Dvokiančios išvietės, išsiklaipiusios šaligatvių plytelės, po lietaus telkšantys vandens klanai, ištrupėjusi ir nuo sovietmečio nekeista asfalto danga, įgriuvusios krantinės ir elementarių patogumų nebuvimas. Tokia Smiltynė pasitinka poilsiautojus, išlipusius iš kelto po kelių minučių kelionės per Kuršių marias. Ir šiai teritorijai Klaipėdos miesto savivaldybė prašo suteikti kurorto statusą.
„Gal pirma susitvarkykime, o jau paskui svajokime apie kurorto statusą?“ – mesteli tūlas klaipėdietis.
Ir jis visiškai teisus.
Braido po balas
„Jei rašysite straipsnį, būtinai paminėkite, kad prie perkėlos nėra kur nusiplauti rankų. Automobilių stovėjimo aikštelėje stovi keli biotualetai. Jų turinys išvežamas gal du kartus per mėnesį. O kur nusiplauti rankas? Nėra kur. Ragina mus laikytis higienos, plauti ir dezinfekuoti rankas, tačiau to padaryti neįmanoma“, – piktinosi vos išlipus iš kelto sutiktas vyriškis.
Jis prižiūri čia esančią ir fiziniam asmeniui (?) priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę. Po lietaus su semtuvėliu išsemia vandens klanus. „Kad vairuotojai, palikę automobilius, galėtų išlipti ir nesušlapti kojų. Juk lietaus vanduo neturi kur nutekėti, todėl kaupiasi“, – paaiškino.
Vanduo Smiltynėje kaupiasi visur. Tik išlipus iš kelto tenka bristi per klanus, arba ieškoti sausesnio takelio. Kelyje, vedančiame labiausiai lankomo šalies muziejaus link, taip pat telkšo balos, nes lietaus kanalizacijos šulinių angos užsikimšusios. Niekas laiku nenuvalė lapų ir šakų. Nes niekam nerūpi.
Niekam nerūpi ir tai, kad poilsiautojai tik viename pliaže gali pasinaudoti šiuolaikišku tualetu. Visų kitų pliažų prieigas „puošia“ XIX a. šedevrai – išvietės, su išgriebimo duobėmis. Nenuostabu, kad prispaudus reikalui viskas atliekama šalia (tą įrodo boluojančių servetėlių gausa). Nes eiti į vidų be respiratoriaus neįmanoma. Taip pat nestebina ir tai, kad gamtinius reikalus dažnas atlieka jūroje. Ne kiekvienas drįsta kelti koją į „tualetą“.
Trūksta šeimininko
Būtent tvarkos ir šeimininkiško požiūrio į šią teritoriją pasigenda Smiltynės gyventojai. Tiesa, jų nėra daug, nuolat šioje nuo miesto atskirtoje teritorijoje gyvena gal 100 žmonių, tačiau jie taip pat yra klaipėdiečiai. Todėl smiltyniškius stebina atsainus miesto požiūris į šią teritoriją.
Smiltynės seniūnaitė Inga Dailidienė „Klaipėdos žinioms“ prisipažino, kad beveik jokios informacijos apie būsimą statusą ir kaip jis pakeis čia gyvenančių žmonių butį, neturinti. „Gyventojai kol kas nieko nežino. Tik suprantame, kad ši teritorija turėtų būti tvarkoma ir tvariai tvarkoma. Kol kas tik stebime ir griežtos nuomonės kol kas dar neturime. Tačiau norėtume, kad Smiltynė būtų tvarkoma. Prieš trejus metus, kaip gyventojams, teko susidurti su keistu dalyku. Prašėme sutvarkyti keliuką, ar padėti išspręsti su juo susijusią problemą. Tačiau vietoje pagalbos mums, gyventojams, liepė kreiptis į miškų urėdiją. Tai mes, gyventojai, ir sakome Savivaldybei, kad ji kreiptųsi. Negi fizinis asmuo, kreipęsis į urėdiją, sulauks dėmesio? Savivaldybė turėtų būti suinteresuota. Man pasirodė, kad tebevyrauja biurokratinis požiūris – ne man priklauso, ir aš nieko nedarysiu. Nejaučiu šeimininko rankos“, – nusivylusi kalbėjo seniūnaitė.
Ji paaiškino, kad šiuo metu Smiltynė jos infrastruktūra priklauso ne tik miestui, bet ir kelioms valstybės institucijoms: miškai turi savo šeimininką, savivaldybei priklauso viena, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui – kita, keliukai priklauso Kretingos miškų urėdijai.
