškės (Janischken) – Althof-Smeltė (Schmelz) kryptimi prasideda puolimas. Šiaurėje, ypač kelias į Kretingą (Crottingen) smarkiai apšaudomas. Jau po keleto minučių miestas apgaubtas tamsiu nepermatomu tirštų dūmų šydu. Paminėtuose kvartaluose į aukštį šaudo pataikymų fontanai. Tik negausūs lėktuvai skrenda tuose dūmuose ir meta pavienes bombas į uosto teritoriją.
Vos po ketvirčio valandos priešo tankai pereina į puolimą. Pozicijų ugnies taškuose visą dieną vyksta žiaurūs mūšiai. Priešas patiria kruvinus praradimus ir skausmingą pralaimėjimą. Iš pozicijų gynėjai beveik niekur neatsitraukė. Mūšiai nurimo po pietų, pradėjus temti visai apmirė. Įvertinus nuostolius mieste jie vos juntami. Paskutiniai dar mieste likę civiliai gyventojai bando pagreitinti pabėgimą per neriją. Bet kokiu atveju artimiausiomis dienomis prieš miestą ir pakraštyje daugiau nematyti gyventojų, išskyrus „folkšturmo“ daliniams priklausančius vyrus.
Priešas tikėjosi, kad kruopščiau pasirengus visas puolimo priemones jų operacija turėtų būti sėkmingesnė.
Savo pozicijose ir užnugario linijose gydomos mūšio metu padarytos žaizdos. Gynybos įrenginiai tobulinami. Kiekvienoje įduboje, už kiekvieno miško masyvo, dvaruose už užtvankų ir lauko sandėlių laukia sunkieji pabūklai, tankai ir smogiamieji gynybinės ugnies rezervai. Pašaliniams stebėtojams neina pastebėti, atrodo, kad taikiame miesto paveiksle ir jo vietovėse niekas nepasikeitė. Uoste prisišvartuoja maži laiveliai su tiekiamomis prekėmis. Mieste atliekami paskutiniai pasirengimai gynybai ir statomi tvirti būstai štabams, gurguolėms ir užnugario tarnyboms. „Folkšturmo“ daliniai laukia, kol juos panaudos išorinių miesto ribų gynybai.
Spalio 9 d. visos jėgos bus pasitelktos gynybai. Kariuomenės įgulos nuotaika įtempta. Daugiau nėra kur trauktis, nes už nugaros vanduo. Tai reiškia tik viena: kovoti ir laimėti, arba žūti.
Vakare virš miesto praskrenda tankūs bombonešių junginiai. Masiškai krenta bombos, ypatingai uosto teritorijoje, į namų teritoriją į pietus nuo Dangės prie Turgaus aikštės (Marktplatz), linų svarstyklių, vyriausybės pastatų, Turgaus gatvės (Marktstraße) teritoriją, taip pat į pietus nuo Dangės prie rotušės, biržą ir pirmiausiai į Bomelio Vitę (Bommelsvitte). Daugelis namų skęsta nuolaužose, įsiplieskia gaisrai, bet nesukelia pastebimos žalos. Tiekimo į frontą kolonoms gatvėse gerokai kliuvo. Pats frontas lieka nenukentėjęs. Per visą naktį erdvę virš miesto apšviečia bombonešių mėtomos signalinės raketos. Tai byloja apie būsimą didelį puolimą.
Spalio 10 d. auštant prasideda staigus ugnies uraganas visuose frontuose į pozicijas, visą artimą užnugarį ir miesto centrą abiejose Dangės pusėse. Sunkiosios artilerijos salvės smogė į visas gatves; sodybos virto griuvėsiais, suniokotos gatvės. Nenutrūkstamai griaudėjo vieningos bombonešių atakos virš miesto. Po to savose pozicijose per visą dieną siautėja priešo pėstininkų ir tankų antpuolis. Su neįsivaizduojama galia ir įniršiu vyksta mūšiai. Mėmelyje siautėja daugybė gaisrų. Tik naktis atneša truputį ramybės. Tačiau auštant spalio 11 ir 12 dienomis vėl su nesumažėjusiu įniršiu įsiplieskia mūšiai.
