Melnragės paplūdimyje išlikęs neblogai išsilaikęs Antrojo pasaulinio karo objektas formaliai priklausytų Klaipėdos miesto savivaldybei. Tačiau ši per 35 nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjo bunkerių kaip nors įteisinti. Šiuo metu tai yra bešeimininkis turtas, kuriame „gyvena“ ponas Vladas.
Šio pono „gyvenimo“ rezultatas – smarvė ir sąvartynas. Klaipėdos miesto administracijos atstovai į klausimą, kodėl priešlėktuvinė baterija neįteisinta neoficialiai atsakė, kad to daryti neapsimoka, nes tuomet ja reikės rūpintis – ir saugoti, ir tvarkyti.
Kiti du identiški objektai, kuriuos okupavę Klaipėdos kraštą 1939 m. pastatė naciai, išlikę Kukuliškių kaime Pajūrio regioniniame parke ir netoli Kiaulės nugaros salos Kuršių nerijos nacionalinio (KNNP) teritorijoje yra įteisinti ir, pagal galimybes, prižiūrimi, tvarkomi. Dalyje Pajūrio regioninio parko teritorijoje išlikusios „Memel Nord“ baterijos patalpose įrengta antrojo pasaulinio karo ekspozicija, kitoje dalyje – Lietuvos pasieniečių klubo naudojamos patalpos su ekspozicija.
Kuršių nerijoje esanti baterija nėra taip įveiklinta, tačiau sutvarkyta, iš vidaus išmėžtos šiukšlės, įrengti informaciniai stendai. Entuziastai sukonstravo dangčius, kuriais uždengė drenažo šachtas, todėl patekti į vidų nė kiek nepavojinga.
Vienas iš karybos entuziastų, daug jėgų skyręs tam, kad visos baterijos būtų prieinamos ir lankomos, Viešosios įstaigos „Prieštiltis“ direktorius Aivaras Kurskis kalbėdamas apie Melnragėje išlikusius betoninius įtvirtinimus „Delfi“ užsiminė, kad jiems sutvarkyti reikėtų labai daug resursų. Mat reikėtų ne tik išmėžti šiukšles, bet ir iškasti bangų suneštą smėlį.
„Jeigu gaučiau dešimt iniciatyvių žmonių, gal ką nors ir daryčiau. O vienam daryti – beprasmiška. Jūra plauna ir kada nors viską nuplaus. Bet ten dalykų daug yra neatrastų. Manau, rastume ir (šaudmenų) sandėlį ir jėgainę. Jie tikrai yra kažkur užpustyti smėliu kopose“, – sakė A. Kurskis.
Turtas niekieno?
O kol kas Klaipėdos miesto teritorijoje prie pat jūros išlikusioje baterijos dalyje gyvenantis benamis šiurpina vasaros dienomis čia susirenkančius poilsiautojus.
Situaciją galėjo pakeisti gyventojų iniciatyva. Klaipėdietis Germanas Čepas pasiūlė Klaipėdos miesto savivaldybei neatlygintinai rengti saugaus elgesio jūroje mokymus. Klaipėdos miesto administracija mielai pritarė tokiam pasiūlymui. Entuziastas tik paprašė skirti kokias nors patalpas plaukimo inventoriui susidėti. Jam buvo rekomenduota tam panaudoti jau aptariamas Melnragėje likusios priešlėktuvinės baterijos „Nord Mole“ patalpas, kurios esą niekam nepriklauso.
„Paprašiau, kad Savivaldybė surašytų kokį nors dokumentą, kad ten sutiktiems benamiams ar kokiems nors tikrintojams parodyčiau, jog patalpas užėmiau ir jomis naudojuosi ne savavališkai. Tačiau paaiškėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija tokio rašto man negali duoti, nes patalpos paprasčiausiai jai nepriklauso. Miestas jų nėra perėmęs ir neįteisinęs. Paklausiau, kodėl? Sulaukiau atsakymo, kad to daryti neapsimoka, nes vėliau patalpas reikės saugoti ir prižiūrėti“, – savo patirtį papasakojo G. Čepas.
