Tarp pirmosiomis spalio dienomis sumuštų vermachto gretose kovojusių divizijų buvo ir Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR), susikūrusios 1944 m. vasarą, daliniai. Į TAR buvo susibūrę apie 6000 vyrų iš įvairių Lietuvos regionų. Kariai buvo ginkluoti tik pėstininkų ginklais. Savanoriai už dėžę sviesto iš vokiečių buvo netgi nusipirkę prieštankinį pabūklą. Nors TAR formaliai buvo pavaldi vermachtui, tačiau savanoriai nebuvo nusiteikę kovoti už vokiečius. Jų tikslas buvo pralaukti, kol frontas stabilizuosis, nusiris į Vakarus, o gal atgal į Rytus? Kol jie svarstė, teko įsitvirtinti Sedoje ir pasitikti Baltijos jūros link skubančius sovietų tankus.
Matyt 1-ojo Pabaltijo fronto vadas maršalas I. Bagramianas tikėjosi, kad tokiame miestelyje, kaip Seda, galėjo būti stiprus vokiečių garnizonas, todėl ten buvo pasiųstas ištisas tankų batalionas. Tuo metu kaip tik vyko smarkios kautynės Luokėje, svarbių kelių susikirtimo mazge.
Norėdamas suteikti svarumo, raudonasis karvedys savo memuaruose aprašė, kad šiame Šiaurės Žemaitijos miestelyje sutiko ne karabinais ginkluotus lietuvių savanorius, neturinčius prieštankinių pabūklų ir tankų, o ištisą mechanizuotą iki dantų ginkluotų hitlerininkų garnizoną.
Maršalas „prisiminė“, kad tądien Sedoje pasižymėjo majoro Pisarevo batalionas iš 19-ojo generolo I. Vasiljevo tankų korpuso. Esą išsiveržęs su savo kariais toli į priekį, jis pasiekė Sedos gyvenvietę. Sužinojęs, kad ten yra stiprus hitlerininkų garnizonas, nusprendė aplenkti Sedą iš šiaurės. Kelyje būrys sutiko motorizuotą hitlerininkų koloną, iš eigos ją užpuolė ir sutriuškino, sunaikindamas 15 šarvuočių, 15 patrankų ir 150 transporto priemonių. Artėdamas prie įtvirtinimų iš užnugario netikėtu puolimu sunaikino fašistų garnizoną, paimė 200 belaisvių, 15 patrankų ir daug kitų ginklų.
„Priešui nebepavyko išmušti narsaus bataliono iš Sedos, jis kelias valandas gynėsi, kol priartėjo pagrindinės pulkininko Chrapovitskio vadovaujamos 26-osios motošaulių brigados pajėgos. Georgijui Ivanovičiui Pisarevui buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas“, – net susiriesdamas pasakas kūrė I. Bagramianas.

Spalio 6 d. TAR 1-ojo pulko vyrai išsidėstė apkasuose apie Sedą laukti bolševikų pasirodymo. Pozicija buvo nepatogi. Už savanorių nugarų buvo Varduvos upė su klampiais krantais. Spėta, kad vokiečiai sąmoningai parinko lietuviams tokias pozicijas, kad tie, negalėdami atsitraukti, kautųsi iki paskutinio šovinio.
Vokiečiai pažadėjo paremti tankais ir aviacija. Bet kautynių metu jų tankai be kuro ir sviedinių stovėjo Darbėnų miestelyje.
1944 m. spalio 5 d. 6–osios armijos keturios šaulių divizijos ir generolo Vasiljevo 19-asis tankų korpusas piečiau Papilės prasiveržė per Ventos upę ir pajudėjo Sedos link.
TAR 1-ojo pulko pirmas batalionas, vadovaujamas majoro Petro Puodžiūno, užėmė pozicijas tarp Telšių ir Pievėnų kelių kryžkelių. Jiems kliuvo pagrindinis rusų puolimo smūgis, ir jie labiausiai nukentėjo.
Antras batalionas, vadovaujamas ltn. Liudo Norkaus, išsidėstė toliau į šiaurę link Sedulos ežero. Sunkiųjų ginklų kuopa su trimis prieštankiniais pabūklais, minosvaidžiais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, vadovaujama zarasiškio kapitono Prano Počebuto, liko tarp Telšių ir Pievėnų kryžkelių. Viena kuopa dar buvo rezerve, ji išsidėstė prie bažnyčios.