Mėmelis smarkiai apgriautas. Svarbūs pastatai, tokie kaip birža, daugelis mokyklų ir bažnyčių, uosto sandėlių pastatai yra pilnai sugriauti. Miesto dalis tarp Friedricho turgaus (Friedrichsmarkt) ir tvirtovės griovio smarkiai nukentėjo, taip pat namų plotas tarp miško pilaičių ir įplaukos į uostą. Santykinai nesugadintos liko nesuskaičiuojamos namų grupės, atskiri kiemai, gamyklos ir sodybos, kurie išsidėstę toliau nuo centro. Smarkiai suniokotos sodybos tose vietose, kur vyko mūšiai. Kai kuriuose kaimuose kariuomenės dažnai keitėsi. Atskiros pastatų grupės ir sodybos buvo naudojami vis naujoms atakoms rengti, todėl buvo šturmuojami vėl ir vėl. Buvo prarasta Kopūstų(Clauspußen) geležinkelio, taip pat Jogučiai (Jagutten). Smarkiai sugriautas Eketės kaimas (Eckitten), bet jį galima išlaikyti. Radailiai (Radeilen) krito, taip pat Vėveriškiai (Wewerischken). Visgi paskutinės vietos griuvėsiai iš dalies dar tarnauja tolesne gynybos pozicija. Karoliškės (Korallischken) lieka fronto viduryje ir artimiausių mėnesių eigoje bus lėtai sumaltos. Leliai (Löllen) dega ištisomis dienomis; Paugų (Paugen) dvaras buvo prarastas septynis kartus ir puolimu vėl paimtas, kad galų gale vėl būtų prarastas. Jo griuvėsiuose priešai visada rengia atakas ištisomis dienomis. Jo aukšti mūrai kas dieną tampa sunkiosios artilerijos ir lakūnų taikiniu.
Iki Klausmylių (Clausmühlen) prasiveržęs priešas po kontratakos palieka tik liepsnojančius griuvėsius. Jakų (Jacken) kaimo priešas negalėjo vėl atkovoti, jį ištiko fronto kaimo lemtis ir jis tapo griuvėsių krūva. Aukšumoje tarp Klausmylių (Clausmühlen) ir Jakų (Jacken) esantis Memelio siųstuvas sudaro savos gynybos įtvirtinimą, bet beveik visiškai sugriūva. Misseicken dvaras ir vietovė (dab. – sodai netoli Kiškėnų) panaši į siaubo paveikslą. Sunkieji pabūklai namus, mišką ir laukus susprogdino. Cenkūnai (Zenkuhnen) liko priešo rankose, taip pat sugriauti Budelkiemis (Buddelkehmen) ir Žardupiai (Schompeten). Dar keletą dienų virš miesto rūko tiršti gaisro dūmai. Tarp jų išsiskiria, kadangi baltai dažyti, mažiau nukentėję dvarai Luizės (Luisenhof), Kalotės (Kollate), Purmalių (Purmallen), Tauralaukio (Tauerlauken), Martinshof (dab. tai Sendvario g. Triušeliuose), Bachmanno, Klemiškės (Klemmenhof) ir daugelis kitų. Juos kiekvieną dieną „pasveikina“ artilerija, bet stovi kaip galingi statiniai, mesdami iššūkį vietovei.
Ne vieną kartą rusai reikalavo perduoti miestą. Jiems buvo atsakyta. Pasirodo, kad rusų spaudimą atkaklios komandos gynyba atrėmė. Sumuštas, bet smarkiai pranašesnis priešas sukrėstas ir spalio 13 d. nutraukia savo atakas. Galima paskubomis gydyti sunkias savo žaizdas.
Spalio 22 d. priešas dar kartą bandė keliuose gynybos žiedo taškuose, ypač Lelių (Pipwerhen-Löllen) rajone, atnaujinti puolimą. Bet patyrė triuškinančių nuostolių. Taip ketinimo užimti Mėmelį buvo atsisakyta.
Tvirtovės gyvenimas normalizuojasi lėtai. Turimi tankų padaliniai panaudojimui Vyslos rajone bus išvesti per Neriją. Už tai gynybos žiedą sustiprins pėstininkai. Mėmelis tampa tikra tvirtove. Grioviai ir tankiai išdėstyti atraminiai punktai keliais žiedai juosia miestą. Sveikuose pastatuose verda gyvas kareivių gyvenimas. Karinių vienetų užnugario tarnybos, rūkstančios lauko virtuvės, remonto tarnybos, skalbyklos, greitosios pagalbos automobilis, kepyklos, štabo dalys, mašinų dirbtuvės, arklidės paruoštos. Pagrindinėse gatvėse stovi stulpai su nesuskaičiuojama galybe ženklų lentelių. Štabo vėliavos ir vadavietės gairelė puošia sienas ir gatvių kampus. Svarbiausiose gatvėse valomi griuvėsiai. Kai kurie pastatai, kurie kėlė grėsmę ir galėjo sugriūti, susprogdinti, taisomi sugriauti keliai į uostą. Tiekimas intensyviai vyksta per neriją arba jūros keliu. Pati nerija saugoma ypatingos paskirties apsaugos bataliono. Lentpjūvėse prie marių į pietus nuo Dangės vėl dirba pionieriai – jie stiprina ir stato gynybines pozicijas. Melnragės (Mellneraggen) paplūdimys taikiai tyso ir šviečia prie ramiai putojančios jūros.
