Noras sunaikinti senąjį Mėmelį, Rytų Prūsijos miestą niekur nedingo Lietuvai iškovojus nepriklausomybę.
Partizanai buvo teisūs – Klaipėdos krantinės pavirto krūmynais.
Dar 1946 m. Dzūkijos partizanai šaipėsi iš sovietinio Mėmelio gorkomo planų: „Bolševikai paskelbė projektus, kaip per penkmetį bus atstatyta Klaipėda. Štai tos „milžiniškos statybos“: Dangės upės pakrantė, vietoj buvusių uosto sandėlių, užleista krūmais. Laivagalio, Petro ir Biržės gatvių griuvėsiai bus pašalinti ir užsodinta krūmais. Kvartalai tarp Dangės ir Žvejų gatvės po stalininio penkmečio vešliai sužaliuos krūmais. Vietoj didžiulės halės ir turgaus aikštės bus krūmai. Krūmai ir krūmai, o tuose krūmuose linksmai šokinės katiušų ožkos. Tokia „didinga“ tarybinės Klaipėdos ateitis”. („Už tėvų žemę“, Dainavos apygardos organas). Ar kas nors pasikeitė? Nemanau.
Toliau planuojami parkai palei upę, kur visuose Europos miestuose yra gyvybingiausios ir gausiausiai urbanizuotos vietos! Kiek milijonų planuojama sukišti vadinamajam „Dangės skverui“ rekonstruoti? Kažkodėl nestebina, kai suma nuo 5,8 milijono eurų šoktelėjo iki 9,6 mln.
Bet juk tokiu pačiu keliu eina ir Kaliningradas, sovietinis miestas be dvasios, kuriame Knypavos sala, kažkada buvusi tankiausiai užstatyta Kenigsbergo vieta, virto dykyne – parku ir skveru. Kuriuo taip džiaugiasi kaliningradiškiai, net nenutuokiantys, kokia tos salos ir viso miesto istorija.
Mėnulis Klaipėdos Atgimimo aikštėje – dar vienas tipinis „kaliningradizacijos“ pavyzdys. Tuo metu, kai Lenkijoje atstatinėjami per antrąjį Pasaulinį karą sugriauti Rytų Prūsijos miestai (Gdanskas (buv. Dancigas), Elblongas (buv. Elbingas), Vroclavas (buv. Breslau) ir kiti Klaipėda toliau eina pramintu sovietinio Kaliningrado ir tarybinės Klaipėdos vadovų taku – naikina viską, kas nors truputėlį primena Rytų Prūsiją. Juk pradėjus darkyti centrinę miesto aikštę ir po „mėnuliu“ įrengus požeminę automobilių stovėjimo aikštelę būtų užkirstas kelias galimybei kada nors atkurti prieškarinį miesto vaizdą. Vietoje to, kad šituos pinigus skirtų Jono bažnyčiai atstatyti, kas pritrauktų dar daugiau turistų ir savaime taptų traukos centru, toliau investuojama į betoną. Nejučia kyla klausimas: kam tai naudinga? Pagalvokime ir kiekvienas sau atsakykime: kokia įmonė Klaipėdoje užsiima monolitinių konstrukcijų iš betono liejimu ir montavimu? Ar tik ne ilgamečio buvusio mero Taraškevičiaus?
Ta požeminė aikštelė kvepia ne tik sovietizmu, bet ir šizofrenija. Dabartiniai ir ikišioliniai miesto gorkomo vadovai kliedi apie miestą be automobilių! Tuo prisidengdami jie net apmokestino stovėjimą kiemuose centrinėje Klaipėdos dalyje, kad žmonės nevažiuotų į miesto centrą automobiliais. Tačiau dabar pamiršę visus ikišiolinius lozungus europinių pinigų „įsisavinimo“ specialistai pačiame miesto centre nusprendė įrengti požeminę aikštelę – kad būtų kur palikti automobilius, kurių iki šiol baidytasi! Ne centro prieigos, ne kur nors toliau senamiesčio, o pačiame Naujamiestyje, prie pat rotušės!
Ar kas nors pyksta, kad tvarkomos ir betoninėmis trinkelėmis grindžiamos viešosios erdvės Debreceno ar Žardės mikrorajonuose? Ne. Juk maloniau eiti betoniniu šaligatviu nei rizikuoti išsisukti koją pakliuvus į duobę, nelopytą nuo sovietų sąjungos griūties. Nors ir nėra tuose kvartaluose daug žmonių, kurie galėtų pasigrožėti naujovėmis, tačiau ir tiems keliems likusiems labai smagu pasivaikščioti ir vaikus pavedžioti.
