1944 m. birželio 6 d. Normandijoje išsilaipinę sąjungininkai pradėjo operaciją „Overlord“. Tą patį mėnesį birželio 22 d. prasidėjęs sovietų plataus masto puolimas, pavadintas operacija „Bagrationas“, vokiečiams sudavė triuškinančius smūgius, po kurių Vermachtas nebeatsigavo. Vilniuje jau šeimininkavo bolševikai. Krito Kaunas. Praradę didžiules okupuotų valstybių teritorijas vokiečiai traukėsi. Raudonoji armija artėjo prie Klaipėdos (Mėmelio).
Vermachto rezervai išseko
Rusų istorikas Vladimiras Bešanovas knygoje „Stalino pergalių kaina“ rašė, kad patyrę didelių gyvosios jėgos ir technikos nuostolių ir negaudami papildymo vokiečiai suko galvas, kokiu būdu atsispirti didžiulei priešo persvarai. „Vienintelę galimybę išvengti katastrofos vokiečiai įžvelgė keičiant karo veiksmų pobūdį, naudojantis pozicinės kovos būdais. Vykdant strateginę gynybą, derinant atkaklią užsibrėžtų linijų gynybą su kontrsmūgiais atskiruose ruožuose, ketinta išsaugoti visą užimtą teritoriją, nualinti Raudonąją armiją ir priversti ją nutraukti puolamąsias operacijas. Visus fronto vadų siūlymus sutrumpinti fronto liniją ir atitraukti kariuomenę į patogesnes pozicijas Hitleris kategoriškai atmetė“, – rašo V. Bešanovas.
„Šiuose sunkiuose mūšiuose, – pripažino armijų grupės „Pietūs“ vadas feldmaršalas Erichas von Mansteinas, – neišvengiamai mažėjo mūsų junginių gebėjimas kovoti… OKH (ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė) neturėjo mūsų kariuomenei papildyti reikalingų žmonių ir technikos, kad galėtume kompensuoti nuostolius.“
V. Bešanovo skaičiavimais, Vermachtas per puspenktų karo metų nuo 1939-ųjų neteko 140 divizijų – sunaikintų bei išformuotų ir apie 2,3 milijono žuvusių bei dingusių be žinios karių ir tai buvo laikoma „dideliais nuostoliais“.
Tačiau sovietų nuostoliai buvo triskart didesni. Per tą patį laiką vokiečiai sutriuškino ir sunaikino 337 sovietų divizijas, sovietų negrįžtamieji nuostoliai pasiekė 8 milijonus kariškių.
Tačiau sovietai turėjo neišsenkančius gyvosios jėgos rezervus. V. Bešanovas skaičiuoja, kad 1941 metais naujai suformuota 571 Raudonosios armijos apskaitinė divizija, 1942-aisiais – 333, 1943-iaisiais – 125, o 1944 metais – vos 25 apskaitinės divizijos.
Luftwafės saulėlydis
Vokiečių autorius Werneris Hauptas savo tyrimuose priduria, kad 1944 m. vasarą Raudonosios armijos ir jos aviacijos pranašumas buvo toks didelis, jog bet koks pasipriešinimas nebeteko prasmės. Netektys armijų grupėje „Centras“ ir 6-ojoje Oro pajėgų flotilėje jau nebegalėjo būti papildytos (knyga „Army Group Center. Wehrmaht in Russia 1941-1945“).
Keli likę generolo pulkininko Riterio von Greimo oro flotilės daliniai buvo naudojami kaip „gaisrininkai“ – metami ten, kur įvykdavo priešo prasiveržimas. Tai reiškė, jog nebuvo matyti jokių orlaivių su geležiniais kryžiais virš kovos regionų.
Kelios likusios kovinės eskadrilės puolė Rusijos bombonešių formacijas, nepaisant jų kiekinio pranašumo. Tarp birželio 22 d. ir rugpjūčio 15 d., oro flotilė raportavo numušusi 1571 orlaivį, iš kurių 369 numušė priešlėktuvinė artilerija.
