Visi gyvename Kalėdų laukimu. Apie artėjančias didžiąsias šventes žinia mus pasiekia įvairiais būdais. Štai jau lapkričio pradžioje prie didžiausių prekybos centrų išdygo įvairiomis girliandomis išpuoštos kalėdinės eglės. Ryškūs užrašai ir rėkiančios reklamos trimituoja apie „kalėdinius“ išpardavimus.
Nėra lengva tarp pirkinių, šviesų ir džiugių melodijų prisiminti, jog prieš Kalėdas keturias savaites trunka adventas – susikaupti ir savitvardai skirtas metas. Tai gali pasireikšti labai įvairiai. Apmąstydami smurtą ir blogį, kurių šių dienų pasaulyje apstu, esame skatinami šauktis Dievo teisingumo – kad Jis išblaškytų tamsius mirties debesis.
Klaipėdos miesto savivaldybės mero patarėjas Mantas Macikas prisipažįsta, kad jis šeimoje buvo įpratintas laikytis advento papročių. „Šv. Kalėdos man ir mano šeimai yra ypatingos. Mums – tai Kristaus gimimo bei dvasinių dovanų metas, todėl švenčiame Kalėdas ir vis labiau suprantame šios šventės prasmę bei esmę. Laikomės advento tradicijos, kuomet baigiantis metams stabtelime, susimąstome ir susilaikome nuo nereikalingų pykčių, stiprindami santykį vienas su kitu“, – kalbėjo M. Macikas.
Advento papročiai
Lietuvių liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. Bet jau XX a., ypač nuo jo vidurio, advento papročiai ėmė nykti. Anksčiau būta papročio trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nevalgyti mėsos, vėliau mėsos imta nevalgyti paprastai tik penktadieniais.
Klaipėdietė Valytė Kučikienė prisiminė, kaip jos vaikystėje buvo laikomasi advento papročių.
„Mūsų jau benueinančioji karta esame kilusi iš tų trobų ir trobelių, kuriose nebuvo elektros.
Neatmenamo senumo tradicija šeimai rinktis prie bendro nuraminančio, vilčių suteikiančio, sutaikančio ir sujungiančio stalo. Advento vakarojimai vykdavo prie vieno žiburio – žibalinės lempos. Prisigalvodavome įvairiausių zabovų (žaidimų). Įsiminė „Žvejonė po ciesoriaus prūdą“. Didžiausias skanėstas vaikystės laiku advento vakarojime – mamos vaikams išdalinta po pusę sėtinio. Gardžiavomės šia sultinga daržove.
Adventas – tai metas, kai tamsiu metų laiku suspindi šviesa. Savaitė po savaitės uždegamos adventinio vainiko žvakės, kurios padeda laukti ir sutikti tikrąją pasaulio šviesą Jėzų Kristų. Gruodžio 13-oji – tai Šviesos diena. Krikščionims tai – Šv. Liucijos diena.
Adventas – griežtas pasninko reikalavimas. Tuo metu Kelmės, iš kur esu kilusi, klebonas su zakristijonu kalėdodavo. Mes, vaikai, turėdavome būti švarūs, tvarkingai apsirengę, gerai mokėti poterius. Su klebonu pasisveikindami turėdavome būtinai jam pabučiuoti ranką. Jis mus klausinėdavo įvairių dalykų. Jei į visus atsakydavome teisingai, duodavo saldainių, net pasakų knygų.
Po advento ateina Šv. Kalėdos – Jėzaus gimtadienio šventė. Jėzus gimsta kiekvieno mūsų širdyse.“
XXI a. vartotojiškos visuomenės prioritetai tapo kiti. Mėsą valgome, kada tik užsimanome. Šiandien retas kuris mūsų laikosi advento tradicijų, o dažnam mūsų Šv. Kalėdos siejasi tik su papuošta eglute ir kalnais dovanų po jos šakomis.
Prisiminkime, ką reiškia adventas?
