Nuožmūs „mūšiai“
Pasigirsta kaltinimų, esą panašiais straipsniais norima sumenkinti Raudonosios armijos žygdarbį, išaukštinti hitlerininkus ir tokiu būdu perrašyti istoriją.
Manyčiau, tokių straipsnių tikslas – vietoje sovietinių prasimanymų pateikti iki šiol nežinomus faktus ir pasakojimus, o jau lyginant bus galima susidaryti tikresnį anų metų paveikslą.
Oficialiojoje sovietų istoriografijoje buvo sukurptas, o vėliau – Rusijos Federacijos istorikų ir politikų kartotas pasakojimas, apie prie Klaipėdos iš Kuršo perkeltos generolo Piotro Malyševo vadovaujamos 4-osios smogiamosios armijos, kuriai priklausė ir 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, 1945 m. sausio 26 d. pradėtą generalinį Klaipėdos šturmą.
Faktas, kad sovietai į puolimą nebesiuntė tankų, liudija, kad žinota, jog miestas jau yra tuščias ir atkaklaus pasipriešinimo nebesitikėta.
Tačiau prosovietiniai istorikai skiedžia, kad vokiečiai, siekdami evakuoti visą karišką turtą ir paruošti miestą sprogdinimui, atkakliai priešinosi. Sausio 27 d. įnirtingi mūšiai vyko uosto ruože. Paskutiniai vokiečių kariai traukdamiesi naikino viską, ką galėjo.
1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija, dalyvaujant kovose 16-ajai divizijai, užėmė Klaipėdą, po dviejų dienų – Nidą ir kitas Kuršių nerijos gyvenvietes. Klaipėda buvo sugriauta, mieste nebuvo likę nei moterų, nei vaikų. Per 1944 m. spalio sovietų aviacijos antskrydžius buvo visiškai sunaikintas ir sudegintas Vitės priemiestis, Liepojos ir Biržos gatvės. Atsitraukdami vokiečiai sudegino sandėlius, išsprogdino uosto įrangą. Kiek mažiau buvo paliestas geležinkelio stoties rajonas.
Sausio 29 d. mieste dar sproginėjo vokiečių paliktos uždelsto veikimo minos. Pasitraukę į Kuršių neriją, vermachto kariai visą dieną apšaudė miestą artilerijos ugnimi.
4-osios smogiamosios armijos ataskaitoje fronto štabui buvo pranešta, kad mūšiuose priešas patyrė 5000 nuostolių žuvusiaisiais. Tačiau I-ojo Pabaltijos fronto vadui generolui Ivanui Bagramianui net šie išpūsti skaičiai nepatiko: „Mažoka“. Vienu plunksnos brūkštelėjimu jis „nuskandino“ dar antra tiek. „Dalis priešo garnizono, bandančių sprukti jūros keliu, pateko po torpedinių katerių ir jūrų aviacijos ugnimi. Buvo paskandinta daugiau nei šimtas skirtingos paskirties nedidelių laivų ir du dideli jūros transportai, kuriais fašistai norėjo pasprukti. Kliuvo ir karo laivams, kurie pridengė atsitraukimą. Du naikintojai buvo smarkiai apgadinti. Žodžiu, Baltijos jūreiviai mums vėl gerai padėjo. Kai pranešėme A. M. Vasilevskiui apie kautynių už Klaipėdą rezultatus, jis pasakė: „Ši priešo grupė gali būti laikoma sutriuškinta. Dabar visas jėgas reikia sutelkti į Kuršą. Atitraukite iš Klaipėdos krašto viską, kas įmanoma, ir siųskite Liepojos kryptimi,“ – rašoma I. Bagramiano prisiminimuose.
Tačiau tikrovėje viskas buvo kitaip. Vokiečiai atsitraukė beveik be nuostolių, o karius ir įrangą evakavęs laivynas visiškai nenukentėjo.
