Šviesą tunelio gale daugelis suprantame skirtingai. Optimistams jis panašus į tikslą, kurio siekė sunkiai ir sunkiai klaidžiodami tamsoje. Pesimistai jį vertina, kaip visų kančių pabaigą, kuri būtinai ateis. Nors ir ne visuomet ji bus laiminga.
Užtat inžinieriai tuneliu vadina arteriją, nutiestą po žeme, po vandeniu ar po pastatais, kuria būtų galima saugiai ir greitai judėti. Aišku, tunelyje yra įrengtas ir apšvietimas, tačiau jis neturi nieko bendro nei su optimistų, nei su pesimistų išsigalvojimais apie tolumoje spingsinčią ugnelę.
Lygiai taip pat toli nuo tiesose esti ir pasakorių bei melagių prasimanytos istorijos apie užmūrytą tunelį, kuris esą kažkada jungė anuometines Klaipėdos miesto bei Jūrininkų ligonines.
Ligoninių miestelio idėja Klaipėdoje puoselėta nuo sovietinės okupacijos laikų. Kai maždaug 1989 m. nuspręsta statyti Jūrininkų ligoninę, buvo numatyta ir vieta naujam žinybinės Geležinkeliečių ligoninės korpusui. Visi šie padaliniai turėjo būti tarpusavy sujungti požeminiais tuneliai. Geležinkeliečių korpusas taip ir neišdygo, tačiau kiti planai buvo įgyvendinti.
Bet laikai keitėsi, ligoninės tapo nebe žinybinėmis, o skirtos eiliniams klaipėdiečiams ir visos apskrities gyventojams. Ne tik išrinktiesiems. Tiesa, pačios gydymo įstaigos ilgainiui pavirto į mažytes atskiras kunigaikštystes, kurias valdantys niekam nepavaldūs kunigaikščiai vienas nuo kito atsitvėrė ilgomis ir aukštomis tvoromis. Net kažkada tvirtoves jungusį tunelį kažkuris jų įsakė užmūryti. Taip kalbėjo seni žmonės.
Istorija nestovi vietoje. Kunigaikščiai paseno, nesusilaukė įpėdinių ir jų valdas nutarė padalinti galingesnės karalystės. Tiksliau, ne padalinti, o sujungti. Ir pridėti dar vieną – Palangos reabilitacijos ligoninę. O naująjį darinį pavadino Klaipėdos universiteto ligonine. Valdovo jam mūsų šalyje nerado, todėl teko kviestis iš už jūrų marių – iš JAV.
Ligoninių sujungimas ir trečiojo lygio medicinos centro sukūrimas Klaipėdos regionui reiškia ir medicinos bei mokslo pažangą bei galimybę, kad šios srities naujovės greičiau pasieks Vakarų Lietuvą, kalbėjo išmintingi žmonės.
O visokių įdomybių ieškotojai ir sensacijų vaikytojai ėmė klausinėti: „Ar jau nugriauta tvora? Ar jau išardyta siena tunelyje?“
Nubėgome pasidairyti. Tvora teberiogso. Tiesa, išardytas vienas segmentas ir jo vietoje nutiestas siauras takelis. Susidarė įspūdis, kad kažkas tiesiog neapsikentė ir pasigailėjo per abi ligonines jungiančią tvorą laipiojančių ir žolę trypiančių pacientų.
Nusileidę po žeme įsitikinome, kad tunelis neužverstas ir sėkmingai eksploatuojamas. Juo tarp buvusio pagrindinio miesto ligoninės ir onkologijos korpusų judėjimas nesustojo nė akimirkai. O anga, jungusi ir koridorių Jūrininkų ligoninės link, niekuomet užmūryta ir nebuvo. Tiesa, buvo įtaisytos dvigubos metalinės grotos, kurias buvo galimybė užrakinti masyvia spyna. Tačiau šiandien jokios spynos nebėra, o durys plačiai atlapotos.
„Jokios mūrinės sienos tarp ligoninių niekuomet nebuvo!“ – juokėsi iš tokių gandų išmanantys žmonės.
Nebuvo tai nebuvo. Nesiginčysime. Svarbiausia, kad siena daugiau niekuomet nebeatsirastų.