Memuarai – kaip vadovėlis
Įdomūs generolo Erchardo Rauso, 1944 m. vadovavusio I-ajai Tankų armijai, šio laikotarpio prisiminimai. Jis savo memuarų knygoje „Tankų mūšiai Rytų fronte“ rašo, kaip kilo tarnybos laiptais tuo metu, kai vokiečių armija ritosi į bedugnę. Tenka pripažint, kad jo piešiamas mūšių paveikslas skiriasi nuo to, ką savo propaganda persunktuose memuaruose vaizduoja sovietų generolai.
Rašytojas ir publicistas Viktoras Suvorovas yra prisipažinęs, kad mėgsta skaityti vokiečių generolų prisiminimus dėl to, kad tie nepanašūs į patoso ir konjunktūros perpildytus sovietų karvedžių prisiminimus. Greičiau jie primena taktikos ir strategijos vadovėlius. Štai, gavome tokią užduotį. Mūsų pajėgas sudarė tokie daliniai, priešo – tokie. Tos aplinkybės man naudingos, o tos – man kliudo. Galėjau rinktis štai iš šių variantų, tačiau pasirinkau – šį. Ir štai kas iš viso to gavosi.
Būtent tuo pasižymi E. Rauso prisiminimai.
Sovietų taktika kito
Kas lėmė persilaužimą Rytų fronte? Ne tik mūšiai Vakarų fronte, dėl kurių nukraujavo Rusijoje likusios Vermachto divizijos. Ne tik gausi sąjungininkų parama, bet ir pakitusi pačių sovietų kariavimo maniera.
Generolas E. Rausas pripažįsta, kad per pastaruosius karo metus Rusijos armijos taktika pastebimai pagerėjo. 1944 m. dažniau pradėta naudoti masinė artilerijos ugnis, artileriją palaikydavo daugybė minosvaidžių. Rusai bandydavo prasiskverbti pro silpnesnius gynybos ruožus, kuriuos užėmę iškart imdavo apsikasti ir minuoti pozicijų prieigas. Todėl pažeidžiamumo laikotarpis, trukdavęs pritraukiant artileriją ir kitą sunkiąją ginkluotę prie užimtų pozicijų ir nustatant jų sąveiką su priešakiniais daliniais, smarkiai sutrumpėjo.
Iki minėtų pasikeitimų rusai puldavo taip pat, kaip carinė armija Pirmajame pasauliniame kare, rašo E. Rausas. Pasak jo, tai neturėjo nieko bendra su šiuolaikinio karo doktrina ir buvo grindžiama tik milžiniška gyvosios jėgos ir sunkiosios technikos persvara.
„Po kelias savaites trukusio pajėgų kaupimo ir didžiulių kiekių amunicijos atgabenimo, rusai bandydavo pralaužti mūsų frontą kelias valandas trunkančia uraganine artilerijos ir reaktyvinių minosvaidžių ugnimi. Po to vykdavo milžiniškų pėstininkų masių frontalinis puolimas ir gilus tankų, siekiančių įgyti laisvę manevrams, prasiveržimas į užnugarį.
1944 m. masiškas tankų naudojimas šiek tiek pakeitė šią veiksmų seką, nes dabar puldavo stambūs tankų junginiai, pėstininkai juos tik palaikydavo.
Tiesa, artilerinis parengimas būdavo puikus tik pačioje puolimo pradžioje. Puolimui įklimpus, artilerijos baterijų ir puolančiųjų dalinių sąveika imdavo strigti. Iki pat karo pabaigos rusams taip ir nepavyko suderinti koordinavimo tarp puolančiųjų dalinių judėjimo ir artilerijos ugnies, rašo E. Rausas.
Tankai įsiverždavo giliai į užnugarį, o jų smūgiai visuomet vykdavo tiesia linija. Tankams sustojus rusai per naktį stengdavosi pritraukti pėstininkų mases, kurie iškart, jei puolant būdavo pasiekti numatyti tikslai, imdavo rausti apkasus. Po jų į užimtas pozicijas būdavo permetama artilerija ir papildymo daliniai.“, – prisimena E. Rausas.
