2006 metais spalio 16-oji Seimo nutarimu paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Tačiau Klaipėdos krašto gyventojai „išvaduotojų malonę“ pajuto keliomis dienomis anksčiau – 1944 m. spalio 9-ąją.
Operacija „Gudobelė“
1944 m. spalio 7 d. popietę, dar prieš paskelbiant kodinį žodį „Weißdorn“, („Gudobelė“), prasidėjo Mėmelio gyventojų evakuacija. Baltijos karinio jūrų laivyno vadas sutartinį žodį „Weißdorn“ gavo spalio 8 d. 18.30 valandą. Operacijoje dalyvavo visi laivai, priklausantys 24-ajai povandeninių laivų flotilei.
Iki tol jau buvo pasitraukę pietinės Klaipėdos krašto dalies gyventojai. Jie į Rytų Prūsijos gilumą spėjo išvykti geležinkeliu.
Iš miesto bėglius plukdė visos turėtos plaukiojimo priemonės – nuo garlaivių ir keltų iki valčių. Šis karinis ir prekybinis laivynas, nebodamas sovietų povandeninių laivų ir aviacijos keliamos grėsmės, plukdė civilius ir jų turtą iki pat pasibaigiant kariniams veiksmams.
Naktį į spalio 8 d. 24-osios flotilės laivai, skirti evakuoti žmones, išplaukė iš Mėmelio. Tarp jų buvo ir laivas „Goya“ (nuskandintas 1945 m. balandžio 16 d. Jame tuo metu plaukė daugiau nei 6300 nuo raudonųjų „gelbėtojų“ bėgusių keleivių, o išsigelbėti pavyko tik 165 žmonėms. Tačiau iki savo žūties „Goya“ jau buvo atlikęs keturis reisus ir evakavęs 19785 žmones).
Nespėję išplaukti Mėmelio gyventojai ir šiauriau miesto esančių kaimų gyventojai gelbėjosi traukdamiesi į Sembos pusiasalį per Kuršių neriją.
Bombardavo miestą
Pirmosios bombos Mėmėlyje ėmė kristi spalio 6 d., tačiau žymesnių sugriovimų išvengta. Tačiau artėjant Raudonosios armijos divizijoms apšaudymas intensyvėjo ir sugriovimų daugėjo.
„Spalio 6 d. Mėmėlyje tvyrojo chaosas. Gatvės užkimštos transporto priemonių ir vežimų gurguolių, pėsčiųjų, civilių, karinių dalinių kolonų, daugiausiai – užnugario tarnybų. Visi į miestą vedantys privažiavimo keliai buvo užkimšti pabėgėlių. Didžiausias jų srautas trimis eilėmis plūdo nuo Kretingos. Liepojos (dab. Herkaus Manto) gatvė mieste tapo panaši į po kelionės besiilsinčių civilių ir kareivių stovyklą. Panašiai atrodė ir Alexanderstraße (dab. Liepų) ir Luisenstrasse (dab. Danės) gatvėje prie Dangės. Abu Dangės tiltai – Biržos tiltas (Bürsenbrücke) ir Karlo tiltas (Karlsbrücke) – vos išlaikė per juos einančių kolonų srautą. Tie, kurie traukė į pietus per Smeltę (Schmelz), tikrai anksčiau ar vėliau pateks į priešų rankas.
Aplink Mėmelį pasiaukojančiai kaunasi savi kariniai daliniai, atremdami viršesnių ir šviežių priešo jėgų šturmą“, – taip didžiojo mūšio išvakares prisiminė pulkininkas Werner Ebeling, tarnavęs 58-ojoje divizijoje, kuri buvo permesta į Mėmelį ginti miesto.
W. Ebelingas prisiminė, kad virš miesto sovietų žvalgybiniai lėktuvai, mėtydami lengvas bombas, ėmė skraidyti spalio 7-osios vakarą. Pasak jo, lėktuvai taikėsi į privažiavimo kelius šiaurėje prie Jogučių (Jagutten), rytuose prie Korališkių (Korallischken) ir Baugštininkų (Baugskorallen), į pietus prie Dauparų (Daupern) ir pietuose prie Budelkiemio (Buddelkehmen).
