Klaipėda jau nebėra miestas, dabar tai viso labo gyvenvietė prie uosto, „slabada“ (vieta, kur gyvena dirbantieji kurioje nors įmonėje). Todėl čia atplaukę turistai ir vežami į „Akropolį“, stebisi dailininkas Romanas Borisovas.

Romanas Borisovas. Asmeninio albumo nuotr.
R. Borisovo kūryboje dominuoja Mažosios Lietuvos tematika. Savo darbuose jis preciziškai atkuria buvusios Rytų Prūsijos miestų, pilių, bažnyčių, dvarų, senųjų architektūros griuvėsių vaizdus. Per keturis kūrybos dešimtmečius dailininkas sukūrė apie 700 akvarelių, surengė per 70 parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Rusijoje, Baltarusijoje.
Tačiau Į Klaipėdą, kaip teigia menininkas, jo niekas nekviečia.
O Klaipėdoje jaučiate susidomėjimą?
Su Klaipėdos publika nėra tokio kontakto. Toks jausmas, kad miesto istorija nelabai kam čia rūpi.
Kęstutis Demereckas Klaipėdoje – tik vienas. Kadaise dar turėjau draugą, Vytautą Šliogerį, panašios mąstysenos buvome. Dabar tokių žmonių nematau.
Kuriuose Lietuvos miestuose vyksta veiksmas, bandant atkurti architektūrinį istorinį veidą?
Vieninteliame Vilniuje. Klaipėdoje nevyksta.
Klaipėda jau nebėra miestas, dabar tai viso labo gyvenvietė prie uosto, „slabada“ (vieta, kur gyvena dirbantieji kurioje nors įmonėje). Todėl čia atplaukę turistai ir vežami į „Akropolį„.
Kalbėkime konkrečiai: kokios dominantės, Jūsų manymu, padėtų susigrąžinti tikrosios Klaipėdos įvaizdį?
Be abejo, istorinis centras – senamiestis. Mano manymu, užtektų atstatyti 8 pastatus: 3 bažnyčias – Šv. Jono, Reformatų, Šv. Jokūbo, „Salamanderį“ prie Biržos tilto, antrąjį namą prie Biržos tilto, kairėje pusėje (kur dabar tuščia vieta), ir 3 pastatus kitoje Biržos tilto pusėje (matomi visose nuotraukose). Ir viskas. Toliau miestas plėtotųsi aplink šią ašį.
Prisimenu, kad būta tokios idėjos – atstatyti biržos pastatą, senų formų, ir jame įkurdinti naują Muzikinį teatrą… bet po to prabilta apie „įdomesnį“ pastatą – kaip Sidnėjuje. Dabar gi visi žavisi „įdomiais“ pastatais.
Kartais, eidamas miesto gatve, jaučiuosi taip, lyg kas į akį durtų: negaliu suprasti, ką galvojo architektas, atlikęs tokį darbą… Ar jis apskritai suvokė, koks darbas jam buvo patikėtas? O miestas, priėmęs tokį darbą, ar suvokia, ką daro? Atrodo, architektūra yra palikta vien užsakovų savotiškam skoniui.
Pas mus vyksta globalinės destrukcijos procesas – „kuo durniau, tuo geriau“; jis nėra palietęs gal tik klasikinės muzikos, nes neišmokęs valdyti instrumento vis dar negali koncertuoti. Daugumai šiuolaikinių dailininkų, architektų nebėra būtina net mokėti piešti – pakanka laikyti save menininku. Tų, kurie supranta skirtumą, balsas, deja, į dangų neina.
Jūsų požiūriu, kas pritiktų Atgimimo aikštei?
Užstatyti ją reikėtų.
Įsrutyje (dab. Černiachovskas) anksčiau stovėjo kuklus paminklėlis. Sovietiniais laikais ant to paties postamento užkėlė Leniną. Kurį laiką net užrašo nuo postamento niekas nepasirūpino nutrinti… Panašiai ir su Atgimimo aikšte: stovėjo Leninas, paskui kažkas siūlė Vydūną pastatyti, galiausiai statys plieninį mėnulį. Aš pritariu, kad reikia pagerbti Vydūną, ir nesu prieš modernius paminklus, bet tik ne toje vietoje. Aš prieš architektūrinį idiotizmą.
Iki karo Klaipėdą puošė penkios pagrindinės bažnyčios, jų neliko, tačiau šiandien turime naujų…
Iš tiesų puošė. Bažnyčios seniau puošdavo miestelius ir miestus. Kiekviename miestelyje būdavo trys pagrindiniai akcentai: bažnyčia, vandentiekio bokštas, švyturys (jeigu miestelis prie jūros). Šiandien visus šiuos atributus turi Šventoji – turbūt matėte. Ir visi trys miestelį bjauroja.
Dabartinių bažnyčių architektūra yra visiškas fiasko. Naująją Nidos bažnyčią dar galima pakęsti, bet ji vienintelė tokia.
Architektūra turi kurti miesto įvaizdį, tačiau jis negali atsirasti atsitiktinai, tuščioje vietoje, nepaisant šimtamečių tradicijų. Amerikiečiai gali sau leisti statyti bažnyčias skraidančių lėkščių formos, nes jų kitos tradicijos. Mes sau to leisti neturėtume.