Viešoje diskusijoje, kurioje dalyvavo ir garsus Rusijos istorikas Nikita Petrovas, istorikas ir žurnalistas Nikolajus Svanidzė, taip pat jų kolega iš Lietuvos Arvydas Anušauskas bei rašytojas Herkus Kunčius kalbėta apie sovietinių represijų atmintį posovietinėse visuomenėse. „Pamiršti? Atleisti? Suvesti sąskaitas?“, – klausė diskusijos moderatorius Klaipėdos universiteto profesorius Vitalijus Safronovas.
Renginyje, kuris sekmadienį vyko Klaipėdos kultūros fabriko salėje, buvo diskutuota šiais klausimais: Kokią vietą posovietinių visuomenių kolektyvinėje atmintyje užima Stalino laikų represijos? Ar jau viską žinome apie stalinines represijas? Kas būdinga viešai prieinamiems šaltiniams? Ar į praeities klausimus turėtų įsitraukti ne istorikai? Ar ne istorikų įsitraukimas nedidina politinės įtampos ir dirbtinai nekiršina visuomenės? Ar Stalino laikų represijas galima tirti drauge su kitų šalių istorikais? Ar tam yra susiklosčiusios tinkamos prielaidos?
Tačiau kai kuriems renginyje dalyvavusiems rusakalbiams klaipėdiečiams labiau nei J. Stalino ir bolševikinės epochos absurdas ir žiaurumai rūpėjo Lietuvos reikalai. Jie neužmiršo ir Adolfo Ramanausko-Vanago, ir lietuvių, kaip žydšaudžių, paveikslo.
Štai profesionalus Klaipėdoje dirbanti diplomatas Rusijos Federacijos konsulas Sergejus Čerkalinas, save ironiškai pavadinęs „kremliaus agentu“, savo klausime N. Svanidzei ir kitiems istorikams kartu pateikė ir asmeninę nuostatą į kai kuriuos Lietuvos istorijos faktus:
„Man diskusijoje įstrigo frazė, kad dabartinė Rusijos valdžia istoriją naudoją lyg funkcinį mitų rinkinį. Ar jums neatrodo, kad jūs taip pat nuo to kenčiate? Ką tik tai įrodėte. Prisimindamas Molotovo ir Ribentropo paktą jį laikote pagrindu, nuo ko prasidėjo Europos padalijimas ir buvo nuspręstas Lietuvos likimas. Tuo pačiu pamiršote, kad rugsėjo 30-oji, tai 1938 m. įvykusio Miuncheno susitarimo pasirašymo diena. Pagal minėtąjį dokumentą galingiausios to meto Europos šalys Didžioji Britanija ir Prancūzija atidavė A. Hitleriui suėsti Čekoslovakiją ir atvėrė kelią tolimesnėms agresijoms. Ribentropo ir Molotovo paktas tebuvo gynybinė reakciją, bandymas atitolinti karą, arba išvis užkirsti jam kelią.
Antra, jūs prisiminėte Donatą Banionį, 1944 m. išbėgusį pasitikti sovietų kareivių ir jiems pasakiusio, jog jų laukė, nors išties jų nelaukė. O kaip tuomet šimtai tūkstančių žydų, kuriuos čia žudė nacistai, kuriems padėjo ir lietuviai? Negi jie taip pat nelaukė sovietų kariuomenės?
Trečia. Jūs kalbate apie miško brolius, Lietuvos išvaduotojus, rodote juos, kaip kovotojus už demokratiją ir laisvę. Tačiau neminite dešimčių tūkstančių taikių gyventojų, taip pat moterų ir vaikų, kuriuos jie žudė. Klausimas, ar jūs dabartinės Rusijos valdžios nekaltinate tuo pačiu, kuo sergate patys?“
Pirmasis į šiuos klausimus atsakinėjo N. Svanidzė. Jis prisipažino, kad kalbėdamas apie D. Banionį, pacitavo tik tai, ką jis pats sakė. Nes D. Banionis rengėsi evakuotis su kitais bendraamžiais, tačiau kelionę pramiegojo.
„Su žydais – sudėtingiau. Žydai (Lietuvoje) tuo metu jau nieko nelaukė. Jų čia beveik neliko. Tai didelė žydų tautos tragedija, taip pat ir lietuvių. Ir lietuvių tautai ją reikia išgyventi. Tai ne mano reikalas.
Atsakydamas į klausimą, kuriame jūs sugretinote Molotovo-Ribentropo paktus ir Miuncheno suokalbį, pasakysiu, kad tai tipiškas blogio subanalinimas, apie ką mes ir kalbėjome su Nikita Petrovu šioje diskusijoje. Pagal jūsų logiką, jei jau kažkas susitarė su A. Hitleriu, tai ir mes turime teisę su juo tartis? Nuostabu, sveikinu! Jei jau kas nors gretimame kieme išprievartavo, tai ir aš išprievartausiu ir būsiu šaunuolis.
Tačiau skirtumų tarp tų dviejų atvejų yra. Net trys.
Pirmas. Miuncheno suokalbis, sutinku, jis buvo niekšiškas, neturėjo slaptųjų protokolų. Daladjė ir Čemberlenas buvo įsitikinę, kad jie elgiasi teisingai. Tačiau jie neslapukavo.
Antra. Jie negavo jokios asmeninės naudos. Kitaip nei J. Stalinas ir jo Sovietų Sąjungos vadovybė. Jie neprisijungė jokių svetimų teritorijų. Taip, jie leido pasiimti A. Hitleriui Sudetų kraštą, leido praryti ir visą Čekoslovakiją, tačiau patys nieko negavo.