„Šis masinis antskrydis buvo lauktas. Su galingu visų kalibrų ugnies škvalu į priešakines pėstininkų pozicijas ir miesto pakraštį Gut Luisenhof – Joniškės (Janischken)-Althof-Smeltė (Schmelz) kryptimi prasideda kontrpuolimas. Šiaurėje, ypatingai kelias į Kretingą (Crottingen) smarkiai apšaudomas. Jau po keleto minučių miestas apgaubtas tamsiu nepermatomu tirštų dūmų šydu. Paminėtose tikslinėse srityse į aukštį šaudo pataikymų fontanai. Tik pavieniai lėktuvai skrenda dūmuose ir meta pavienes bombas į uosto teritoriją.
Vos po ketvirčio valandos priešo pėstininkai remiami tankų pereina į puolimą. Pozicijų ugnies taškuose visos dienos eigoje vyksta žiaurūs mūšiai. Priešas patiria kruvinus praradimus ir skausmingą pralaimėjimą. Gynėjai pozicijų nepaliko. Mūšiai nurimo po pietų ir visai apmirė pradėjus temti. Įdėmiai apžiūrėjus susišaudymo metu patirti nuostoliai mieste vos juntami. Paskutiniai dar mieste likę civiliai gyventojai bando pagreitinti pabėgimą per Neriją. Bet kokiu atveju artimiausiomis dienomis prieš miestą ir pakraštyje daugiau nematyti gyventojų, išskyrus „Volkssturm“.
Tačiau toliau nuo miesto esančių vietovių gyventojų nuomone, liepos-rugpjūčio mėnesiais įvykusi evakuacija, kurios metu iš krašto išvyko per 50 tūkst. civilių, buvo pradėta per anksti, todėl gyventojai ir į naująjį įsakymą trauktis sureagavo abejingai.
„Gyventojų džiaugsmui derlius tais metais buvo geras. Pavargę nuo sunkaus darbo žmonių karo veiksmai ne itin domino, juk jie buvo įsitikinę, kad karo frontas Baltijos regione aprimo. Žmonės skubėdami rinko grūdų derlių, paskutinius griežčius. Žmonės tiesiog norėjo ramiai gyventi ir pamiršo visas savo baimes. Tik keletas kaimo šeimų turėjo radiją ir galėjo klausytis Vermachto pranešimus…
Sekmadienį, 1944 m. spalio 7 d. apskričių vadovai iš rajono vadovybės telefonu gavo nurodymą pradėti vietovių perkėlimą. Apskričių vadovai informavo vietos vadovus, kad šie praneštų gyventojams apie evakuaciją…
Šį kartą visi jau žinojo, kad turi imti tik tai, kas būtiniausia, ir stengėsi kuo geriau pasiruošti. Mano tėvai paskerdė kiaulę ir naminius paukščius, iškepė duonos, paruošė sviesto ir pasiėmė būtiniausius daiktus. Paskui mano tėvas paruošė vežimą su gardais, sumontavo plonlentes stogui, pakrovė vežimą. Maisto produktai, drabužiai, lovos ir namų apyvokos reikmenys, taip pat avižos arkliams. Šį kartą galvijų žmonės neėmė, jie liko tvartuose su atviromis durimis ir vartais.
Du trečdaliai gyventojų apskritai liko savo namuose, kai kurie tik spalio 9 d. buvo išvyti besiartinančių sovietų karių, ir negalėjo atvykti į Mėmelį, nes spalio 9 d. 07 val. ryte rusų pėstininkų ir tankų būriai keliavo per Pėžaičius iki Stragnų kaimo (vok. Stragna).
(Prisiminė Hans Paul Karalius iš Vanagų.)
Nepaisant artėjančios Raudonosios armijos, daugelis Klaipėdos krašto gyventojų nenorėjo palikti savo tėvynės, namų ir ūkių, savo turto ir iškeisti visa tai į neaiškią ateitį svetimuose kraštuose. Šis suprantamas abejingumas kaip mat išgaravo, kai raudonųjų tankai pasiekė Mėmelio prieigas, o bombos ėmė kristi į miestą. Tuomet jau prasidėjo skubotas bėgimas.
