Įsivaizduokime sveiku protu nesuvokiamą situaciją: iš Vilniaus Aušros vartų koplyčios išgabenamas Gailestingumo Dievo Motinos paveikslas ir eksponuojamas kokiame nors šiuolaikinio meno centre. O jo vietoje koplyčioje prikalam reprodukcija arba kokia nors interaktyvi holograma. Visi džiaugiasi, kad stebuklingasis paveikslas tapo prieinamas platesniam visuomenės ratui.
Manote, kad tai absurdas ir šiuolaikinėje Lietuvoje nieko panašaus būti negali?
Klystate. Juk būtent taip nutiko su vieninteliu Lietuvos jūros švyturiu. Iš jo buvo išmontuota pagrindinė vertybė – Frenelio lęšių žibintas ir išgabentas į Lietuvos jūrų muziejų. Vietoje jo sumontuota kažkokia LED šviesos diodais paremta navigacinė sistema.
Paskelbė, kad tapo saugotinas
Lygiai prieš mėnesį Kultūros paveldo departamentas (KPD) su džiaugsmu ištrimitavo, kad kovo paskutinę savaitę nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė teisinę apsaugą Klaipėdos švyturio statinių kompleksui, sudarytam iš švyturio, techninio aptarnavimo pastato ir kuro saugojimo rūsio.
Tačiau tai tik pusė tiesos. Nes ištardama A valstybinė institucija nutylėjo B. Pasirodo, kad prieš keletą metų buvo išmontuotas ir išgabentas Frenelio žibintas – pagrindinė ir didžiausia švyturio vertybė, be kurios šis statinys tėra betoninis stulpas.
Vilnius TECH dėstytojas, inžinierius Tomas Jačionis, išgirdęs šią žinią, nevyniojo žodžių į vatą: „Tai pasityčiojimas iš paveldo. Nes iškomplektuoti negalima, nes objektas yra nedalomas“
Jo teigimu, Frenelio lęšiai yra technikos stebuklas. Tačiau dabar jų švyturyje nebėra.
„O juk būtent dėl jų ir buvo pastatytas visas (švyturio) kompleksas. Įsivaizduokime, kad iš kokios nors bažnyčios altoriaus išlupame kokį nors vertingą kryžiuką ir eksponuojame muziejuje ir džiaugiamės. Tai yra didžiausia gėda. Nes pagrindinė Klaipėdos švyturio vertė ir buvo, kad tai buvo komplektas. Paveldo komisija suvokė, kad net ir baltų plytų sovietinė statyba yra vertybė, nes ji yra viso komplekso sudedamoji dalis. Stovintys tarp raudonų plytų pastatų tie silikatinių plytų pastatai yra vertybė, nes jie visi yra sujungti ir tarpusavy susiję. Jeigu išmeti vieną detalę iš sistemos, sistema nebeveikia. Visa vertė buvo ne vienas lęšis, ar bokštas, o visa išlikusi sistema, kurią Lietuva 1993 m. perėmė“, – piktinosi inžinierius, nemaža dalimi prisidėjęs, kad būtų išsaugotas ir Nidos švyturys.
T. Jačionis šaiposi iš teiginių, esą švyturys bus atvertas visuomenei: „Ko dabar į tą švyturį tai visuomenei beeiti? Lęšio nebėra, bokštas – prastesni negu bet kuris vandens bokštas Lietuvos užkampy. Kokia to švyturio trauka? Į ką ten žiūrėti? Manau, kad toks tikslas ir buvo: išimti lęšį, kad neateitų žmonės, o „Klaipėdos nafta“ galėtų „prišildyti“, perimti sklypą.
Dabar į švyturį patekti neleidžiama. Naudojamos kvailos šantažo priemonės. Sako, kad į švyturį negalima patekti todėl, nes pamatys, ką nors neleistino, nufotografuos ir priešai viską sužinos. Tokie buvo jų argumentai. Tačiau atplaukiančiame kruiziniame laive pilna kinų, tarp jų – ir šnipų, kurie tas bačkas fotografuoja. Taip pat skersai išilgai gali jas iš palydovų apžiūrėti. Keista, kad jie bijo ateisiančių švyturį aplankyti lietuvių, o nebijo laivu plaukiančių kinų arba rusų?“ – aštrių žodžių negailėjo inžinierius.
Naftos krovai nereikalingas?
T. Jačionio minėtoji bendrovė „Klaipėdos nafta“ šiandien veikia kitu pavadinimu – AB „KN Energies“. Naftos produktų ir suskystintųjų dujų krova užsiimanti bendrovė per atstovą Rytį Savickį paneigė bet kokį suinteresuotumą tiek pačiu švyturiu, tiek teritorija aplink jį.
