Cinikų raginimą „Užmušk bebrą, išsaugok medį!“ perfrazuočiau dar radikaliau: „Nukirsk medį, išsaugok Klaipėdą“.
Rašau todėl, kad savaime ne vietoje sudygę ir laiku nepašalinti medžiai jau gožia gražiausius Klaipėdos pastatus. Šiandien savo nelaimei pastebėjau, kad apleisto ir niekam nebereikalingo (miestas nesusitaria su ta pačia liūdnai pagarsėjusia Kultūros ministerija, kas turėtų rūpintis statiniu) Karališkojo pašto bokštas tampa „parku“. Nes jau dabar vienas beržas kelia blyškiai žalią galvą šaknimis nedrąsiai įsitvirtinęs į čerpes.
Taip ir gyvename neprižiūrimame miške. Miestą administruoti ir jį prižiūrėti turintis burmistras bijo (ar nenori?) bent vieną šakelę nuskinti. Nes vos tik vienoje ar kitoje miesto vietoje pradedami naikinti parazitiškai išaugę medžiai, sukyla įvairūs ekologistai – žalieji teroristai. Valdžia pabrukusi uodegą atsitraukia, o man išsyk prasideda alergija – ima niežėti krumpliai, taip norėčiau su tais ekologistais padraugauti, neverbalinėmis formomis pabendrauti. Tačiau prisimenu esąs labai korektiškas. Juk mano ginklas – ne kumštis geležinis, o plunksna ir kalbos gimtosios skambumas.
Aną dieną puoliau paveiksluoti dabartinės Tiltų ir Galinio Pylimo gatvių sankirtos. Kaip ir XX a. pradžioje paveikslavau nuo senojo miesto gynybinio pylimo. Deja. Per medžių šakas to padaryti nepavyko. Šiandien tai nebe pylimas, o šabakštynas, kuriame veisiasi, kuičiasi ir kitaip vegetuoja benamiai. Tačiau tai kita tema. Taigi, savaime subujoję šabakštynai kliudė paveiksluoti.
Tą pačią dieną prisiminiau, kad neseniai paveikslavau Klaipėdos atvadavimo iniciatoriaus E. Galvanausko namelį ir jo kiemą, kuriame augmenijos tiek, kad ten jau nebe šabakštynai, o ištisos džiunglės! Neprižiūrimoje teritorijoje išaugę medžiai kėsinasi ne tik išgriauti tvoras, bet ir ardo statinių pamatus, kelia grėsmę pastato konstrukcijai. Iš fasadinės pusės kūrybiškai įsisavinus projektines ir fondų lėšas įkaltas memorialinis stendas, liudija, kad to užtenka, o kas kieme – ne mūsų reikalas.
Apsidairęs prisiminiau, kad tokių vietų mielojoje Klaipėdoje esti ir daugiau. Senamiestis, kuriame nuo seno virė gyvenimas, 1945 m. žiemą okupavus rusams, virto griuvėsiais. Namai buvo ardomi kurui, o sienų likučių kurį laiką niekas nelietė. Tačiau gamta nesirenka. Augmenija išaugo bei subujojo net ir griuvėsiuose bei kitose vietose, kur jai nederėjo augti. Matyt, pirmasis gorispolkomo pirmininkas Bergas bijojo atstatinėti „vokišką“ miestą, todėl ir paliko savieigai. Taip ir „gimė“ skverai palei Dangę, kur iki juos subombardavus, o paskui ir nugriovus, stovėjo gražiausi Klaipėdos – Memelio kvartalai su puošniais namais.
Šiandien vienoje ar kitoje vietoje ta augmenija virtusi į didžiulius 80 metų sulaukusius medžius. Pabandyk tokį pašalinti – sukils teroristai! Šitie nesiklauso argumentų, neskaito knygų, nesidomi miesto istorija. Jie kaip briedžiai temato žalią augalą. „Nekirskite šimtametės tuopos!“ – klykia. O kad ta tuopa, beržas, liepa arba net ąžuolas išdygę ne vietoje, be to, ardo statinius, ekologistams nė motais.
Mano nuomone, kuri nebūtinai yra teisinga, medžiai turi augti parkuose. Taip pat esu tikras, kad juos nuolat reikia genėti ir kitaip prižiūrėti. Tačiau net pribrendus praretinti vešlią Skulptūrų parko augmeniją, po kuria net žolė nebeželia, vėl sukilo teroristai. Suprasčiau, kad jie pyktų dėl to, pašalinus keletą medžių rudenį natūralistams bus mažiau darbo – nebeteks galimybės pasireikšti grėbiant lapus. Bet ne! Nė vieno jų nemačiau rudenį su grėbliu rankose kuriame nors miesto parkų grėbiant nenugenėtų medžių numestus lapus ar spyglius. Jie turi ir svarbesnių reikalų – parėkauti. Tiksliau – parašinėti visokiuose feisbukuose sėdint ant minkštos sofos.
Bijau prikarksėti, tačiau netrukus naujas „parkas“ atsiras pačiame Klaipėdos centre, priešais pat burmistro kabineto langus – Karališkojo pašto kieme. O kad burmistras galėtų džiaugtis, medžiai dygti pradėjo ant stogo.