Pats žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiančio „atėjimą“. Manoma, kad IV–V a. Ispanijoje ir Galijoje advento laikotarpis buvo skirtas pasiruošti naujų krikščionių krikštui, paprastai priimamam sausio mėnesį, minint Epifanijos dieną, kai švenčiamas Dievo įsikūnijimas, simboliniu trijų Išminčių apsilankymu pas Kūdikį Jėzų. Šiuo pasiruošimo laiku krikščionys praleisdavo 40 dienų atgailaudami, melsdamiesi ir pasninkaudami.
Tik vėliau VI a. Romos krikščionys ėmė sieti adventą su Kristaus atėjimu. Tačiau jie turėjo minty ne pirmąjį jo „atėjimą“ Betliejaus ėdžiose, o antrąjį – kaip pasaulio teisėjo. Tik viduramžiais advento laikotarpis buvo aiškiai siejamas su pirmuoju Kristaus atėjimu per Kalėdas.
Adventas šiandien
Šiandien advento laikas trunka keturias savaites iki Kalėdų. Adventas kasmet prasideda sekmadienį tarp lapkričio 27-osios ir gruodžio 3 d.
Tikintieji advento laikotarpiu atsigręžia į Kristaus atėjimą švęsdami jį, o kartu žvelgdami pirmyn nekantriai laukia Kristaus karalystės atėjimo, kai Jis sugrįš pas savo žmones.
Klaipėdos dekanato dekanas kunigas Rolandas Karpavičius priminė, kad sulig adventu prasideda naujas liturginis ciklas, naujieji liturginiai metai. „Tiems, kuriems brangu, kas turi šaknis, kuriems svarbu, tie laikosi advento papročių.
Adventas tam ir reikalingas, kad liautumės bėgę, skubėję ir sustotume, nurimtume, kad neperdegtume. Jei per Šv. Kalėdas būsime pavargę, nebus šventės. Kaip ir sporte, norėdami pasiekti rezultatų, prieš startą apšilkime, o jei ne – patirsime traumą.
Būna, kad vadinamieji kalėdiniai išpardavimai prasideda jau rugsėjo mėnesį. Tai gal tuomet ir eglutes puoškime rugsėjy. O gal jų išvis nenupuoškime?
Su vaikais per adventą kalbantis būna paklausiu: „Įsivaizduokite, kad į jūsų gimtadienį susirinktų draugai, išsidalintų dovanas, valgytų tortą ir švęstų be jūsų?“ Žiūri jie į mane ir stebisi. Kai kurie jų pagalvoja, kad kunigėliui kas nors su galva negerai. Taip ir Šv. Kalėdos. Būna, kad pamirštame, dėl ko dovanas dovanojame, pamirštame, kieno gimtadienį švenčiame. Mums, tikintiesiems, Kalėdų centre yra Jėzus. Tai jo gimimo dieną švenčiame“, – pastebėjo kunigas Rolandas Karpavičius.
Adventas yra ne tik Kristaus gimimo laukimo metas, tačiau ir kur kas daugiau. Tik advento šešėlyje krikščionys gali gerai suprasti ir įvertinti patį Kalėdų stebuklą, tik Kalėdų šviesoje krikščionio gyvenimas įgyja prasmę.
Tačiau pasigirsta raginimų keisti papročius. Esą XXI amžiuje prieš 2000 metų įsigalioję papročiai ir apeigos jau „paseno“ ir tapo nebereikalingi.
Mero patarėjas M. Macikas atkerta, kad 2000 metų žmonijos istorijoje nėra daug: „Tradicija ir pagarba praeičiai yra mūsų visuomenės bei kultūros sudedamoji dalis, be jos Vakarų civilizacija pasmerkta žlugti. Todėl linkiu, kad tikroji Šv. Kalėdų dvasia įsišaknytų kiekviename žmoguje ir nenublanktų prieš materialią dovanų pasiutpolkę.“
