Požeminės automobilių laikymo aikštelės Krūmamiestyje vis dar nėra. Tai gera naujiena. Bloga naujiena ta, kad ir naujoji Klaipėdos miesto savivaldybės valdžia neatsisako minties ją įrengti. Savivaldybės meras Arvydas Vaitkus pats tuo netikėdamas įrodinėja, kad šios reikia naujajam Klaipėdos muzikiniam teatrui. Tiksliau, jo žiūrovams, kurie būtinai ratuoti suvažiuos į spektaklius ir benefisus.
Paaiškinsiu, kad Krūmamiestis, tai senosios Klaipėdos dalis dešiniajame Dangės krante. Dabartinė Atgimimo aikštė, kuri visiškai nepasikeitė per 50 metų, kai ji buvo įrengta bolševikų gaujos vado stabui garbinti, buvo suformuota nugriovus aplink likusius kelis senojo Memelio pastatus. Praėjus trisdešimčiai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo mankurtiškai mąstantys projektuotojai ir užsakovai iš Savivaldybės nusprendė toje vietoje įrengti kelių aukštų požeminę automobilių saugojimo aikštelę.
Bet ar tikrai požeminė aikštelė reikalinga žiūrovams?
Juk Klaipėdos dramos teatras neturi jokios aikštelės. Nei požeminės, nei antžeminės. Tačiau žiūrovų jam netrūksta. Ir nė vienas dar nesiskundė, kad nerado vietos automobiliui palikti.
Klaipėdos koncertų salės žiūrovai ir koncertų klausytojai taip pat nevargsta, nors aplink šią kultūros įstaiga taip pat nėra didelės automobilių saugojimo aikštelės. Galvos dėl automobilio statymo neskauda ir Žvejų rūmų renginių lankytojams.
Be to, kur dingo ankstesniosios valdžios deklaruota „senamiestis be automobilių“ idėja? Juk dar visai neseniai iki užkimimo įrodinėta, kad klaipėdiečiai privalo automobilius palikti centro prieigose įrengtose automobilių laikymo aikštelėse, o senamiestį pasiekti pėsčiomis arba viešuoju transportu. Tam buvo apmokestinti net kiemuose stovintys automobiliai. Kodėl išsižadėta, kas buvo žadėta?
Gal priežastis kita? Gal merą ir savivaldybę spaudžia, arba įvairiais pažadais masina verslo subjektai? Pavyzdžiui, netoliese įsikūrusio atnaujinto viešbučio savininkai? O gal priežastys kur kas labiau žemiškos? Sklinda gandai, kad vykdant tokio masto statybas galutinė suma didėja ne vieną ir ne du kartus. Taip pat keistai sutampa, kad projekto kuratoriai kaip tik tuo metu pradeda individualių namų arba kitų jiems priklausančių objektų statybas. Prisiminkime K. Brazauskienės „Draugystės“ viešbučio statybas, kurios vyko tol, kol buvo „statomas“ nacionalinis stadionas, ir kurios baigėsi kitą dieną, kai nutrūko finansavimas stadionui.
Toli nereikia ieškoti ir mums. Vien ko vertas Senvagės mokyklos, kurios statybos darbų sąmata, palyginti su pradine suma, „pabrango“ net 100 proc., pavyzdys. Juk kelių lygių požeminė aikštelė Krūmamiestyje kur kas utopiškesnis projektas. Statybininkai, statę Muzikinį teatrą, už galvos griebėsi nežinodami, kaip sustabdyti gruntinio vandens sunkimąsi. O kas dėsis požeminiame parkinge? Jau šiandien, nors statybos net neprasidėjo, visi nutuokia, kad tikrai atsiras projekte nenumatytų darbų.
Įvairių minčių kyla dėl ankstesniosios Klaipėdos miesto valdžios veiksmų, kuri sąmoningai atėmė galimybę rinktis ir „rekonstravusi“ Dangės skverą prieš Muzikinį teatrą sukišo milijonus ES lėšų ir taip užkirto galimybę būtent čia įrengti automobilių saugojimo aikštelę operų ir simfonijų klausytojams.
Šios trumpai atpasakotos istorijos moralas paprastas – klaipėdiečiai iki šiol nelaiko savęs miesto, kuriame gyvena, tradicijų tęsėjais ir nesuvokia savo, kaip klaipėdiečio, tapatybės. Jiems Klaipėda – vieta, tik kurioje gyvena. Kaip koks Kaliningradas raudoniesiems kolonistams, kurie nebaudžiami sudarkė pusės tūkstančio metų Rytų Prūsijos sostinės istoriją.