Traukėsi, kaip per pratybas
1945 m. sausį Mėmelyje įsitvirtinusį garnizoną tuo metu sudarė vokiečių 28 armijos korpuso (vadas generolas Hansas Gollnickas) daliniai (58, 95 pėstininkų divizijos ir keli atskiri padaliniai), 607-oji ypatingosios paskirties divizija buvo dislokuota Kuršių nerijoje vieninteliam sausumos keliui apsaugoti. Iš viso maždaug 17 300 žmonių.
Po to, kai sausio 13-ąją sovietai pradėjo generalinį Rytų Prūsijos puolimą, sausio 22 d. sovietų kariuomenė pasiekė Deimenos upę. Tik tuomet Mėmelio garnizonas gavo A. Hitlerio leidimą pasitraukti. Kranto (dab. Svetlogorskas) apylinkėms, kurlink traukėsi garnizonas, apsaugoti buvo permestas sustiprintas 95-os divizijos žvalgybos batalionas. Karių išvedimas iš Mėmėlio placdarmo vyko sausio 25–28 naktimis. Žmones ir įrangą iš miesto į Kuršių neriją nesustodami plukdė 8 keltai.
Sausio 25 d. antrosios pusės miestą apsupusios 1-ojo Baltijos fronto 4-osios smogiamosios armijos daliniai užfiksavo priešo aktyvumo pasikeitimą. Buvo manoma, kad vokiečių artilerija tiesiog iššaudo šaudmenis, o mieste naikinami kai kurie objektai. (Be kitų objektų buvo susprogdintas ir laivų elingas su nebaigtu statyti minų traluotoju M-296.). Sausio 26-osios vakare sovietų žvalgai pastebėjo, kad vokiečiai traukiasi, o ryte sovietų kariuomenė pradėjo daryti spaudimą visame fronte.
Traukėsi be mūšių
Majoro Kurto Dieckerto ir generolo Horsto Grossmano knygoje „Mūšiai dėl Rytų Prūsijos“ (major Kurt Dieckert / General Horst Grossmann „Der Kampf um Ostpreussen”) rašoma, kad atitraukus vokiečių karius iš gynybos linijų gynybos linija pietinėje placdarmo dalyje liko išliko nepakitusi, nes priešas iš čia galėjo stebėti eismą uoste ir daryti tam įtaką.
Pietinės fronto dalies apsaugos daliniai ėmė trauktis sausio 27-osios naktį, o jau kitą naktį Mėmelis buvo visiškai evakuotas. 1945 m. Sausio 28 d., 4.00 val., Paskutinis vokiečių kareivis paliko šį miestą. Tą pačią naktį iš uosto išplaukė ir visi jame buvę laivai, keltai ir inžinerinės paskirties dalinių kateriai. Nors daugelis jų nebuvo pritaikyti plaukti jūra ir jų navigacinės galimybės buvo ribotos, o meteorologinės sąlygos tomis dienomis (spaudė 30 laipsnių šaltis) nebuvo palankios, jie beveik be nuostolių pasiekė Piliavos uostą.
Rusai lėtai sekė atsitraukiančiuosius. Mėmelio uoste pirmasis rusas buvo pastebėtas apie 8.00 val.
Vokiečių kariniai daliniai į Sembą per Kuršių neriją traukėsi be kovos. Ariergarde atsitraukimą dengė 58-oji divizija. Mėmelio pietuose buvusi 4-osios smogiamosios armijos 334 šaulių divizija bandė perkirsti priešo atsitraukimo kelią į Krantą. Sausio 29-osios naktį divizijos pulkai bandė pasiekti neriją ledu, tačiau vokiečiai juos lengvai atmušė. Rimtesnę grėsmę besitraukiančioms pajėgoms kėlė aviacija, kuri 27–29 dienomis atliko 400 skrydžių, kad atakuotų kolonas, einančias išilgai nerijos.
Paskutiniai vokiečių kariai iš šiaurinės nerijos dalies pasitraukė sausio 30-osios naktį. Vasario 1 d. ariergardo daliniai užėmė pozicijas ties Pilkope, piečiau Nidos. Likusi tuometinio Mėmelio krašto teritorija jau buvo Raudonosios armijos rankose.