Priešlėktuvinė baterija „Nord Mole“ yra viena iš kelių tipinių aplink Klaipėdą išlikusių tokio pobūdžio statinių. Daugiau Lietuvoje tokių nėra. Iš pradžių pastatytos miestui apsaugoti nuo jūros 1944 m. rudenį baterijos atliko svarbų vaidmenį ginant Memelį, taip tuomet vadinta Klaipėda, nuo raudonųjų okupantų. Nes jose sumontuoti pabūklai galėjo šaudyti ne tik į taikinius jūroje ir ore, bet ir sausumoje. Jie ypač pasiteisino naikinant raudonųjų tankus.
Benamio valdos
Šiuo metu dalį jos kazematų ir dvi pabūklų platformas su pagalbinėmis patalpomis ir kazematais jūros bangos paplovė ir baigia pasiglemžti. Tačiau skersinė dalis su kazematais ir trimis pabūklų platformomis dar tvirtai laikosi ant kopų. Būtent nuvirtusioje dalyje ištisus metus gyvena ponas Vladas. Vienoje iš smėlio pripustytų patalpų jis pasitiesęs kelis čiužinius miega. Greta stovi ir kažkokių „gėrybių“ prikrauti krepšiai. Tačiau kitose patalpose iki lubų priversta šiukšlių: maisto atliekų, tuščios taros, skudurų, drabužių ir kitokio šlamšto.
„Jo, reikės susitvarkyti“, – krapštinėdamas akis pažadėjo ponas Vladas.
Jis paaiškino, kad čia gyvenąs vienas. Nes, anot jo, gyvenant su kuo nors „visokių nesąmonių paskui būna“. Ponas Vladas užtikrino, kad alkoholio nevartojąs. Tačiau paprašė pavaišinti rūkalais.
Netoliese saulėje besideginantys poilsiautojai prisipažino nesijaučiantys saugiai dėl tokios kaimynystės.
„Klaipėdos žinios“ pasiteiravo Klaipėdos miesto savivaldybės, kodėl ji iki šiol neįteisino prie Melnragės baterijos. Tačiau netrukus gautas atsakymas, esą ši baterija… yra Klaipėdos rajono teritorijoje ir komentaro turėtume teirautis Gargžduose. Patikslinus klausimą, kad kalbama ne apie „Memel Nord“, o apie „Nord Mole“, atsakymo nebesulaukėme.
Štai taip.
Įveiklintas ir eksploatuojamas
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direktorius Darius Nicius „Delfi“ paaiškino, kad tais atvejais, kai turtas yra bešeimininkis, savivaldybė, kurios teritorijoje jis yra, turi pirmumo teisę perimti tuos objektus. Melnragės atveju tai yra Klaipėdos miesto savivaldybė.
Jis paaiškino, kad Pajūrio regioninio parko teritorijoje esanti kita priešlėktuvinė baterija „Memel Nord“ buvo įteisinta dar XX amžiuje.
„1997 m., kai buvo įsteigta saugoma teritorija Pajūrio regioninis parkas, tuometinė parko direkcija atliko tam tikrus tuomet buvusio bešeimininkio turto kadastrinius matavimus, suformavo tų statinių kadastrines bylas ir tuometinė Klaipėdos apskrities viršininko administracija perdavė parko direkcijai valdyti tą turtą. Po reformos jie perduoti Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai.
Mūsų ekspozicija įrengta šiauriniame vientisame nesugriautame pastate. Pietiniame iš dalies subombarduotame pastate veiklą vykdo Lietuvos pasieniečių klubas, kuris yra įrengęs savo ekspoziciją. Visi tie statiniai yra įteisinti ir turi savo teisinį statusą“, – „Klaipėdos žinias“ informavo D. Nicius.
