Klaipėdos apylinkėse, vieninteliame Lietuvos regione, net dvi krašto okupacijas menantys betoniniai Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimai jau daug metų traukia smalsuolius. Išlikę įvairios paskirties požeminiai statiniai įvairiose miesto vietose ir apylinkėse, taip pat Kuršių nerijoje ir kitose Baltijos pajūrio vietose. Tik ar visi žinome, kokią paslaptį slepia šie vieninteliai tokio pobūdžio įtvirtinimai Lietuvoje?
Sustabdė raudonųjų antplūdį
Kukuliškiuose prie Baltijos jūros, Kuršių nerijoje (ties Kiaulės nugaros sala ir Kopgalyje), privačiuose sklypuose Tauralaukyje ir Ginduliuose, Statybininkų prospekto tęsinyje pačiame mieste likę betoninių ugniaviečių likučiai primena, apie nuožmius mūšius 1944 m. rudenį. Į sumaniai įrengtas gynybines linijas, kurių dalis ir buvo aptariamos ugniavietės, atsirėmė ir sustojo 1944 m. spalį veržliai puolusios Raudonosios armijos priešakiniai daliniai. Iki tol raudonarmiečiams teko šturmuoti laikinus lauko įtvirtinimus Žemaitijoje. O su stacionariais ugnies taškais susidurta pirmą sykį.
Būtent netikėtumas bei nepakankamas miestą apjuostos gynybinės sistemos įvertinimas ir buvo viena iš priežasčių, dėl ko vadinamoji „Puolamoji Mėmelio operacija“ baigėsi nesėkme.
Patys sovietų karvedžiai, be kitų priežasčių, dėl ko miesto nepavyko užimti iš karto, mini ir aplink miestą įrengtą gelžbetoninių „fortų“ sistemą.
Miestas ruošėsi šturmui
Pirmojo Pabaltijo fronto 43-osios armijos vadas generolas Afanasijus Beloborodovas savo prisiminimuose (beveik žodis žodin nurašytais nuo 1944 m. spalio mėnesio 43-osios armijos karinių veiksmų žurnalo) 1978 m. rašė: „Mėmelis buvo pasiruošęs gynybai. Miestą juosė keturios gynybinės linijos, iš kurių kiekviena turėjo tris ištisines viso profilio tranšėjas, pridengtas spygliuotos vielos užtvaromis ir minų laukais.
Pirmoji gynybos linija driekėsi nuo Martinsdorfo (tarp Triušelių ir Lelių – aut. past.) iki Jakų, antroji – Ringelio-Bacho upės vakariniu krantu, trečioji – palei Dangės upę, ketvirtoji – miesto viduje, apjuosdama jį lanku tarp jūros pakrantės šiaurėje ir tarp Kuršių marių pakrantės pietuose.
Trys vidinės gynybos linijos skyrėsi nuo išorinių. Pastarojoje buvo gausu ilgalaikių gynybinės paskirties statinių – dzotų ir betoninių ugniaviečių. Be to, Mėmelį dengė ir devyni artilerijos fortai. Kaip informavo vokiečių belaisviai, šie fortai baigti statyti 1944 m. kovą. Kiekvienas fortas buvo sudarytas iš tarpusavy sujungtų gelžbetoninių konstrukcijų, pritaikytų žiedinei gynybai. Forto centre buvo didžiulis betoninis bunkeris, kurios viduje galėjo laisvai apsisukti sunkvežimis. Jo viršus buvo uždengtas keturiais metrais gelžbetonio. Be kulkosvaidžių ir lengvųjų ginklų, jis buvo ginkluotas 310 mm kalibro pabūklu, skirtu jūros pakrantės apsaugai. Aplink pagrindinį bunkerį buvo mažesni bunkeriai, sujungti su juo požeminėmis perėjomis. Fortą juosė prieštankiniai grioviai, minų laukai, spygliuota vielos užtvaros. Tokią galingą tvirtovės gynybą mes sutikome pirmą kartą. Po kelių mėnesių Kėnigsbergo fortų šturmo metu turėjome naudoti ypač galingą artileriją ir net ne vieną dieną. Tik šios priemonės padėjo palaužti priešo gynybą. Tačiau Mėmelyje galingiausias mūsų ginklas buvo 203 mm haubicos. Jos galėjo sunaikinti paprastą lauko bunkerį, tačiau Mėmelyje keturių metrų gelžbetonio net ir galingiausi sviediniai nepramušė“, – kaip vieną iš nesėkmių, kodėl neužėmė Klaipėdos, rašė generolas.