Paskui atsitraukiančiuosius sekė 4-osios smogiamosios armijos daliniai. Sausio 31 dieną jie pasiekė Nidą, vasario 3 d. Rasytę Rossiten (Rybachy) ir Šarkuvą (Lesnoye). Tuo 4-ajai smogiamajai armijai „puolamoji operacija priešo grupuotei Klaipėdos rajone (Mėmelis) sutriuškinti“ baigėsi.
Iš 56 200 operacijoje dalyvavusių sovietų karių sausio 25 d. – vasario 4 d. žuvo 403, 1 066 sužeisti.
Pionieriai atsitraukė paskutiniai
Vokiečiai smūgio Mėmeliui tikėjosi iš pietų, todėl iš šios pusės kariai atsitraukė paskutinieji. Werneris Ebelingas, atsitraukęs iš Klaipėdos su paskutiniaisiais daliniais pasakojo: („Memeler Dampfboot“ 1955 sausio 5 d.): „Pionieriai bendrai dirbdami su pakrančių apsaugos daliniais labai daug padarė ruošiant svarbiausius miesto objektus sprogdinimams. Mėmelis paskutines žaizdas turėjo patirti nuo savųjų rankų. Deja, tai būtina savai kariuomenei apsaugoti.
Sausio 26 d. prasidėjo atsitraukimo manevras. Ariergardas užėmė antrąją apkasų sistemos poziciją arčiau miesto. Ji ėjo maždaug nuo pietinio Smeltės (Schmelz) krašto per Gedminus (Götzhöfen), tarp Sendvario (Althof) ir Naujakiemio (Neuhof), per Bachmano dvarą, Šaulių kaimą (Schaulen), Tauralaukį (Tauerlauken), Girulius (Seebad-Försterei) iki pakrantės.
Priešas iš karto smogia. Paskutiniai likučiai E-Werkes prie Klausmylių (Klausmühlen) žlugo, smarkiai apšaudomos Joniškės (Janischken), taip pat Rumpiškės dvaras (Rumpischken), Budsargiai (Budsargen), Ginduliai (Krucken-Görge), Mazūriškiai (Masuhren) ir Kalotės geležinkelio stotis. Gaisrų žiedai šviečia naktį.
Laivų statyklos rajone susirenka paskutiniai priedangos daliniai. Nuo citadelės griovių į įžūlų priešą dar šaudoma. Aplink viskas dega; visur sproginėja sandėliuojamo benzino bakai. Visas miestas apšviestas. Pagrindinėse gatvėse dunda milžiniški sprogimai, surengti pionierių ir turintys sustabdyti puolantį priešą.
Pagaliau paskutinis laivas atsistumia nuo laivų statyklos. Vos jis perkerta raudonai blizgančios gelmės vidurį, už jo su didžiuliu trenksmu į orą išlekia uosto įrangos ir sandėlių dalys. Nuo Smiltynės (Sandkrug) liepsnojančio Mėmelio paveikslas atrodo šiurpiai ir sukrečiančiai. Paskutinis laisvas vokietis palieka Mėmelį.
Pasitraukimas per neriją vyksta sparčiai. Tiesa, rusai bando su keletu valčių išsilaipinti Kopgalyje ties pietiniu molu (Süderspitze), bet nieko negali padaryti. Tik stiprus priešo batalionas, kuris sausio 31 d. į šiaurę nuo Juodkrantės (Schwarzort) per užšalusį uostą sudavė smūgį nerijai, atrodė iš pradžių kaip grėsminga užtvara. Bet šis batalionas dar sausio 31 d. sunaikintas be likučio“.