Kiaulės nugaros baterija
Kuršių nerijoje išlikusi vadinamoji Kiaulės nugaros baterija (Schweinerücken) priklauso Neringos savivaldybei. Kelerius metus ji buvo perduota naudoti Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijai. Jos vadovė Lina Dikšaitė paaiškino, kad šiuo metu objektas grąžintas Neringos savivaldybei. „Mes tik laikinai ją turėjome ir tvarkėme. Tačiau neseniai grąžinome Neringos savivaldybės administracijai. Mūsų funkcijos yra susiaurintos ir pakeistos, todėl mes neturime išteklių prižiūrėti objektą, kuris iš principo yra savivaldybės. Todėl visi įsipareigojimai pereina šeimininkui“, – sakė L. Dikšaitė.
Šis objektas, paveldosaugininkų manymu, esti patraukliausias. Pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, jis žinojo, kad visuomenininkai ketino įkurti ekspoziciją ir plėtoti kažkokią veiklą, tačiau įvyko kažkokių nesutarimų su KNNP direkcija. „Konfliktas įvyko dėl atkasto apkaso. Visi sutarėme, ir mes pritarėme, kad apkasas būtų atkastas istorinėje vietoje. Mes, KPD ir KNNP direkcija, davėme tam žodinį leidimą. Tačiau pasirodė miškininkai ir pareiškė, kad visuomenininkai apkaso gilinimo metu pažeidė miško paklotę. Parkas išsigando ir atsitraukė. Bet juk tie vyrukai kasė ne naujoje vietoje, o tik išsėmė smėlį, kuris buvo užvertęs prieš 85 metus iškastą apkasą. Tai buvo priežiūros darbai, panašūs į tuos, kurie vyksta Kauno tvirtovėje. Bet mūsų miškininkai tai kitaip įvertino. Tai tie vyrukai išsigando ir atsitraukė. Tačiau tuo pat metu vyko miško kirtimai, per kuriuos tų pačių miškininkų techniką miško paklotę taip išvažinėjo, kad nei dobilėlio keturlapio nebeliko. Įdomus miškininkų požiūris“, – stebėjosi L. Kavaliauskas.
Neringos savivaldybė per atstovę spaudai Sandrą Vaišvilaitę atsakė, kad:
„Alksnynės gynybinis kompleksas nuosavybės teise priklauso Neringos savivaldybei. 2020-aisiais metais panaudos sutartimi šis kompleksas buvo perduotas KNNP direkcijai. Sutartis panaudos gavėjo iniciatyva buvo nutraukta. Šiuo metu Neringos savivaldybė nėra perėmusi jokių galiojančių sutarčių, susijusių su šiuo objektu. Kartu pažymime, kad šiuo metu nėra sudaryta jokių naujų susitarimų dėl objekto naudojimo. Bet kokios veiklos vykdymas šioje teritorijoje gali būti svarstomas tik vadovaujantis galiojančiais paveldosaugos, saugomų teritorijų ir statinių naudojimo teisės aktais.
Ne kartą diskutuota dėl galimybių Alksnynės gynybinį kompleksą perduoti kuriai nors valstybinei institucijai. Nors šiuo metu savivaldybė neturi konkrečių planų dėl šio komplekso įveiklinimo, ji išlieka atvira diskusijoms ir bendradarbiavimuisu suinteresuotomis institucijomis ar organizacijomis“.
Palikta stichijų valiai
L. Kavaliauskas taip pat gūžtelėjo pečiais. „Jos (baterijos Melnragėje) būklė tokia, kad ji palikta gamtos stichijų niokojimui. Jis sudėtingas perspektyvų atžvilgiu, nes specialiai išsaugoti būtų problematiška. Nes gamta savo daro ir vis atsikovoja dalį žemyno. Jei kitoms baterijoms mažiau gresia griuvimas, tai šią gamta tiesiogiai ardo. Tai gal dėl to ji nėra įtraukta į kultūros vertybių registrą. Į registrą yra įrašytos tik geriausiai išlikusios.
Ten yra ir po žemėmis arsenalo taip vadinamas bunkeris. Po vieno uragano mačiau ventiliacijos angą. Turiu ir vieną liudininką melnragiškį, kuris vaikystėje jame žaisdavo. Dabar jis yra kopoje po smėliu apie 80 metrų giliau į žemyną.“