Spalio 6 d. apie 14 valandą pro pozicijas pravažiavo trys vokiečių „Tigrai“, po keletą kareivių ant kiekvieno. Būrio vadui paprašius tankistus paremti savo ugnimi prieš atslenkančius bolševikų tankus, buvo išgirstas atsakymas, jog vokiečiai neturintys sviedinių. Jie traukėsi, baigę šovinių ątsargas, purvini, išvargę, dulkėti, žibėjo tik akys ir dantys. Greičiausiai, tai buvo pancergrenadieirių divizijos „Grossdeutchland“ tankai, kurie buvo gavę įsakymą važiuoti į Luokę, ties kuria tuo metu vyko atkaklus mūšis.
Lietuviai savanoriai ties Seda laukė priešo tankų, ginkluoti prancūziškais šautuvais, kiekvienoje kuopos būryje taurėdami tik po du tankų naikintojus su pancerfaustais. Paskutinį šios kovos etapą gerai mena tankų naikintoju tame pragare buvęs Vladas Kazlauskas.

Spalio 7 d. iš ryto jau kilo žvalgybos vyrų leidžiamos raudonos raketos, apie pietus pasirodė pirmieji rusų tankai, už jų – pėstininkai.
„Rytmetį… kartu kitu tankų naikintoju savanoriu Broniumi Zabiela, paėjome apie 200 metrų į priekį… Čia, maždaug per 50 metrų vieną nuo kito, išsikasėme negilų apkasą, kad iš jo klūpant galėtume paleisti sviedinį į atropojantį tanką. Gerai užmaskavę apkasus, juos nurodėme P. Počebutui, savo ir kaimynystėje esančios sunkiųjų ginklų kuopos vadui. Pasakėme ir savo galimo atsitraukimo kryptį… Kai pamatėme tankus, supratome, jog laikas veikti. Pagriebę po du pancerfaustus ir pasikabinę po kaklu automatus, nuskubėjome kiekvienas prie savo išrausto apkaso. Ilgai laukti nereikėjo. Rusų tankai jau buvo per 300-400 metrų, pėstininkų ant jų nesimatė.. Tankai sustojo, iššovė po 2-3 kartus iš artilerijos pabūklų ir vėl slinko į priekį. Riedėjo lėtai, lyg kažko bijodami. Kai artimiausias tankas priartėjo per 60-70 metrų nuo manęs ir sustojo eilinei salvei, paspaudžiau pancerfausto mygtuką ir po kelių akimirkų išgirdau du čaižius sprogimus. Šovė ir Zabiela. Matyt, nesitikėdami tokio pasveikinimo, kiti tankai sustojo ir įnirtingai pradėjo šaudyti iš savo pabūklų į miestelį. Artėjo ir pėstininkai. Juos laikinai sustabdė uraganiška kapitono P. Počebuto kuopos sunkiųjų minosvaidžių ugnis. Per mano ir Zabielos galvas, maždaug šimtas metrų priekyje, be paliovos sproginėjo minos su žeme maišydamos pakilusius į ataką raudonųjų pėstininkus. Aš susikūprinęs skubėjau saviems anksčiau nurodyta linkme, savo kuopos apkasų link. Savanoriai apkasuose iš visų turimų ginklų šaudė bolševikų pėstininkus, kurie, šaukdami „Ura“ tankų priedangoje veržėsi pirmyn… Turėdami dešimteriopai daugiai karių ir ginklų, priešai, tankų remiami, artėjo prie miestelio, kad užimti abiems kovojančioms pusėms reikalingą tiltą.