Generolas „persūdė“
Reikėtų patikslinti, kad A. Beloborodovo minimų 310 mm pabūklų Klaipėdoje nebuvo. Matyt, tai įprasta raudonarmiečių taktika, kai norima sutirštinti spalvas, suteikti priešininkams nebūtų savybių ir ginkluotės, tuo pateisinant savo nesėkmes. Galingiausi, 125 mm pabūklai buvo „Försterei“ (buvusioje „Memel Nord“) baterijoje, kuri buvo skirta gintis nuo puolimo jūroje. Trys rytinėje miesto dalyje įrengtos baterijos, kurios ir suvaidino reikšmingą vaidmenį ginant miestą, buvo ginkluotos mažesnio kalibro priešlėktuviniais pabūklais, kurie buvo tinkami ir kovai su tankais.
Greičiausiai raudonasis generolas supainiojo priešlėktuvines patrankas su miesto gynėjus paėmusių sunkiųjų kreiserių „Lutzow“ ir „Prinze Eugene“ pabūklais? Šių kalibras buvo išties įspūdingas – 203 mm, tačiau vis tiek mažesnis nei mini raudonarmietis.
Atkreipkime dėmesį dar ir į tai, kad nuo sausuma vykusio puolimo, nuo tankų ir pėstininkų gynėsi trys, iš dalies – keturios, bet jokiu būdu ne devynios, kaip rašė generolas A. Beloborodovas, betoninės ugniavietės.
Lemiamas baterijų vaidmuo
Istorikas Petras Stankeras straipsnyje „Mūšiai dėl Klaipėdos“ („Okupuotoji Lietuva 1940-1950“) rašė, kad Klaipėdos miesto ir jo apylinkių gynybai vokiečių vadovybė ruošėsi dar nuo 1944 m. vasarą. Buvo įrengtos labai stiprios gynybinės pozicijos su gelžbetoninėmis priešlėktuvinėmis pakrančių gynybos slėptuvėmis, kurias sovietai pavadino „gelžbetoniniais fortais“, miestą apjuosė keturi gynybos ruožai su trimis apkasų linijomis, vielų užtvaromis ir minų laukais, buvo iškasti platūs prieštankiniai grioviai, įrengta kitokių kliūčių tankams ir pėstininkams. Seni miesto ir uosto įtvirtinimai buvo sustiprinti, pritaikyti gynybai, įrengti lizdai stambaus kalibro pabūklams ir kulkosvaidžiams, gausybė ugnies taškų. „Klaipėdos prieigose vienam fronto kilometrui teko vidutiniškai 10 km apkasų, 3-5 km pėstininkus sulaikančių bei 2,5 km prieštankinių kliūčių, apie 2 tūkst. įvairių rūšių minų, 40 kulkosvaidžių bei artilerijos taškų. Nuo pagrindinių pajėgų atkirsta Klaipėdos įgula išsilaikė beveik keturis mėnesius – 115 dienų“, – rašė P. Stankeras.
Išeivių iš Klaipėdos leidžiamame laikraštyje „Memeler Dambfboot“ 1954 m. gruodžio 24 d. numeryje Wernerio Ebelingo straipsnyje apie mūšius prie Mėmelio rašyta: „Ne vieną kartą rusai reikalavo perduoti miestą. Jiems buvo atsakyta neigiamai. Rusų spaudimas buvo atlaikyta atkaklios komandinės gynybos dėka. Sumuštas, bet smarkiai pranašesnis priešas buvo atmuštas ir (1944 m.) spalio 13 d. nutraukia savo atakas. Galima paskubomis gydyti sunkias savo žaizdas. Spalio 22 d. priešas dar kartą bandė keletoje gynybos žiedo taškų, ypatingai Lelių (Pipwerhen-Löllen) rajone, surengti naują smūgį prieš miestą. Bet ir šis buvo atremtas. Taip jis ketinimo paimti Mėmelį atsisakė“.
Ruošėsi gatvių mūšiams
Kita priežastis, kodėl raudonieji atsitraukė, jie nebuvo pasirengę gatvių mūšiams. O visas miestas buvo tam pritaikytas. Žandaras Richardas Schattneris savo prisiminimuose, publikuotuose taip pat laikraštyje „Memeler Dambfboot“, rašė: „Po susijungimo su Mėmelio policija mes iki spalio pabaigos tūnojome bunkeriuose prie Mėmelio geležinkelio platformų. Iš ten mes pasitraukėme į bunkerius Moltkės gatvėje ir prie Hindenburgo aikštės. Visi rūsiai buvo sujungti perėjimais“, – rašė žandaras.