Jis pabrėžė, kad puolimas vykdavo visuomet tokia pačia seka, nebent vokiečiams pavykdavo ją suardyti. Būtina sąlyga sėkmingam puolimui, vykstančiam tokia eiga, buvo kieta ir nejudri fronto ruožo, kuriam buvo skirtas šis mirtinas smūgis, gynyba. 1943–45 m. Rytų fronte vokiečiai nors ir nenoriai, bet patys suteikė tokią galimybę priešui, nes vadams Hitleris buvo griežčiausiai įsakęs neatsitraukti nė per žingsnį. Primestos griežtos gynybinės taktikos visų lygių vadai nuo divizijų iki armijos grupių imtinai buvo priversti laikytis iki pat karo pabaigos. Puikiai žinodamas, kad Wehrmachtas patyrė didelių nuostolių ir prarado kovinę galią, Hitleris greičiausiai abejojo kariuomenės sugebėjimais vykdyti lanksčią ir aktyvią gynybą. Todėl jis reikalavo, kad kariuomenė tvirtai laikytųsi iš anksto paruoštose pozicijose. Tačiau tokia taktika nė karto nesukliudė sovietų prasiveržimui, nė karto neatnešė pergalės.
„Nors Raudonoji Armija patirdavo kur kas didesnių nuostolių nei mes, tačiau mes nieko negalėjome priešpastatyti milžiniškai rusų technikos ir gyvosios jėgos persvarai. Negelbėjo net tai, kad kovinėmis savybėmis rusų kariai mums ženkliai nusileisdavo.
Tik perėję prie lanksčios ir judrios gynybos galėjome pasipriešinti skaitlingesniam priešui“, – konstatavo E. Rausas.
Gynybinių zonų taktika
„1944 metų pavasarį ir vasarą 1-osios tankų armijos štabe buvo parengta gynybinių zonų taktika. Jos autoriai: mano štabo viršininkas pulkininkas Karlas Vagneris ir operatyvinio skyriaus viršininkas pulkininkas grafas Adrianas von Piuchleris ir aš,“ – knygoje giriasi E. Rausas.
Tokia gynybos sistema sukurta išanalizavus sėkmingus rusų prasiveržimus ir atkreipus dėmesį į kelis svarbiausius dalykus.
„Buvo tik du būdai sukliudyti sunaikinti mūsų fronto dalinius: statyti įtvirtinimus, galinčius atlaikyti tiesioginius bombų ir sviedinių pataikymus, arba atitraukti karius iš priekinių linijų, kad jie nepatektų po tiesiogine ugnimi.
Įtvirtinimų statybos pareikalautų laiko ir medžiagų, kurių mes neturėjome. Todėl vienintelė galimybė liko atitraukti karius. Tokia taktika buvo naudojama Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kai kariai, prieš pat neišvengiamą puolimą palikdavo priešakines pozicijas ir atsitraukdavo į užnugaryje paruoštas kur kas patikimesnes pozicijas. Tai versdavo priešą persigrupuoti, o tai užtrukdavo. Priešui didelių sunkumų sukeldavo sugriovimų tarp dviejų gynybos linijų įveikimas.
Dar vienas būdas išvengti sutelktos ugnies ir po jos sekančio proveržio buvo judri gynyba, susidedanti iš giliai ešelonuotos kulkosvaidžių lizdų sistemos. Tačiau ji buvo ne tokia tvirta, kad atremtų pagrindinį priešo smūgį.
Mūsų parengtą atsitraukimo taktiką geriausia būtų galima palyginti su fechtuotojo taktika, kai smūgis pasitinkamas staigiai atsitraukiant ir teisingai prisidengiant, paskui seka staigus kontrsmūgis, po kurio fechtuotojas užima ankstesnę poziciją. Taip ir sektorių, kuriam gresia smūgis, ginantys kariai privalo staigiai atsitraukti tolokai į užnugarį, kad priešo bombos kristų į tuštumą, paskui atmušti išsikvėpusį smūgį ir staigia kontrataka susigrąžinti ankstesnes pozicijas“, – rašo E. Rausas.