„KN Energies“ dalyvauja diskusijose su atsakingomis institucijomis teritorijų planavimo, paveldo apsaugos ar prieigų klausimais, kai jie susiję su bendrovės valdomos strateginės infrastruktūros saugumu, patikimumu ir veiklos tęstinumu. Pažymime, jog bendrovė nepriima sprendimų dėl kultūros paveldo objekto apsaugos lygmens ir šiuo klausimu pozicijos nereiškė.“
Be to, „KN Energies“ nėra kelio, vedančio švyturio link, savininkė, o sprendimus dėl valstybinės žemės nuomos ar naudojimo priima kompetentingos institucijos. Ir dabar privažiuojamasis kelias patenka į terminalo apsaugos teritoriją, kurioje taikomi apribojimai. Tokie apribojimai, atsižvelgiant į terminalo statusą, išliks ir ateityje.
„KN Energies“ nepretenduoja į švyturio teritoriją. Bendrovė laikosi pozicijos, kad sprendimai dėl kultūros paveldo objekto teritorijos ribų ir teisinės apsaugos priimami kompetentingų institucijų nustatyta tvarka. „KN Energies“ savo ruožtu siekia užtikrinti, kad bet kokie sprendimai būtų suderinami su strateginės infrastruktūros saugumo, apsaugos ir patikimo veikimo reikalavimais, o bendrovė, atsižvelgdama į visuomenės bei institucijų interesus, galėtų vykdyti plėtrą bei įgyvendinti veiklos strategiją ir įsipareigojimus valstybei,“ – tokius oficialius atsakymus pateikė „KN Energies atstovas“.
Menkas reikšmingumo lygmuo
Tačiau grįžkime prie reikšmingumo lygmens. Specialistus suglumino faktas, kad vieninteliam jūros švyturiui suteiktas ne nacionalinio, o regioninio lygio apsaugos lygmuo.
KPD Tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos skyriaus Atstovė ryšiams su visuomene Jūratė Mičiulienė paaiškino, kodėl vieninteliam jūriniam Švyturiui suteiktas regioninio reikšmingumo lygmuo.
„Kompleksinei daliai – Švyturiui (pastatytam 1952 m.), vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo reikalavimais, nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo, palyginus panašaus pobūdžio objektus, esančius Kultūros vertybių registre, taip pat įvertinus išlikusias vertingąsias savybes, lemiančius reikšmingumą vertingųjų savybių pobūdžius.
Kultūros vertybių registre registruotų švyturių (Pervalkos švyturio, Uostadvario švyturio, Nidos švyturio, Ventės švyturio), kurie buvo įvertinti anksčiau, reikšmingumo lygmuo taip pat regioninis. Nacionalinis reikšmingumo lygmuo įprastai nustatomas tiems kultūros paveldo objektams, kuriems nustatomas bent vienas vertingųjų savybių pobūdis, atitinkantis unikalumo kriterijų. Tokį objektą siūloma ateityje skelbti kultūros paminklu.
Klaipėdos švyturiui nebuvo nustatyti vertingųjų savybių pobūdžiai, atitinkantys unikalumo kriterijų. Konstatuota, kad Klaipėdos švyturys architektūrine, istorine ir inžinerine verte yra svarbus statinys. Švyturiui nustatytas reikšmingumo lygmuo nesumenkina kultūros paveldo objekto kultūrinės vertės, nes tiek regioninio, tiek nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektai yra patys reikšmingiausi, kurie gali būti kultūros ministro sprendimu paskelbti valstybės saugomais,“ – dėstė J. Mičiulienė.
KPD atstovė taip pat paaiškino ir optinio lęšio išmontavimo aplinkybes.
„Švyturio optinis lęšis perduotas nuolatiniam saugojimui į Lietuvos jūrų muziejų ir saugomas kaip muziejinė vertybė. Švyturio optinis lęšis buvo išmontuotas modernizavus švyturio sistemą dar iki 2022 m. birželio mėn., kada vyko pirmasis Švyturio statinių komplekso akto projekto svarstymas.
Švyturys priklauso Lietuvos transporto saugos administracijai (LTSA), švyturio optinis lęšis LTSA iniciatyva buvo perduotas Klaipėdos jūrų muziejui“, – raštu į pateiktus klausimus atsakė J. Mičiulienė.
Žibintą išmontavo, nes jis rusiškas?
Tačiau švyturys, nors ir stovi uosto teritorijoje, šiuo metu tebepriklauso Lietuvos transporto saugos administracijai (LTSA). Sklypas, kuriame jis yra, taip pat yra LTSA nuosavybė.
LTSA Komunikacijos skyriaus vadovė Eglė Kučinskaitės teigimu, Frenelio žibintas buvo išmontuotas todėl, kad perdegus lempoms naujų įsigyti tapo neįmanoma, nes jos gaminamos Rusijos karinės paskirties gamyklose.
„Frenelio lęšių žibintas buvo išmontuotas gerokai anksčiau – dar 2016 metais, vykdant švyturio modernizaciją. Tai nebuvo susiję su objekto įrašymu į Kultūros vertybių registrą.
