Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą mitams, susijusiems su vadinamuoju Klaipėdos “išvadavimu”, paneigti. Šiame straipsnyje aprašysime, kokia grėsmė kilo Klaipėdai 1944 m. vasarą, kai Raudonoji armija siautėjo Rytų Lietuvoje, dalyje Latvijos ir Estijoje.
Sausio mėnesį tam tikra Klaipėdos gyventojų grupė minėjo „Klaipėdos išvadavimo“ 75 metų sukaktį. Tradiciškai tie asmenys, kuriuos atvirai palaikė ir Lietuvoje veikiančių Rusijos Federacijos konsulinių įstaigų pareigūnai, susirinkę toliau malė niekus apie kažkokį mistinį Klaipėdos išvadavimą. Esą sovietai, kartu su 16–ąja lietuviškąja divizija, po atkaklių mūšių išstūmė vokiečius iš tuometinio Mėmelio ir „grąžino miestą“ Lietuvai. Tačiau tikrovėje 1945 m. sausio 28 d., kuri nuolat linksniuojama tų pseudo „istorikų“ lūpose, mieste nebuvo likę nė vieno vermachto kario. Tad su kuo kariauta?
Manyčiau, kad sąmoningai nė žodžiu neužsimenama, kad tikrosios kovos dėl Mėmelio (Klaipėdos) vyko trimis mėnesiais anksčiau, 1944 m. spalį. Tačiau sovietams, o vėliau jų ideologijos tęsėjams dabartinėje Rusijoje, nenaudinga prisiminti šio etapo, nes jis niekaip neįsipina į pasakas apie „pergalingą“ raudonųjų žygiavimą per Europą. Būtent ties Klaipėda sovietai patyrė skaudų pralaimėjimą, kurio nesinori prisiminti.
Pasiruošimas puolimui
Liepos pabaigoje, prasidedant rugpjūčiui iš Mėmelio ir aplinkinių buvo regionų evakuoti visi civiliai. Raudonoji armija artėjo prie Rytų Prūsijos.
Rytų Prūsijos gauleiteris (partinis vadovas) Erichas Kochas dar liepos 14 d. visus 16–65 metų amžiaus vyrus pašaukė į tarnybą ir įsakė prisidėti prie įvirtinimų statybos.
Šie gynybos įtvirtinimai driekėsi maždaug palei tuometinę reicho sieną ir buvo pretenzingai pavadinti „Rytprūsių gynybos pozicija“. Įtvirtinimams, kurių statybą prižiūrėjo vienas iš E. Kocho pavaldinių Kurtas Knutas (Kurt Knuth), skirta daug laiko bei energijos, tačiau jie nestokojo trūkumų. Iš pradžių planuota, kad įtvirtinimų rengimui vadovaus vietiniai kariniai vadai, o nacionalsocialistų partija pasirūpins tik darbo jėga ir ištekliais, bet stingant karininkų inžinierių sumanymo įgyvendinimui prižiūrėti, politinis įtvirtinimų aspektas ilgainiui nustelbė jų karinę vertę. Daugeliui įtvirtinimų parinktos netikusios pozicijos. Nors E. Kochas gyrėsi, kad per pirmą statybos darbų mėnesį iškasta apie 22 400 kilometrų apkasų ir 41 milijonas tonų grunto, daug tų apkasų buvo per seklūs.
E. Kochas taip pat garsėjo kaip apsukruolis, suteikiantis galimybę pasipelnyti savo rėmėjams. Vienas iš jo pavaldinių, „generolas“ Fydleris (Fiedler), Rytprūsių priešgaisrinės tarnybos aukštas pareigūnas, valdęs cemento gamyklas, įtikino E. Kochą leisti pagaminti daugybę vadinamųjų „Kocho puodų“ – betoninių vamzdžių su atlenkiamu metaliniu dangčiu. Įkasti vertikaliai į žemę jie turėjo suteikti priebėgą vienam kareiviui, kuris „puode“ slėptųsi, kol sovietų tankas priartėtų pakankamai arti, kad būtų pasiekiamas „pancerfaustui“. Kareiviai jų nemėgo, nes jį kliudžius pažirdavo betono atplaišos, o kareivis tokiame vienviečiame įtvirtinime jausdavosi izoliuotas ir pažeidžiamas. Didžiuliai tam skirto betono kiekiai reiškė, kad jo mažiau teko kitiems, didesnės karinės vertės įtvirtinimams.