Tad teiginiai, kad kiekvienas namas buvo paverstas nedidele tvirtove, iš kurios buvo galime rūsiais perbėgti į kitą vietą, nėra laužti iš piršto.
Tiesa, po trijų mėnesių, 1945 m. sausio 28 d. Sovietai įžengė į miestą be didesnio pasipriešinimo. Nes vokiečių įgula sugebėjo sėkmingai pasitraukti dar iki puolimo.
Tačiau tai jau kito straipsnio tema.
Unikalūs statiniai
„Klaipėdos žinių“ straipsnyje aptariamos betoninės ugniavietės yra vienas iš unikalių faktų ne tik Lietuvoje, bet ir vokiečių fortifikacijos istorijoje. 1939 m. pradėti statyti vokiečių įtvirtinimai buvo pastatyti pagal iš anksto parengtą ir Klaipėdai pritaikytą planą ir pagal tipinius vokiečių karinio jūrų laivyno bunkerių modelius. Kai kurie šių tipų modeliai buvo panaudoti 1940 m. statant gynybos įtvirtinimus aplink Svinouiscę (buv. – Swinemunde), taip pat gynybinių įtvirtinimų sistemoje, vėliau pavadintoje Atlanto siena.
Svarbus faktas, kad daugelis iš Klaipėdos įtvirtinimų liko beveik nepažeisti per karinius veiksmus ir vėlesniais metais, todėl išliko, straipsnyje „Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939-1944)“ rašė istorikas Rudi Rolf (straipsnis publikuotas knygoje „XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje“).
Slėptuvių įrengimas
R. Rolfas savo straipsnyje aprašo, kad Fla 2 Ir Fla 3 baterijų tipai buvo daugiafunkciniai modeliai: priešlėktuvinė baterija iš keturių pabūklų platformų, vienas ugnies kontrolės postas ir eilė koridorių, jungiančių su slėptuvėmis, apšildyti kambariai, tualetai ir kitos patalpos.
Tokiu būdu baterijos galėjo pasitarnauti kaip priešlėktuvinė apsauga ir kaip šaudymo taškas (vok. Flakbatterie, zugleich Spenbatierie) su nustatytu šaudymo sektoriumi kiekvienam ginklui.
Klaipėdos krašto priešlėktuvinių artilerijos baterijų statymas buvo padalintas į du etapus. Pirmiausia planuota užbaigti keturių pabūklų platformas Ir ugnies kontrolės postus, o statomi jungiamieji koridoriai turėjo pasitarnauti kaip laikini amunicijos sandėliai, rašo R. Rolfas
Antruoju etapu turėjo būti sukonstruotos amunicijos saugyklos, elektrinių bunkeriai Ir antriniai ugnies kontrolės postai, kol bus užbaigti ir pilnai įrengti vidiniai Fla 2 pastatai. Šiuo etapu į baterijas planuota atgabenti nuo dviejų iki keturių 88 mm kalibro sunkiųjų pabūklų. Kai kuriais atvejais būta didelių nesusipratimų, kaip Kiaulės nugaros baterijos (vok. Batterie Schwelnsrucken) atveju, kai tik dvi iš keturių pabūklų platformų turėjo šaudančius ginklus, o likusios dvi buvo net nepastatytos.
Artilerijos baterijos pajūryje
Gausiai turistų lankomo ir puikiai rekreacijai pritaikyto objekto Memel-Nord
baterijos, kuri buvo pritaikyta 150 mm kalibro pabūklams, projektas taip pat
buvo sukurtas iš anksto, straipsnyje „Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai
Klaipėdos krašte (1939-1944)“ rašė istorikas R. Rolfas.
Kaip ir priešlėktuvinės artilerijos baterijos, pakrančių artilerijos baterijos turėjo būti pastatytos dviem etapais. Pirmiausia pastatytos pabūklų platformos kartu su amunicijos koridoriais, vėliau – slėptuvės, amunicijos saugyklos ir ugnies kontrolės postai.