„Tačiau jų niekas netvarko. Dviračių takai išvis neaišku, kam priklauso. Siekis kurorto statuso įpareigoja labiau tvarkytis, tuo pačiu išsaugant erdvę, tokią, kokia ji yra dabar“, – svarstė I. Dailidienė.
Trūksta pastangų
Skeptiškai siekį kurorto statuso link vertina ir klaipėdietė Nina Puteikienė, pati dirbanti Lietuvos jūrų muziejuje. Anot moters, ją labiausiai baugina urbanizacijos grėsmė.
„Perskaičiau Kurortinio statuso įstatymą… Jis numato teritorijos urbanizaciją. Kurortui reikia mažiausiai trijų sanatorijų. Be to, vos už kelių šimtų metrų veikia Klaipėdos uostas, kuris skleidžia akustinę taršą. Tai yra pramoninis miestas, kuris pjaunasi su kurortinės teritorijos statusu. Trečia, siekiant statuso, miestas turėtų parodyti savo pastangas. Tuo tarpu pastangų matau lygiai nulį. Vieni tualetai užkalti, kitų kvapas grąžina į sovietmetį, kelias netvarkytas neremontuotas, šaligatvis – toks pat. Išlipus iš kelto po lietaus netgi klojamos lentos, kad būtų galima „išbristi“ į Smiltynės krantą. Klaipėdos miestas, užuot daręs konkrečius darbus užsiima „piaru“. Galbūt už to slypi nekilnojamojo turto kompanijų interesus, kuriems tai būtų gardus kasnelis?“ – svarstė N. Puteikienė.
Ją piktina ir atsainus miesto tvarkytojų požiūris į Smiltynę.
„Man truputį nelogiška – vieną miesto dalį nori skelbti kurortine teritorija, tačiau nepajudina nė piršto, kad ji būtų panaši į kurortą. Prisiminkime, kad Anykščiai, siekdami kurortinio statuso, kaip jie stiegėsi, kiek jie padarė! Kiekvieną sezoną ten atsiranda koks nors naujas patrauklus turizmo objektas. Gražu pažiūrėti!“ – pavyzdį Aukštaitijoje pateikė moteris.
Ji taip pat teigė nusivylusi Klaipėdos miesto savivaldybės pastangoms įgyvendinti savo pačios išsikeltus tikslus: „Kaip tik vertinome Savivaldybės 2019 m. strateginį planą. Nieko nepadaryta, kad buvo suplanuota!“
Vienintelė Kuršių nerijoje
Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiasis patarėjas Ričardas Zulcas pritarė išsakytiems pastebėjimams, kad tvarkyti Smiltynę niekas nekliudo ir neturint kurorto statuso, bet jis esą padėtų sukoncentruoti dėmesį į tikslines investicijas, skirtas šiai teritorijai.
„Tai duotų didelę reikšmę rinkodarine prasme. Savivaldybės planuose jau yra tako nuo Naujosios iki Senosios perkėlos projektavimas. Tai būtų dar viena pasivaikščiojimo zona su apšvietimu ir pan. Juk į Kuršių neriją reikia žiūrėti, kaip į vientisą darinį. Smiltynė, vienintelė iš Kuršių nerijos gyvenviečių, neturi kurorto statuso. Statusas padėtų sukoncentruoti dėmesį į šią teritoriją, nes čia yra įdomių objektų. Dalis jų išvystyta – jachtklubas, išvalytos laivų kapinės, Jūrų muziejus, pastatyti konteineriniai tualetai. Išlikusi dar iki Antrojo pasaulinio karo išvystyta takų sistema. Dabar mūsų dėmesys sukoncentruotas į miško parko koncerto parengimą, kaip be didelių intervencijų šioje teritorijoje sukurti tematizuotus takus, kurie būtų patrauklūs lankytojams“, – aiškino R. Zulcas.
Nekilnojamojo turto vystytojai – „už“
R. Šulcui ir Klaipėdos miesto savivaldybės siekimas suteikti Smiltynei kurortinės vietovės statusą pritarė ir asociacijos „Smiltynės Kopgalis“ atstovė Miglė Savickaitė, tuo pačiu vadovaujanti bendrovei „Geruvis“, valdančiai jau minėtąjį Smiltynės jachtklubą. „Mes palaikome šią iniciatyvą. Yra galimybė naujai infrastruktūros plėtrai verslui, gyventojams. Atsirastų naujų galimybių. Tai teisingas žingsnis ir mes jį skatiname“, – „Klaipėdos žinioms“ sakė M. Savickaitė.
Beje, jos atstovaujama bendrovė priklauso nekilnojamojo turto plėtojimo bendrovių grupei „Inreal group“.
Gal teisi N. Puteikienė, kuri išreiškė būgštavimus, kad už šio sprendimo kyšo nekilnojamojo turto vystytojų ausys?