Jei viešųjų erdvių rekonstrukcija pietiniuose kvartaluose toleruotina, kodėl po tuo pačiu kurpaliu kišamos ir darkomos istorinės miesto erdvės? Kodėl niekas net nekelia klausimo dėl prieškarinių gatvių tinklo atkūrimo ir prieškarinių kvartalų suformavimo, tačiau visi toliau tęsia sovietines tradicijas prisidengus šūkiu „Atstatysime miestą gražesnį negu buvo“. Išvertus į žmonių kalbą tai reikštų, kad visus senus pastatus nugriausime, akmeninį grindinį užpilsime asfaltu, o jų vietoje formuosime naują gatvių tinklą ir naujus kvartalus. Su šiuo lozungu pokarinė Klaipėda virto beveidžiu sovietogradu, kaip Kaliningradas, Petrogradas arba Stalingradas.
Vitės kvartalas paverstas krovos aikštele, o krovai trukdantį Locmanų pastatą norima nugriauti.
Nepamirškime, kad Vitės kvartalą dabar jau Lubienei priklausančiai kompanijai padovanojo tuomet progresyviais laikyti liberalai. Taip senoji miesto dalis buvo paversta krovos aikštele, dar daugiau – siekiama nugriauti krovai trukdantį istorinį Locmanų valdybos pastatą. Aų liberalų pasekėjai, tokie patys mankurtai, tik pasivadinę kitokiais vardais, toliau griauna prieškarinius pastatus ir nė piršto nepajudina, kad būtų atkurti istoriniai, pokariu sugriauti pastatai, garsinę Mėmelį visoje Prūsijoje. Dar daugiau, vis garsiau kalbama apie senojo Uosto valdybos pastato griovimą, niekaip nesusitvarkoma su „Baltijos“ kino teatro griuvėsiais, Skerdėjų gatvės vaiduokliais, plastikinėmis durimis ir neskoningomis trinkelėmis subjaurotas Vytauto Didžiojo gimnazijos pastatas. Užtat visa gerkle rėkiama, kai kas nors pradeda gaivinti senamiestį ir nutaria atstatyti čia stovėjusius pastatus. Šia tema nesiplėsiu, nes nepopuliaru ginti statytojus. Nors būtent tokiu būdu – atstatant tūrius – atstatytas Elbingas.
Taip susikoncentravus į smulkmenas nebepastebima svarbių, visam miestui aktualių problemų. Tam, matyt, turi įtakos ir apkerpėję Urbanistinės plėtros departamento bei Architektūros skyriaus vadovai, į savo kėdes įsikibę dar nuo Atgimimo laikų. Apie biurokratizmą (jei nepasakyti – korupciją) šiuose savivaldybės skyriuose sklinda legendos visoje Lietuvoje.
Galbūt dėl to ir nebestebina, kad nepavyksta išspręsti kasdienių spūsčių ties Rimkų geležinkelio pervaža. Kaune, tokioje pačioje kasdien automobilių eismą stabdančioje ir didžiules kamšatis sudarančioje Amalių geležinkelio pervažoje geležinkeliečiai buvo priversti pastatyti tunelį. Kodėl panašiu būdu neišsprendžiama Rimkų geležinkelio pervažos problema? Todėl, kad Klaipėdos miesto valdžios vairą laikantys asmenys šiuo požiūriu neįgalūs. Arba nesuinteresuoti. Tesugebama pažadėti, kad situacija nebus toleruojama, tačiau pietinių priemiesčių gyventojai ir toliau vėluoja į mokyklas ir darbus. Jau 30 metų.
Apie spūstis ties Šilutės plento ir Baltijos pr. sankryža bei kasdienes kamšatis miesto prieigose (rytais ir vakarais) Vilniaus plente ties ta pačia Šilutės pl. ir Baltijos pr. sankryža kalbėti neverta. Jau 20 metų mes girdime tuos pačius pažadus ir tuos pačius pasiteisinimus. Ar situacija pagerėjo? Ne. Tiesa, planuojama šį skaudulį rekonstruoti. Tačiau tuo pat metu vyks ir Statybininkų prospekto tęsinio rekonstrukcija. Kas laukia miestiečių, sunku ir apsakyti. Gal vertėjo tuos darbus atlikti vieną po kito? Pirma įrengti papildomą išvažiavimą iš miesto Statybininkų prospekto tąsoje, o tik paskui imtis estakados.
Nemalonūs kvapai iš Dumpių.
Niekaip nepabaigiama Taikos pr. tęsinio rekonstrukcija. Vietoje keturių eismo juostų jau 20 metų ties prekybos centru BIG vairuotojai verčiami manevruoti.
Amžiaus statybos Tilžės ir Šilutės pl. sankryžoje. Arba keistas susiaurėjimas Šilutės pl. pradžioje, kai iš trijų eismo juostų gatvė susiaurėja iki dviejų, paskui vėl paplatėja iki trijų. Toks, eismo požiūriu, nesusipratimas iki šiol neištaisytas.
Ai… ir taip per daug prirašiau. Šioje vietoje ir užbaigsiu.
Vienas komentaras
Nesvarbu
Su Gdansku net lygintis negalima. Aukštesnė kultūra, meilė praeičiai, puikios kultūrinės, edukacinės bei rekreacinės erdvės – šviesmečiai mums iki Gdansko.