Juokiamės ir piktinamės kaliningradiečių požiūriu į prūsiškąjį paveldą, tačiau esame nė kiek ne geresni. Vis dar gajus sovietinis mąstymas, kad viskas, kas vokiška esti blogis.
Todėl jo nereikia saugoti. Gal sąmoningai ir negriauname, tačiau abejingai stebime, kaip šimtmečiais kurtos kultūros paminklai nyksta.
Aišku, yra ir gerų pavyzdžių, gražiai sutvarkytų kampelių, tačiau šaukštas deguto visuomet gadina sviesto statinę. Nors tviska Pagėgių centras, tačiau šios nykštukinės kunigaikštystės pakraščiai merdi ir grūva. Vienkiemiai nyksta. Kraujas stingsta gyslose matant grūvančią Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčią (pastatyta 1897 m., o pašventinta 1900-aisiais).
Ir tai tuomet, kai kitame tos pačios savivaldybės krašte, Vilkyškiuose, minimas Martyno Liuterio manifesto paskelbimo 500 metų jubiliejus. Abejoju, ar į rekonstruotą kirchę susirinkę garbūs ponai labai jaudinasi dėl nykstančio (ar sąmoningai naikinamo?) paveldo…