Jis prisipažįsta, kad iš patirties žinota, kad rusai sutelkta ugnimi apšaudo tik pagrindinę gynybos liniją ir ten esančius įtvirtinimus. Todėl iš ten reikėdavo evakuoti visus karius iki vieno.
Ilgas pasirengimas
„Nelygu kokia vietovė ir įtvirtinimai, užtekdavo atitraukti priešakinius dalinius 900-2200 metrų, kur būdavo įrengta tikroji priešakinė linija. Tose pozicijose, nusidriekusiose iki pat artilerijos baterijų ir net toliau, buvo paskirstoma daugybė ugnies taškų ir stambūs vietiniai rezervai. Už artilerijos pozicijų gerai užmaskuoti buvo išdėstyti bendri korpusų ir armijų rezervai.
Naudojant šią taktiką „taikiniai“ būdavo taip išbarstyti, kad net 1000 pabūklų ugnis, nutaikyta į tokią didelę teritoriją, padarydavo tik labai menkus nuostolius. Tokiu būdu ištisi daliniai išvengdavo sunaikinimo.
Jeigu mūsų artilerijai kildavo sunaikinimo grėsmė, baterijos lemiamu metu galėdavo pasitraukti į atsargines pozicijas. Tokią pačią alternatyvą turėjo ir vadavietės. Atsargines pozicijas artilerijai ruošdavome iš anksto, jose būdavo užtenkamai šaudmenų, veikdavo suderintas radijo ryšys.
Pozicijoms vieta būdavo kruopščiai apgalvota, nes jas prireikus užimti reikėdavo ilgai negaištant. Kadangi tik lankstus ir išradingas artilerijos ugnies panaudojimas būdavo sėkmės gynyboje laidas reikėjo užtikrinti ir pėstininkų palaikymą net ir keičiantis taktinei situacijai. Dar daugiau, kiekvienai baterijai būdavo numatytos dvejos ar net trejos atsarginės pozicijos, taip pat vienerios arba dvejos melagingos pozicijos, iš kurių retsykiai pašaudydavo būdintis pabūklas, kad priešas patikėtų, jog tai veikianti baterija, o ne tuštuma. Todėl kiekvienai baterijai reikėdavo numatyti nuo 5 iki 8 pozicijų, tačiau rusai taip pat savo puolimą ruošdavo ilgai ir kruopščiai, tad laiko pasiruošimui netrūko ir mums“, – apie pasirengimą rašo vokiečių generolas.
Minų laukai
„Viena sudėtingiausių uždavinių buvo masinio rusų tankų smūgio sulaikymas ir kelio proveržiui užkirtimas. Kadangi skaitlingumu priešas mus gerokai lenkė, reikėjo pasistengti ir sukurti patikimą gynybos sistemą.
Pirmiausia reikėjo tankiai užminuoti visus ruožus, tinkančius tankams prasiveržti. Jas numatyti mums nesudarė didelių sunkumų, kadangi patyrę karininkai puikiai žinojo Raudonosios armijos taktinę doktriną. Minų laukai buvo ešelonuojami į gylį ir plotį, tačiau šachmatine tvarka, kad mūsų pačių tankai prireikus galėtų juos įveikti. Visos rodyklės ir perspėjamieji ženklai prieš pat puolimą būdavo pašalinami. Tačiau priešakinių gynybos linijų prieigų neminuodavome, nes priešai jas prieš ataką galėdavo išminuoti.
Pagrindinė mūšio linijas minų aukai būdavo net 25 km pločio. 1944 m. vasarą ties Lvovu prieš generalinį Pirmojo Ukrainos fronto puolimą 1-oji Tankų armija numatomoje puolimo vietoje padėjo 160 000 priešpėstinių ir 200000 prieštankinių minų. Vokiečių armija tuomet pirmą kartą panaudojo gynybos zonų taktiką.
Priešakinės prieštankinės pozicijos buvo pusantro kilometro nutolusios į pagrindinių gynybos pozicijų užnugarį. Pagrindinę artilerijos ugnį, taip pat galybę vidutinių prieštankinių bei zenitinių pabūklų išdėstėme pagrindinių ugnies pozicijų užnugaryje ir sudarėme patikimą 20 km gylio gynybos ruožą.