Pro mūsų antro būrio pėstininkų pozicijas prasiveržė vienas tankas, ir, be perstojo šaudydamas iš kulkosvaidžio, riedėjo Sedos bažnyčios link. Būrio vadas Matulionis, matydamas, kad dar turiu vieną pancerfaustą, davė man ženklą. Nejausdamas baimės tik įniršį, nepaisydamas sproginėjančių artilerijos sviedinių, peršokau per kapinėse iškastus žiedinės gynybos apkasus, iš kurių kitos kuopos vyrai šaudė. Tada, atsirėmęs prie namo sienos, antrą kartą šiose kautynėse paspaudžiau „tanko kumšties“ mygtuką. Mano paleista granata sprogo, uždegdama riedantį tanką. Grožėjausi liepsnojančia ugnimi, bet išgirdau įsakymą trauktis!“
Ne tokį didvyrišką paveikslą savo autobiografiniame romane „Išėjusiems negrįžti“ piešė garsus rašytojas Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus). Jis, kaip ir daugelis jo aplinkos vaikino, prisijungė prie TAR ieškodami nuotykių ir linksmo gyvenimo. Mūšio išvakarėse M. Katiliškis truputį padaugino su bataliono vadu, todėl artėjant raudonųjų tankams kovoti su jais jaunuolis visai nenorėjo.
„Kad neatsilaikysim, jau kažkodėl iš karto aišku. Ar tai mano tokia pagiriojanti nuotaika? O pekla įsivirė vis didėjančiu smarkurnu. Trobų langai žvangėjo, rekošetuojančios kulkos nuo grindinio akmenų spygavo ir zvembė. Kad tankai nebetoli, mane įtikino nauji sprogimai, išsiskirią iš viso triukšmo. Tai panzerfaustų darbas, sprogdinąs rusiškąsias mašinas. Vyrams neseniai tęvo išduoti tie velniški buožgalviai ir supažindinta su jų veikimu. Jie veikė įspūdingai…“
Bėgdamas nuo artėjančio tanko M. Katiliškis susidūrė su kur kas narsesniu TAR kariu, kuri ką tik buvo pamušęs vieną geležinę pabaisą. Sustiktasis dairėsi, kur gauti dar vieną „buožgalvį“.

„…Tuo metu sudrebino pasibaisėtinas trenksmas. Ugnis, dūmai ir geležies
žvangesys. Viskas lėkė, spengė, krito kažkur aukščiau galvos. Vyras pakilo nuo
žemės prie namo kampo.
— Su tuo (tanku) jau užbaigta. Ar turi panzerfaustą?
To pabūklo bijojau ir pirštu prisiliesti ir stengiausi prisilaikyti kuo toliausiai. Dabar jis klausia, ar aš turiu. Jo akys žibėjo rausvom vilko liepsnelėm ir burna nejaukiai persikreipusi. Jis nusikeikė ir nėrė pasikūprinęs. Jis bėgo ieškoti panzerfausto, nes kitas tankas svyruojančiu pabūklo vamzdžiu išsirito iš už to paties apgriauto namo kampo. Raudona žvaigždė išsiskyrė jo purviname pilkume. Ir tai buvo pirmoji, mano taip arti išvysta visame grėsmingume ir siautime.
Bet ir tam vyrui ji buvo pirmoji. Jis ieškojo ginklo, pažinto tik prieš savaitę. Aš buvau kovojančių, žūstančių ir bėgančiųjų tarpe. Aš bėgau vienu iš pačių pirmųjų. Aš nieko kito nenorėjau ir kitos minties nebuvo manyje — tik išbėgti.
… Man didžiai nesmagu pasidarė, kai, žvilgterėjęs į šoną, pamačiau tą pačią mašiną, judančią tąja pačia kryptimi. Keliai nusmilko ir į pakinklius kažkas lyg vėzdu būtų paleidęs. Kurių velnių čia atsivilkau ir ko tiek ilgai laukiau, kad tankas visą laiką ant apivarų važinėtų? Jau bent būčiau pasiėmęs panzerfaustą ir dovanojęs narsiam vyrui, kad jį susprogdintų. Na, na, na… Dabartėlios jau baigta. Jau po visam, ir amen sakykime savo jaunoms dienoms. Na ir gerai, jei nežinojai, tai dabar įsidėmėsi, kad už visas nuodėmes reikia atsiimti. Ir už šią nemiegotą naktelę,“ – rašė M. Katiliškis.
Sedoje žuvo apie 100 TAR savanorių. Šiuo metu Sedos kapinėse yra 96 broliški „išvaduotojų“ kapai, kiekviename palaidota po 6 žuvusiuosius. Tačiau nebūtinai visi žuvę rusų kariai buvo nukauti Sedos kautynių metu.