Trečia. Jie šį gėdingą savo istorijos puslapį labai greitai pasmerkė ir smerkia iki šiol. Jie gėdijasi ir neteisina. Juk V. Čerčilis Čemberlenui tiesiai pasakė: „Tarp gėdos ir karo jūs pasirinkote gėdą, tačiau gavote ir karą“. Jie iki šiol to gėdijasi, o jūs teisinate. Štai pagrindinis skirtumas“.
A. Anušauskas. „Jūs save pavadinote kremliaus agentu. Ne, diplomatų, kurie domisi mūsų istorija, mes taip nevadiname. Taip vadiname tik tuos įžūlius snukius, kurie nesidomi mūsų istorija, kurie nenori jos žinoti“.
Netrukus klausimus pateikė ir Valentina Panina, save pristačiusi slavų fondo „Miloserdie“ vadove. Ji domėjosi, ar diskusijos dalyviai taip represiniais veiksmais laiko ir vadinamųjų miško brolių veiksmus prieš taikius Lietuvos gyventojus? Juk jie žudė ne tuos, kurie ir juos atseit žudė, bet taikius gyventojus. Žuvo daugiau nei 8 tūkst. taikių gyventojų, daugiausia – lietuvių. Ar tai, jūsų manymu, ne represijos?“
A. Anušauskas kalbėdamas apie pasipriešinimą ir jų vykdytus teismus informavo, kad po mėnesio išeis nauja jo knyga, skirta vienam iš pasipriešinimo vadų Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
„Jūsų laukia labai nemalonus siurprizas. Labai nemalonus. Išduosiu, kad tie minėti 8000 aukų – tėra fikcija. Kadangi nerado jokių įrašų apie aukas, tai Lietuvos KGB pirmininkas asmeniškai parašė pažymą, „kaip buvo iš tiesų“. Tiesiog iš oro paėmė skaičių – 8000 žuvusiųjų Dzūkijos regione. Be jokių nuorodų, be nieko. Todėl visų, kurie nori mus mokyti mūsų istorijos, laukia nemalonus siurprizas.
Įdomu dar ir tai, kad Vanagas buvo apkaltintas ir tuo, kad vadovavo teismams prieš 10 partizanų, kurie buvo kaltinami įvairiais nusikaltimais ir buvo sušaudyti. Sovietų teismas jį nuteisė ir už tai“, – ironizavo istorikas.
Kirilas Petrovas, gretindamas J. Stalino Sovietų Sąjungą su šių dienų Rusija rado daug panašumų: „Apmaudu, kad J. Stalino sukurta „apgultos tvirtovės“ iliuzija perkeliama ir į šiuolaikinės Rusijos terminologiją. Tai labai apmaudu. Naudojami tie patys visuomenės gąsdinimo archetipai, kad aplink vieni priešai. Sergejau, kreipiuosi į jus, kaip Rusijos Užsienio reikalų ministerijos darbuotoją, jei visi aplink mus yra nusiteikę priešiškai, ar gali būti, kad jie, rusai, teisūs, o likęs pasaulis – neteisus? Juk mes neturime sąjungininkų. Net A. Lukašenka nėra mūsų sąjungininkas.
Klausimas, kodėl dabar perrašoma istorija, man labai patinka ir aš mėgstu į jį atsakinėti. Todėl pasakysiu, kad istorijos niekas neperrašinėja, o tik ją tikslina. Istorija – tai jau įvykę faktai. Tačiau pas mus, deja, įsivaizduojama, kad istorija yra tai, kaip ją mes dabar papasakosime. Tačiau tai jau nebe mokslas. Moksle galime rasti kažkokius naujus faktus, galime pateikti kažkokias interpretacijas. Bet tai neperrašymas. Perrašymas, kai mes kažkokių faktų nepripažįstame, kažkokius „užmirštame“ ir išsigalvojame naujus.
Jūs kalbate, kad miško broliai Lietuvoje laikomi herojais, o Rusijoje nusikaltėliais? Atseit, Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė (M. Zacharova) pavadino kažkaip pavadino miško brolius? Taip, ji oficialus asmuo, tačiau ji nėra įstatymų leidybos atstovė, kuri ir formuotų oficialią poziciją. O Rusija neturi jokios oficialios pozicijos šiuo požiūriu.
Priminsiu (sovietų partizano) Vasilijaus Kononovo bylą. Rusijos žiniasklaida nutyli, kad jis (Latvijoje) nužudė ir sudegino tris nėščias moteris. Už tai jį net pokarinė sovietinė valdžia turėjo teisti. Tačiau nenuteisė. Tačiau kai Latvijoje ėmė jį teisti, ką apie tai vienu balsu rašė Rusijos spauda? Atseit, ten, Baltijos šalyse, teisia antifašistus. Lengva ranka klijuojamos etiketės, tai ir yra istorijos perrašymo atvejis. Taip pat nutylėjimai ir faktų iškraipymai. O interpretacijos tai yra normalios diskusijos. Tačiau apmaudu, kad istorines diskusijas dabartiniai įstatymai Rusijoje perkelia į teismų sales. Teisėjas spręs moksliniame ginče, kuri teisus. Įsivaizduojate, iki ko prieita! Nes Rusijoje istorikai negali atvirai kalbėti apie kai kurias temas“.
Diskusija ir atsakymai į klausimus įraše maždaug nuo 15 min.
Diskusija Klaipėdos kurybiniame inkubatoriuje "Kultūros fabrikas" tema sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse.
Posted by Dainius Danušis on 2018 m. Rugsėjis 30 d., Sekmadienis