Ilgos pabėgėlių kolonos slinko dar nesugriautais Klaipėdos krašto tiltais. Kaimų gyventojai iš rytinės krašto pusės dar turėjo galimybę evakuotis geležinkeliu. Mėmelio miesto ir į šiaurę nutolusio ruožo gyventojai pirmiausia skubėjo uosto link, o kiti – per Kuršių neriją.
Civilių tragedija
Kol dalies gyventojų evakuacija laivais, palyginus, vyko sklandžiai ir tvarkingai, evakuacija sausumos keliais dažnai tapdavo katastrofiška.
Kelią Mėmelis-Heydekrugas (Klaipėda-Šilutė) spalio 9-10 d. perkirto sovietų tankai. Taip buvo atkirstas atsitraukimo kelias į Rytų Prūsiją klaipėdiškiams ir šiauriau Šilutės buvusių kaimų gyventojams.
I. Bagramianas su patosu rašė, kad 43-osios armijos kariai su vis didesniu užsispyrimu veržėsi Klaipėdos link, jos prieigose triuškindami priešo gynybą. Tačiau maršalas pripažino, kad sulėtėjusiam veržimosi tempui turėjo įtakos geras miesto pasirengimas gynybai.
„Dariau prielaidą, kad priešas gali išvesti savo karius iš Klaipėdos geležinkeliu ir greitkeliu, jungiančiais šį uostamiestį su Tilže (Sovetsku), pareikalavau, kad generolai A. Beloborodovas ir P. Čančibadzė iki dienos pabaigos perkirstų šias komunikacijas. Vėliau sužinojau, kad pirmieji šias svarbias magistrales pasiekė 16-osios lietuviškosios pėstininkų divizijos 249-ojo pėstininkų pulko daliniai, kuriems vadovavo pulkininkas leitenantas Fedoras Lysenko.“
43-osios armijos vadas generolas A. Beloborodovas taip pat prisipažino, kad pasiekus pirmąją miesto gynybos liniją puolimas įstrigo.
„Pasistūmėjome tik flanguose, kur 92-asis ir 90-asis korpusai bei dalis 19-ojo korpuso atkakliai veržėsi į Baltijos pajūrį šiauriau ir į pietus nuo miesto.
Spalio 9 d. 14.00 val. generolas Samarskis pranešė:
– Trisdešimt antroji Dniepro aukštupio Raudonosios vėliavos šaulių divizija pasiekė jūrą (iš tikrųjų – Kuršių marias – aut. past.) ties Stariškių kaimu ir to paties pavadinimo girininkija. Jie perkirto kelią Mėmelis-Tilžė. Mėmelio garnizonas atkirstas nuo Rytų Prūsijos. Valome Kuršių įlankos pakrantes.
Taigi mes pasiekėme Baltiją. Pabaltijyje įsitvirtinusios priešo pajėgos buvo perkirstos per pusę.“ Beloborodovas
Tačiau memuaruose nei I. Bagramianas, nei A. Beloborodovas nė žodžiu neužsiminė, kaip elgėsi raudonarmiečiai perkirsdami kelią Klaipėda-Šilutė. O juk tuo metu keliu į Rytų Prūsijos gilumą skubėjo iki tol nespėję evakuotis civiliai. Tankai, pasiekę kelią, įsirėžė į civilių kolonas. Plieninės pabaisos, valdomos narsių raudonarmiečių tankistų be gailesčio traiškė viską, kas pasitaikė kelyje – vežimus, arklius, žmones.
Pirmieji su raudonarmiečiais spalio 9 d. susidūrė iš Priekulės besitraukiantys civiliai. Kariškiai puolė plėšti bėglių turtą, prievartauti moteris, taip pat žudyti niekuo dėtus nuo karo ugnies besitraukiančius ūkininkus. Iš baimės šie metė arklius, vežimus su visu savo turtu, ir pėsčiomis traukėsi iki Kuršių marių krantų ir toliau – Mingės link.
Apie 4000 civilių pavyko pasiekti Ventės ragą ir perplaukus Kuršių marias išsigelbėti. Tačiau išskyrus gyvybes, klaipėdiškiams nebepavyko daugiau nieko išgelbėti. Visą turtą teko palikti krante. Šią perkėlą dengė keli „Großdeutschland“ tankai.