„Kautasi“ dėl kiekvieno namo
Sovietams to buvo maža. Jiems reikėjo paaiškinti, kokiu būdu raudonarmiečiai „nukovė“ net 5000 vokiečių karių. Todėl jau 75 metus skiedžiami prasimanymai apie „nuožmius mūšius“ dėl paskutinio sovietinės Lietuvos miesto
Štai ką rašė tuometinis 16-osios divizijos vadas generolas Adolfas Urbšas („Tiesa“ 1955 m. Nr. 106)
„Sausio 27 d. vakare junginio daliniai gavo įsakymą užimti išeities padėtį puolimą.
Iš dešinės prie jūros ir kairės suderintai puolė kitos Tarybinės Armijos dalys.
Niekuomet nepamiršiu visada linksmo ir pilno energijos leitenanto Narbuto. Jis į junginį atvyko tiesiai iš lauko ligoninės. Dar ir dabar prisimenu jo žodžius: „Drauge vade, aš po sužeidimo esu pasveikęs ir, žinodamas, kad jūs prie Klaipėdos, išsirašiau iš ligoninės ir, kaip matote, pačiu laiku suspėjau. Prašau leisti man grįžti į rikiuotę ir vadovauti savo kuopai kautynėse dėl Klaipėdos išvadavimo. Kuopos draugai vadovybės neapvils, ir bet kurį įsakymą įvykdysime“. Teko drąsaus karininko prašymą patenkinti, ypač vertinant jo asmeniškus privalumus ir tikimą patyrimą kautynių laukuose.
Šaltą naktį iš sausio 27 į 28 dieną, į įveikdami pusnynus ir priešo užtvaras, mūsų pulko kariai prasiveržė prie Dangės upės į šiaurę nuo Tauralaukio. Dar tamsos metu staigaus puolimo užklupti hitlerininkų priedangos daliniai, neišlaikę mūsų spaudimo, pasitraukė. Mes priartėjome prie pagrindinių priešo pozicijų. Dešimtą valandą prasidėjo mūsų ataka visu frontu. Prieš atakuojančius mūsų karius priešas atidengė visų ginklų rūšių ugnį ir ypatingai smarkiai apšaudė stambiais sviediniais iš laivų. Bet, nepaisant smarkios priešo ugnies, kariai sumaniai sugebėjo pereiti mirtinus ugnies verpetų plotus ir vieningai įsiveržė į priešo apkasus.
Prasidėjo atkakli kova už kiekvieną aukštumėle, miškelį ir vienkiemį. Kiekviena priešo apkasų linija gilumoje reikalavo ir puolančiųjų daug pastangų ir naujų organizavimo priemonių Jai nugalėti. Puolimo tempui išvystyti smarkiai kliudė gilus sniego sluoksnis, pusnynai ir gausios dirbtinės inžinierinės kliūtys.
Pulko bare ypač sunki kova išsivystė dėl aukštumos su miškeliu prie Dangės į šiaurę nuo Tauralaukio dvaro. Ši aukštuma dengė matomumą ir galimybę sekti ir laikyti ugnyje priešą, esantį slėnyje iki pat Klaipėdos. Be to, iš jos priešas turėjo galimybę perkirsti ugnimi plentą Kretinga—Klaipėda. Todėl neatsitiktinai hitlerininkai aukštumoje smarkiai įsitvirtino ir dėjo visas pastangas ją išlaikyti. Teko organizuoti jos užėmimą, slaptai užeinant iš užnugario. Sis sunkas uždavinys ir buvo pavestas leitenanto Narbuto kuopai. Sumaniai išnaudodamas vietovės nelygumus ir ssniego pusnynus, drąsus kuopos vadas išvedė kuopą į priešo užnugarį ir pasiruošė atakai. Vienu laiku su puolančiais iš fronto, drg. Narbuto vadovaujamos kuopos vyrai atakavo priešą iš užnugario. Šio suderinto smūgio dėka aukštuma buvo užimta, o hitlerininkų likučiai panikoje bėgo Klaipėdos link. Bevalant miškelį nuo priešo likučių, žuvo leitenantas Narbutas. Jo paskutinieji žodžiai buvo: „Greičiau į Klaipėdą, prie jūros“.