Visi keliai, kuriais galėjo netikėtai prasiveržti tankai, buvo užtverti neįveikiamomis kliūtimis. Lygiagrečiai keliams net 40 km ilgio ruože išdėstėme prieštankinius ir zenitinius pabūklus. Kritinės situacijos atveju bet kurį gynybinį mazgą galėjo sustiprinti savaeigiai prieštankiniai pabūklai. Kasant apkasus atsižvelgėme į vietovės reljefą.
Armijos rezervai turėjo būti užtenkamai galingi, kad rusams netikėtai pakeitus puolimo kryptį ir nukreipus tankus į gretimą fronto ruožą, gebėtų jį išlaikyti frontą ir sustabdyti priešą. Kai ruošėmės atremti rusų puolimą tie Lvovu, rezerve turėjau generolo Hermano Breito III tankų korpusą, sudarytą iš 1-osios bei 8-osios tankų divizijų, 20-osios pancergrenadierių divizijos ir 531-ojo „Tigrų“ bataliono. 1-oji ir 8-oji tankų divizijos turėjo būti pasirengusi padėti frontui pagrindinio smūgio ruože, 20-oji pancergrenadierių divizija ir 531-asis „Tigrų“ batalionas buvo numatyti užkamšyti skyles tose vietose, jei rusai pasuktų tankus kitomis kryptimis.
Generolo H. Breito suformuotas mobilias kovines grupes galėjome permesti į pavojingiausius fronto ruožus. Šios kovinės grupės, sudarytos daugiausiai iš žvalgybos batalionų, pastiprintų prieštankinėmis patrankomis ir šturmo pabūklais, budėjo nuolatinėje parengtyje“, – prisiminė generolas.
Atsitraukimas ir kontrataka
„Fechtuotojas pranašumą įgauna jei priešininkui puolant sugeba sujaukti jo planus, tuomet puolantysis tampa labiau pažeidžiamas. Gynybos zonų taktikos sudedamąja dalimi buvo ir pasitiktiniai smūgiai. Nes prieš šturmą rusai visus puolime dalyvausiančius padalinius sutelkdavo prie pat priešakinių pozicijų. Todėl netikėtai atidengus artilerijos ir reaktyvinių minosvaidžių ugnį jos patirdavo ženklių nuostolių. Tam kiekvienoje baterijoje buvo skiriama po du sviedinių komplektus.
Tačiau sudėtingiausia buvo nustatyti tą akimirką, kada jau reikia atitraukti karius į pagrindines gynybines pozicijas. Jei pavėluotume, tai mūsų ir taip nusilpusios jėgos būtų apšaudytos sovietų artilerijos. Fronto korpusai ir divizijos neturėjo pajėgumų nustatyti rusų planus, todėl armijos štabas negalėjo dėl numanomo puolimo laiko daryti kokias nors išvadas. Tai natūralu, nes priešas taip pat maskavo ir slėpė jėgų telkimą, o iš priešakinių pozicijų ką nors pamatyti buvo neįmanoma. Todėl mes su pulkininku Vegeneriu lyginome stebėtojų, oro žvalgybos ir perimtų radijo pranešimų duomenis, kurie ir buvo pagrindinis mūsų informacijos šaltinis, apie numanomus priešo veiksmus. Kruopštus pafrontės linijos stebėjimas leido pakankamai tiksliai numatyti numanomą puolimo kryptį ir jo datą. Ypač patikimą informaciją gavome iš perimtų radijo pranešimų, kurios tikslumas siekė 70 proc.“, – gyrėsi vokietis.
Tokią pačią taktiką vokiečiai naudojo ir per vadinamąją Mėmelio operacija, prasidėjusią 1944 m. spalį. Tačiau tuomet Žemaitijoje įrengtose ugniavietėse ir apkasuose buvo labai mažiai karių. Vos kelios folksgrenadierių divizijos, kurias sovietų ugnies uraganas tiesiog nušlavė ir per kelias dienas pasiekė Klaipėdos prieigas.
Tačiau apie tai – kituose straipsniuose.