Kita dalis civilių, tarp kurių buvo įsimaišę ir atsilikę kariniai tiekimo daliniai, mėgino gelbėtis iš Mingės. Į keltus, kurių ir taip trūko, pavyko sulipti tik nedidelei daliai bėglių. Kol paskubomis suburti įvairiems daliniams priklausę pionieriai sprogdindami praplatino perkėlą, prie kurios galėtų švartuotis daugiau laivų, 3-osios tankų armijos ir paskubomis surinkti kariniai daliniai prilaikė atakuojantį priešą. Tai truko iki pat spalio 15-osios. Iš visų aplinkinių vietovių buvo evakuotos visos transporto priemonės ir tūkstančiai civilių.
Rutha Fendel iš Svencelės, kuriai tuo metu buvo aštuoneri, prisiminė:
„Tą dieną, 1944 m. spalio 10 d. atmosfera buvo pilna įtampos. Daugybė karių nuskubėjo per mūsų kiemą, žmonės, buvę aplink, buvo nervingi ir suglumę.
Mes gyvenome Svencelėje, netoli mažos Kuršių marių įlankos, turėjome žemės ūkį ir gyvulius. Vanduo toje vietoje būdavo seklus ir vasarą labai šiltas.
Mano tėvas buvo pašauktas į karo tarnybą, todėl mano motinos tėvai persikraustė pas mus. Kartu su seneliu mano mama vadovavo ūkiui, be to, pas mus dirbo du karo belaisviai – vienas vyras ir viena jauna moteris, kuri tą reikšmingą dieną atsisveikino su mumis ir ryte išvažiavo mano mamos nauju dviračiu.
Kai senelis pakinkė arklius į vežimą, pasirodė, kad vežimas buvo per daug prikrautas. Be to, atrodė per daug pavojinga vykti į Rusnę perkrautu vežimu per neasfaltuotą kelią. Kai mes sužinojome, kad Pėterio tiltas (per Atmatą į Rusnę) buvo subombarduotas, pastatėme vežimą atgal į kluoną.
Vėlią popietę kariai paliko mūsų kiemą ir išvyko uosto pusėn… Greitai sužinojome, kad mama, būdama itin įžvalgi, jau buvo pasiruošus paskutinei pabėgimo galimybei. Tankiame krūme tarp mūsų sodybos ir uosto, mano dėdė Martinas paslėpė dvi valtis, uždengęs juos nendrių krūvomis. Didesne valtimi turėjo plaukti mano mama ir keturiais vaikais, o mažesne – seneliai ir senelės sesuo. Dėdė Martinas ir jo pagalbininkas turėjo irkluoti…
Kai atėjo vakaras ir mums, vaikams, jau reikėjo miegoti, mama, skubėdama aprengė mus keliais drabužių sluoksniais, paėmė į rankas jaunesnę dukterį. Mes išėjome link uosto. Slėptuvėje radome tik mažąją valtį, didesniąją turbūt surado kariai ir ją pasiėmė.
Tarp daiktų valtyje spraudėsi senelės sesuo, dėdė Martinas ir jo pagalbininkas, mano mama ir keturi vaikai… Turėjome sulaukti visiškos tamsos, kadangi šalimais galėjo būti sprunkantys vokiečių kariai.
Tuo tarpu priešas pasiekė mūsų kaimą, buvo skubiai šaudoma į uosto pusę. Kai kulkos praskrido mums virš galvų, mes galų gale išplaukėme. Visiškai perkrauta valtis plaukė giliai panėrusi į vandenį, kuris kartais šliūkštelėdavo per valties kraštą. Aš bijojau, kad valtis pradės skęsti. Kažkur pasigirdo pagalbos šauksmas, tačiau mes negalėjome nieko padaryti, nes patys atsidūrėme pavojuje. Galiausiai aš užmigau ir kai prabudau, jau buvo šviesu ir mes, nepaisant visų pavojų, pasiekėme Juodkrantę (vok. Schwarzort).