Likvidavus įtvirtinimų mazgą aukštumoje, atsivėrė kelias į Klaipėdą. 18.00 val. buvo įvesti į kautynes nauji daliniai, kurie ne tik sunaikino priešo likučius prie Tauralaukio dvaro, bet, persekiodami priešą, įsiveržė į miesto šiaurinę dalį kareivinių rajone. Junginio antro ešelono pulkas įsiveržė į miestą iš rytų stoties rajone. Užvirė kautynės mieste dėl gatvių ir atskirų namų. Apie 22 val. miestas buvo pilnutinai nuo priešo išvalytas, o jo demoralizuoti likučiai pasitraukė į Neringą.“
„Mūšiai“ Kuršių nerijoje
Toliau generolas A. Urbšas aprašinėja „atkaklius“ mūšius, kurie vyko jau Kuršių nerijoje. Minėjau, kad vokiečiai tvarkingai atsitraukė, o sausio 30-osios naktį jie paliko Nidą.
A. Urbšas „prisimena“: „Sausio 29 d. vakare pulkas gavo įsakymą naktį slaptai pereiti į Smeltę, lentpiūvės rajone ledu forsuoti Kuršių maris ir smūgiu į šiaurę sunaikinti priešą, išvalyti Neringą.
Pulkas slaptai, tvarkingai įvykdė nakties žygį ir lentpiūvės rajone pasiruošė forsuoti Kuršių mares. Ledas mariose pasirodė daugelyje vietų suaižėjęs ir susprogdintas. Tačiau su lentų ir virvių pagalba pavyko nugalėti ir šią kliūtį. Padėjo šaltis ir nakties tamsa, kuri pridengė mūsų karių pasiruošimą puolimui.
Žvalgai ir pionieriai, apsirengę baltais chalatais, apsirūpinę virvėmis, šliaužė ledu ir ženklino praėjimus bei pavojingas vietas. Jie, priešo nepastebėti, netikėtai užklupo kranto apsaugą ir ją sunaikino. Buvo likviduoti priešo artilerijos ir kiti stebėjimo punktai. Pagal sutartą ženklą pakilo pulko pirmas ešelonas ir, įveikdamas daugelį kliūčių, įsiveržęs į Kuršių Neringą, pradėjo puolimą Kuopgalio link.
Priešas, netikėtai ir tamsoje užkluptas, neišlaikė smūgio ir netvarkingai pradėjo trauktis į šiaurę prie švyturio, kur jo laukė laivai. Pulko padaliniai gavo įsakymą padidinti veržlumą, be sustojimo naikinti jo priedangos dalinius, neleisti pasitraukti ir susprogdinti sprogdinimui paruoštus sandėlius ir karišką turtą. Kariai, nežiūrint didelio nuovargio, nes puolimas vyko jau trečią naktį, Įnirtingai vystė puolimą. Priešas Kuopgalio pietuose buvo apeitas, apsuptas ir sunaikintas. Tuo pat laiku pulko priekiniai daliniai užėmė šaudmenų ir ginklų sandėlį (tvirtovėlėje), perkirto sprogdinimui paruoštus laidus ir pasiekė Šiaurės molo švyturį. Likę gyvi hitlerininkai pasidavė į nelaisvę.
Sausio 30 d. 10.00 val. Kuršių Neringa nuo priešo buvo išvalyta. Molo švyturyje suplevėsavo raudona vėliava.“
Kitaip tariant, trumpiau nei per 12 valandų raudonarmiečiai sugebėjo ne tik gauti įsakymą, jį paskelbti kariams, suplanuoti operaciją, šliaužte įveikti užšalusias Kuršių marias (siauriausioje vietoje apie 500 m), susikauti ir nugalėti krante likusią apsaugą, kaunantis nužygiuoti iki Kopgalio (tiesia linija – apie 5 km), apeiti tvirtovę, ją užimti ir sunaikinti viduje likusią įgulą.
Kitaip, nei prasimanymu, to pavadinti neįmanoma.
