Aną dieną Nidoje buvo paminėta smuklės palei pašto kelią žvejų kaime įsteigimo sukaktis. Prieš keletą metelių į Juodkrantę atvažiavę alchemikai ir šundaktariai iš Vilniaus nusprendė, kad karčiamos XV amžiaus pakeleiviams atidarymas yra svari priežastis šią datą minėti, kaip sovietinės okupacijos metais sugalvoto administracinio darinio įkūrimo ištakas.
Kad įsivaizduotute šito „gimtadienio“ absurdą: tai būtų tas pats, jei po 150 metų Kryžkalnyje atsirasianti gyvenvietė savo ištakas skaičiuotų nuo degalinės toje sankryžoje atidarymo dienos.
Galima šaipytis iki viduriavimo, lyginti neringiškius su Kaliningradu, kuris įkūrimo metus skaičiuoja ne nuo 1946-ųjų, o nuo kryžiuočių pilies pastatymo dienos 1255 m., kuri, savo ruožtu buvo pastatyta sugriautos prūsų Tvankstės vietoje. Tačiau neringiškiai bent jau kapstosi po praeitį ir ieškodami savo ištakų rodo pagarbą kraštui, kuriame jie gyvena.
Ko nepasakyčiau apie Klaipėdą ir kai kuriuos „pragmatiškuosius“ klaipėdiečius. Šitame mieste sovietmečiu susiformavusios bendruomenės individai net susirietę reikalauja kuo greičiau sutvarkyti „šiukšlyną“ miesto centre. Kitaip tariant, likviduoti per šimtmečius susiformavusio Krūmamiesčio, kuriame stovėjo reikšmingiausi senosios Klaipėdos pastatai ir kvartalai, likučius ir pastatyti, jei ne prekybos centrą, tai bent jau automobilių stovėjimo aikštelę. Kuria suinteresuotas… ne, ne Muzikinis teatras, o apsilaupiusį pastatą Manto gatvės pradžioje nusipirkęs piniguočius.
Tačiau piniguočiui pagalius į ratus kaišioja keli nukvakę istorinės atminties sergėtojai. Tie dinozaurai išvis nuo proto nušoko – prisižiūrėjo senoviškų paveikslėlių ir reikalauja atstatyti tai, ką rusai sugriovė. Kam to reikia? Kam kapstytis po praeitį? Ačiū, kad sugriovė! Mums nebereikės. Verčiau ant tų griuvėsių statykime naują miestą-sodą!
Gerai, kad kartu su piniguočiumi tą pačią dūdą pučia (koks paradoksas!) ir meras – ūkininkas.
Kad tiem naftalininiai „istorikai“ nebepuoselėtų iliuzijų kada nors atstatyti kvartalą ar kelis svarbiausius jo pastatus, nuspręsta suplanuoti per Biržos ir Prekybos ir pramonės rūmų pastato pamatus nutiesti kanalizacijos vamzdį. Štai ir problema išspręsta! Visiems „atstatinėtojams“ bus pasakyta – vamzdžio neliesti! Jis svarbiau už kažkada čia stovėjusią Biržą!
Vėl pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad Romoje ant Forumo griuvėsių, kuriuos šiuolaikiniai vartotojiškosios kartos individai taip pat galėtų pavadinti šiukšlynu, pastatytų kokią nors krautuvę. Tačiau italai puoselėja savo istoriją ir neleis jos naikinti.
Mūsiškiams – nusišvilpt į miesto, kuriame gyvena istoriją. Tai ne jų miestas. Jie nesijaučia jo gyventojai, o tik užkariautojai, leidžiantys jame elgtis, kaip tinkami.
Tuomet gal jau nebeapsimetinėkime ir užlyginkime tą vietą, kuri kažkada buvo Krūmamietis, sovietai ją pavertė kriminalinio nusikaltėlio vardo aikšte, o nepriklausomoje Lietuvoje virto Atgimimo aikšte, ir viduryje vėl pastatykime paminklą. Gal ir ne kriminaliniam nusikaltėliui, bet kokiam nors dabartinės Lietuvos įžymybei. Pavyzdžiui, iš Klaipėdos kilusiam senovinių knygų kolekcininkui. Manau, ir tie naftalininiai istorikai neprieštarautų.