Kitaip sakant, „Memel-Nord“ baterijoje buvo pastatyti du vienodi blokai, tarp jų baterijos ugnies kontrolės postas, amunicijos sandėlis ir elektrinė. Šis kompleksas buvo sukurtas tiesiai už 1939 m. pastatytų laikinų pabūklų platformų. Kaip ir Fla 2 modeliai, šis pabūklo platformos modelis yra daugiafunkcinis. „Memel-Sud“ baterijoje (Kopgalyje) naujų statinių statybų nebuvo, čia patrankos liko stovėti laikinose betoninėse platformose.
Šių standartinių modelių, naudotų Klaipėdos krašto baterijose, ugnies kontrolės posto modelis buvo labai panašus į gerokai vėliau karinio jūrų laivyno statytus modelius. Ugnies kontrolės postas buvo laivo formos ir priminė sustiprintas vadavietes kreiseriuose ir šarvuočiuose, šis modelis buvo plieninio laivo struktūros transformacija į betoninius įtvirtinimus sausumoje, vyraujantis daugelyje 1940 m. modelių. Toks pat ugnies kontrolės postas, koks buvo „Memel Nord“ baterijoje, 1940 m. buvo įrengtas 28 cm baterijoje Hiusiojuje Trondheime (Husoy Trondheim) Norvegijoje, Eimeideno tvirtovės saloje Olandijoje ir kitur. Kiti Klaipėdos krašto pakrantės artilerijos baterijų bunkeriai atliko amunicijos saugyklų (vok. Munitionsaufttillraum) ir kazematuotos elektros stoties (vok. Maschinenzentrale) funkcijas. Prie „Memel Nord“ baterijos buvo įrengta lengvoji priešlėktuvine baterija, kuri buvo sudaryta iš kelių priešlėktuvinių pabūklų platformų, skirtu 22 mm Flak 30 pabūklams ir priešlėktuvinės artilerijos komandinio posto.
„Memel Sud“ baterijoje tokio pat tipo priešlėktuviniai pabūklai buvo pastatyti žemės-grunto platformose. Įtvirtinimų visumą buvo papildyta prieššturminiais apkasais bei spygliuotos vielos užtvaromis.
Baterijų ginkluotė
Klaipėdos priešlėktuvinės artilerijos baterijų ginkluotė karo metu kito. 1939 m. statybos pirmosios šešios baterijos 1944 m. spalį buvo papildytos devyniomis sunkiosiomis ir dvylika lengvųjų priešlėktuvinės artilerijos baterijų. Jos buvo valdomos 217-ojo ir 227-ojo laivyno priešlėktuvinės artilerijos padalinių ir buvo ginkluotos įvairių kalibrų priešlėktuviniais pabūklais. Kokie gynybos įtvirtinimai buvo pastatyti naujoms baterijoms, lieka nežinoma, tačiau lauko tyrimai leidžia kalbėti apie du Fla 24a tipo kazematus 20 mm Flak 30 pabūklams bei dvi paprastas betonines platformas 128 mm kalibro pabūklams prie Kiaulės nugaros baterijos.
Pritaikytos turizmui
Šiuo metu geriausiai išlikę ir rekreacijai pritaikyta vadinamoji „Memel Nord“ baterija.
Iš pradžių joje buvo sumontuoti priešlaiviniai pabūklai, tačiau Vokietijos Reichui pradėjus karą su Sovietų Sąjunga bei Norvegija, Memelio miesto (Klaipėdos) pakrantė liko užfrontės zonoje. Tada stiprios artilerijos nebereikėjo ir priešlaiviniai pabūklai buvo išmontuoti. 1941 metais birželio mėnesį Memelio miestas (Klaipėda) buvo bombarduojamas Raudonosios armijos bombonešių. Po šių įvykių vokiečiai nusprendė statyti priešlėktuvinius pabūklus.
Kai 1944 metais grįžo Raudonoji armija, spalio mėnesį prasidėjo mūšiai dėl miesto užėmimo. Baterijoje pastatyti 12,8 cm kalibro „Flak 40“ pabūklai, jų šaudymo nuotolis siekė 17 km. Pabūklai įkurdinti 1944 metais, išlikusį vamzdį galima apžiūrėti ir šiandien. Pabūklas „Flak 40“ skirtas kovoti su lėktuvais, kurių ne vienas numuštas guli Baltijos jūros dugne.
Geriausiai konstrukcijos elementus išlaikiusi baterija „Nord Mole“. Tačiau per dešimtmečius jūra išplovė smėlį ir ji visiškai susmuko, todėl lankymui nebetinkama. Užtat ji puikiai iliustruoja, kokia buvo šių baterijų konstrukcija.