Klaipėdos švyturys yra veikiantis navigacinis objektas, ir kad užtikrintų šią funkciją, jis buvo modernizuotas. 2016 m. baigiantis senajame žibinte naudojamų lempų atsargoms, kurios gamintos Rusijos Federacijos karinės pramonės gamyklose, senasis žibintas kartu su lęšių sistema pakeistas nauju, t. y. atsisakyta viso senojo žibinto (tiek žibinto valdymo, tiek ir paties žibinto) veikimo ir įdiegta nauja LED šviesos diodais paremta navigacinė sistema, kuri yra patikimesnė, efektyvesnė ir lengviau prižiūrima.
Klaipėdos švyturys buvo Klaipėdos įplaukos vedlinės antrinis ženklas, todėl buvo labai svarbu tiksliai išlaikyti žibinto buvimo vietą, todėl senasis žibintas pakeistas nauju.
Išmontuotas ir nenaudojamas senasis žibintas kurį laiką buvo saugomas LTSA patalpose.
Frenelio lešių sistema kartu su lempų keitikliu Klaipėdos švyturyje nenaudotas jau 10 metų, kadangi kaip minėta, jis pakeistas nauju ir moderniu laivų navigaciją užtikrinančiu žibintu. Klaipėdos švyturys yra uosto rėžiminėje teritorijoje, tad patekimas į švyturio teritoriją yra ribotas.
Kad unikalus Frenelio lešių žibintas būtų išsaugotas ir visuomenė galėtų jį laisvai apžiūrėti, jis 2026 m. sausio 23 d. perduotas ir saugomas Lietuvos jūrų muziejuje kaip vertybės objektas. Šių vertybių perdavimas vykdytas dar prieš KVPD Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdį, kuriame priimtas spendimas dėl paveldo apsaugos.
Grąžinti senojo Frenelio lęšių žibinto į Klaipėdos švyturį neplanuojama. Švyturyje jau yra įrengta LED technologijomis paremta navigacinė sistema, kuri užtikrina jo pagrindinę funkciją.
Be to, saugojimas muziejuje užtikrina jos prieinamumą visuomenei, nes pats švyturys yra uosto teritorijoje, į kurią patekimas yra ribotas“, – taip į raštu pateiktus klausimus atsakė LTSA atstovė E. Kučinskaitė.
“Plūgo Lietuvos” pergalė
Švyturių entuziastas ir knygos apie švyturius autorius Aidas Jurkštas taip pat pasipiktino švyturio likimu.
„Tai, kas vyksta aplink Klaipėdos švyturius – yra bjauru. Užpernai įvykę Švyturių metai, deja, apart plepalų, rezultatų nedavė. Buvo daug šnekų apie pagrindinio valstybės jūrinio simbolio – Baltojo švyturio atstatymą. Deja, uosto direkcija priešinosi. Klaipėdos savivaldybė, tarsi palaikydama idėją, per porą metų nesugebėjo išspausti jokio rezultato. Susisiekimo ministerija gėdingai nusišalino. Už 150 tūkst. eurų buvo suremontuotas Klaipėdos švyturys, anonsuojant, kad bus atvertas turizmui. Deja, pernai, prisidengiant „sudėtinga geopolitine situacija“ nuspręsta švyturio neatidaryti lankytojams.
Uosto direkcija, vadovaujama A. Latako, brutaliai naikina švyturių, kaip jūrinio paveldo objektų idėją. Buvo viltis, kad Kultūros paveldo departamentas suteiks apsaugą švyturiams. Tikėjomės, kad tai apgins nuo uosto klerkų savivalės. Deja. Teritorija, kurioje stovėjo senasis Klaipėdos švyturys, apipjaustyta. Istorinė kalva, iki karo džiugindavusi klaipėdiečius, brutaliai padalinta. Iš švyturio atimtas net kelias. Objektas nepasiekiamas. Švyturys tapo dar vieno proteguojamo veikėjo – „Klaipėdos naftos“ interesų įkaite. Kaip objektas gali būti be privažiavimo?
Toliau – dar baisiau. Švyturio kompleksas, kad ir nepilnavertis, paskelbimas saugomu… Objekto reikšmingumo lygmuo – menkas, regioninis. Net ir vaikai žino – kad švyturio esmė – šviesa. Ir čia nutiko baisiausia – svarbiausia švyturio dalis – Frenelio lęšių žibintas, dėl protu nesuvokiamų priežasčių, nėra įpaveldinamas. Dar baisiau – išmontuojamas ir perduodamas Lietuvos jūrų muziejui. Tai tas pats, kas iš bažnyčios pavogti altorių ir kryžių nuo smailės. Švyturys iškastruotas, apvogtas. Be istorinės teritorijos, be kelio, be lęšių sistemos. Tai pasityčiojimas iš technikos paveldo. Miestas prie jūros, nesaugantis savo švyturių, neturėtų vadintis uostamiesčiu. Tai plūgo Lietuvos pergalė prieš jūrinę Lietuvą“, – piktinosi A. Jurkštas.