Apmaudu, kad per 34 nepriklausomybės metus ir mes, klaipėdiečiai, neišsivadavome iš sovietinio mąstymo, kurį geriausiai apibūdintų senas bolševikų šūkis: „Pasaulį seną suardysime, o ant jo griuvėsių – naują pastatysime“. Todėl iki šiol griauname ir ardome senojo Memelio likučius, istoriniuose senamiestyje bei naujamiestyje statome stiklinius monstrus ir nė piršto nepajudiname, kad ištaisytume praeityje padarytas klaidas.
Žinoma, utriruoju. Yra keli sektini pavyzdžiai: ryžių malūno, „Salamander“ pastato atkūrimas, Memelburgo pilies bokšto atstatymas, dujų fabriko ir skerdyklos komplekso Liepų gatvėje atgimimas, spirito varyklos – limonado gamyklos komplekso atkūrimas bei Gaidžio namo rekonstrukcija. Prieš kelias dienas prasidėjo skaudulio pačioje miesto širdyje – „Baltijos“ gaisravietės atnaujinimo darbai.
Bet atkreipkime dėmesį, kad išskyrus Memelburgo pilies projektą, visi kiti senojo Memelio pastatai atkuriame išskirtinai privačių investuotojų lėšomis.
Tačiau Šv. Jono bažnyčios atstatymo idėja sunkiai skinasi kelią. Tai suteikiame jai valstybei svarbaus objekto statusą, tai vėl atimame. Pagrindinis motyvas – Klaipėdoje neliko liuteronų, tai ir tokia didelė bažnyčia jiems nereikalinga. Bet juk ši šventovė būtų ne tik liuteronų maldos namai, bet ir kultūros centras bei turistų traukos objektas.
Trypčiojama vietoje dėl Karališkojo pašto pastatų komplekso, tik po ilgų aplaidos neveikimo metų atsirado investuotojas, kuris griebsis buvusio teismo ir kalėjimo pastatų komplekso Jūros gatvėje rekonstrukcijos.
Buvusioje Rytų Vokietijoje, Mozūrijoje ir buvusios Rytų Prūsijos pietinėje dalyje, kuri dabar priklauso Lenkijai, nespjauna į prūsiškąjį paveldą ir valstybė bei savivalda. Smarkiai nesiplėsiu, tik pateiksiu Gdansko (buvusio Dancigo) pavyzdį. Paskutiniosiomis antrojo pasaulinio karo dienomis visiškai sugriautas viduramžių miestas šiandien atstatomas gražesnis nei buvo.
Kas trukdo taip elgtis klaipėdiečiams?
Glumina daugiabučių kvartalo Pelenynėje, kuris pavadintas Bastiono namais, projektas. Greta istorinio Memelio centro statomi gyvenamieji namai nė iš tolo neprimena senojo prūsiškojo miesto kolorito. Taip pat sėkmingai tokie namai galėtų būti statomi Vilniuje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Kas trukdė projektuotojams iškelti užduotį, kad namai turėtų nors minimalią Rytų Prūsijos dvasią? Būtų užtekę dvišlaičių stogų. Dabar turėsime dar vieną „chručiovkių“ kvartalą pačiame centre.
Taip pat absurdiškai atrodo gyventojų kova su potencialiais investuotojais, norinčiais Pievų tako gatvėje statyti 12 aukštų dangoraižį. Kodėl tie investuotojai neurbanizuoja piečiau Jūrininkų prospekto, arba į Rytus nuo Joniškės kapinių esančių erdvių, kur plyti pievos ir galybė erdvės plėtrai bei negresia problema dėl automobilių statymo? Kodėl reikia kariauti su miesto centrinių kvartalų bendruomene?
Be to, kodėl neužstatomos erdvės, kurios buvo suformuotos pokariu, kai okupacinė valdžia naikino viską, kas „vokiška“ ir prioritetą teikė bedvasei bolševikinei baltų silikatinių plytų bei blokinių namų architektūrai? Viena iš galimybių – ta pati aikštė Krūmamiestyje. Jei atkurtume Biržos gatvės linkį bei pasuktume Biržos tiltą, kuriam jau vis tiek reikalingas kapitalinis remontas, galėtume atstatyti ir Biržą, kuri sykiu su Šv. Jono bažnyčia bei Memelburgo pilies bokštu suformuotų magiškąjį trikampį, kuris pritrauktų ne dešimtis, o šimtus tūkstančių turistų per metus. Žemėlapiai, nuotraukos, kita atkūrimui reikalinga medžiaga šiai laikais itin lengvai prieinama.
Reikia labai nedaug – meilės miestui, kuriame gyvename ir kuriame, tikiuosi, gyvens mūsų vaikai.
