1944 m. spalio 8-ąją, sekmadienį, įvyko paskutinės pamaldos didžiausioje miesto bažnyčioje.
Ilgametis Šv. Jono bažnyčios kunigas Ernstas Ribaitis ir vyskupas Obereigneris laikė simbolines atsisveikinimo pamaldas bei skambino varpais (kaip paaiškėjo, jau paskutinį kartą). Kitą pavakarę vyskupas kėlėsi į Kuršių neriją, sulaukęs sovietinės aviacijos didžiojo antskrydžio. Jis pats matęs liepsnojantį uostamiestį ir aukštu fakelu įsiplieskusį Šv. Jono bažnyčios didįjį bokštą. Taip baigėsi dar vienas tos šventovės gyvavimo etapas – dešimtmečiais bažnyčioje kauptos puošmenos ir vertybės virto plėnimis, tik kokie smulkesni dalykai gal buvo išvežti iš miesto, rašė kraštotyrininkas Martynas Purvinas.
Ištuštėjusiame, nuo padegamųjų ir kitos paskirties bombų krušos nukentėjusiame mieste 1944 m. spalio 9 d. vakarą veikiausiai nebeliko gelbėtojų, kurie būtų galėję iš miesto bažnyčios išnešti kokias nors interjero puošmenas ir kt. Apgultame mieste drausta fotografuoti, tad nežinomi tuomet sudegusios šventovės vaizdai. Suniokotame senamiestyje tada apsilankęs iš Klaipėdos kilęs kareivis vėliau rašė, kad Šv. Jono bažnyčia buvusi suniokota, jos vidus išgriautas.
Ir po to gaisro didžiosios šventovės bokštas tebestovėjo. Užsitęsus Klaipėdos apsiausčiai, veikiausiai jis naudotas stebėjimui, nes iš ten atsitverdavo vaizdas ir į tolimas apylinkes. Tie mūrai veikiausiai kliuvo rusams, tad apšaudant miestą taikytasi į Šv. Jono bažnyčios siluetą.
Neabejotina, kad daugelis besidominčiųjų istorija, žino, kodėl 1944 m. spalį buvo bombarduojama Klaipėda.
Kaip prasidėjo puolimas ir kaip jis vyko.