Paskutinė santuoka Mėmelyje
Šiai šeimai pasisekė ištrūkti. Tačiau beveik visose Šilutės (Heydekrugo) apylinkėse buvo tokių bendruomenių, kurių gyventojai atsisakė išvykti ir liko savo ūkiuose.
Tomis dienomis, kai nebuvo aišku, kur yra priešas ir kur savi, kai fronto linijos nebebuvo, pasitaikė, kad kai kas ne bėgo iš Mėmelio, o stengėsi į jį patekti.
Įdomi iš Karaliaučiaus kilusio Herberto Allenbergo istorija, kuris per atostogas atvyko į Mėmelį, kad čia susitiktų su savo sužadėtine Hanna Brockoff ir ją vestų. Jaunuolis į miestą atvažiavo jau artėjant sovietams.
„(Hanna) laukė manęs geležinkelio stotyje. Šiaurinėje miesto dalyje, Bomelio Vitės rajone siautė gaisrai, kuriuos suklė aviacijos bombos. Rytuose nuo miesto jau vyko mūšiai…
Spalio 7 d., šeštadienį, mes nuvykome į civilinės metrikacijos įstaigą, kad pateiktume prašymą ir gautume leidimą tuoktis pirmadienį.
Sekmadienį, t. y. spalio 8 d., aš paskambinau į civilinės metrikacijos įstaigą, kad gaučiau patvirtinimą dėl sutuoktuvių. Civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojas, ponas Kasten, man patarė: „Geriau atvykite dabar. Kas žino, kas bus rytoj?“ Aš ir mano nuotaka atėjome į civilinės metrikacijos įstaigą, o mūsų liudininkai greitai atskubėjo dviračiais. Civilinės metrikacijos įstaigos patalpa atrodė tuščia ir nelabai šventiška…
Rusų sviediniai sproginėjo vis arčiau, oras patalpoje vibravo. Civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojas paskubomis vedė ceremoniją ir, mums ištarus „Taip“, įrašė mūsų santuoką į santuokos metrikų knygą numeriu 315/44. Vėliau mes grįžome atgal į Kanto g. (vok. Kantstraße) 26.
Kitą rytą, spalio 9 d., pirmadienį, aš iškeliavau į geležinkelio stotį, kad sužinočiau traukinių važiuojančių į Kionigsbergą tvarkaraštį. Stipriai išsigandau pamatęs, kad visi langai ir durys buvo užkaltos lentomis. Ir kas dabar? Aš suradau karo policininką, kuris man pasakė, kad geležinkelio kelią prie Heydekrugo perkirto rusai ir dabar apskritai jokie traukiniai nebevažiuos.
Hanna, kuri buvo paskirta į karinio jūrų laivyno tarnybą, paskambino Karinio jūrų laivyno vadovybei. Atsiliepusiojo reakcijа nustebino: „Jūs ką, dar ne čia? Greitai skubėkite į laivą uoste. Visos karinio laivyno pagalbinės darbuotojos jau evakuotos.“
Mes greitai susipakavome daiktus ir nubėgome į uostą…
Vėlų vakarą laivas paliko uostą ir kitą rytą mes išlipome Gotenhafen‘e (dabartinė Gdynė). Aš privalėjau keliauti toliau į Vakarų frontą, o Hanna grįžti į karinio jūrų laivyno tarnybą. Iki to momento mes buvome susituokę 50 valandų“.
Spalio 9 d. rusai užėmė Šakius ir Jurbarką. Jų tankai maždaug tuo metu prasiveržė iki Rusnės upės (Nemuno atšakos) ir piečiau Heydekrugo. Šiame mieste sovietai įsitvirtino geležinkelio stoties ir maisto sandėlių rajone. Su jais kovėsi grafas Rothkirchas, kurio kovotojams pavyko sunaikinti penkis tankus.
Spalio 10-ąją krito Tauragė. Prie Rytų Prūsijos sienos, linijoje ties Smalininkais, ties keliu vedančiu į Tilžę, Piktupėnais ir Katyčiais virė smarkūs mūšiai. Paskubomis surinkus išsibarsčiusius dalinius pavyko sudaryti ištisą placdarmą šiauriau Nemuno ir organizuoti Mėmelio bei Rusnės gynybą.