Tiesa, aplink Mėmelį įrengti betoniniai įtvirtinimai buvo pradėti statyti 1939 m. pagal iš anksto parengtą ir Klaipėdai pritaikytą planą ir pagal tipinius vokiečių karinio jūrų laivyno bunkerių modelius. Kai kurie šių tipų modeliai buvo panaudoti 1940 m. statant gynybos įtvirtinimus aplink Svinouiscę (buv. – Swinemunde), taip pat gynybinių įtvirtinimų sistemoje, vėliau pavadintoje Atlanto siena.
Galbūt tą aplinkybė, kad šie įtvirtinimai buvo pastatyti kur kas anksčiau nei jų statybą organizuoti ėmė partinis darbuotojas E. Kochas, jie suvaidino lemiamą vaidmenį mūšiuose dėl Mėmelio
Karaliaučiaus bombardavimas
Pirmosios bombos ant Rytų Prūsijos krito 1944 m. rugpjūčio 27 d., kuomet Britų karališkosios oro pajėgos surengė pirmąjį Karaliaučiaus bombardavimą. Šio antskrydžio pasekmės – 1000 žuvusių, 10 000 liko be pastogės. Po trijų dienų „Karališkosios oro pajėgos“ surengė antrą Karaliaučiaus ataką. Šį kartą žala buvo didesnė – 2400 žuvusių, 150 000 liko be pastogės.
Tačiau per antskrydžius nenukentėjo nė vienas Karaliaučiaus karinis objektas. Nes ne jie buvo britų lakūnų taikiniai. Britai, keršydami už Koventrio sugriovimą, taikėsi tik į gyvenamuosius kvartalus.
1942 m. vasario 14 d. Didžiosios Britanijos oro pajėgų vadovybė išleido „Kiliminių bombardavimų direktyvą“, kurioje nurodyta, kad atakų taikiniais turi tapti gyvenamieji rajonai, o ne pramonės ar karo objektai. Taip tikėtasi palaužti Vokietijos gyventojų dvasią, o tuo pačiu – ir norą priešintis.
1942 m. pavasarį premjero Vinstono Čerčilio patarėjas profesorius F. Lindemanas pateikė premjerui planą, kaip sunaikinti gyvenamosios paskirties pastatus 58 Vokietijos miestuose, kurių kiekviename gyvena per 100 tūkst. žmonių. Pagal šį planą 22 mln. žmonių turėjo likti kaip stovi, milijonas – žūti, dar milijonas – būti sužeisti. Ir britų aviacija ėmėsi įgyvendinti šį planą. Kovo 28 d. suliepsnojo Liubekas, balandžio 24 – 27 d. – Rostokas. Karinės pramonės čia beveik nebuvo, tačiau senoviniai viduramžių miestai labai gerai degė.
Karaliaučius nebuvo išimtis. Britų lakūnai taikėsi tik į miesto centrą ir į senuosius jo kvartalus: Altštatą, Lėbenichtą ir Kneiphofą. Po tų kelių rugpjūčio naktų daugiaamžis europinio lygio kultūrinis miesto paveldas (katedra, pilies bažnyčia, universitetas, kvartalai viduramžiais statytų gyvenamųjų namų, sandėlių ir prieplaukų) sudegė milžiniškose liepsnose. O kartu – ir tūkstančiai miesto civilių gyventojų. Jokių karinės paskirties objektų Karaliaučiuje britų aviacija neieškojo ir nebombardavo. Nuskridus britų nombonešiams, Karaliaučius liepsnojo dar tris paras. Laidojimo komandos tarp apsilydžiusių griuvėsių rinko žmonių kaulų nuodėgulius: tai būdavo viskas, kas liko iš mirusiųjų.
Kur kas mažesnio už Karaliaučių Mėmelio britai nebombardavo. Vietoje jų šį darbą atliko sovietų aviacija.
Nusitaikė į Klaipėdą
1944 metais Mėmelis buvo pagrindinė krašto vadų būstinė. Rajonas apėmė ruožą nuo Kuršių Nerijos vietovės prie Kranto (dab. Zelenogradskas) iki Trečiojo Reicho sienos prie Nemirsetos (vok. Nimmersatt); Mėmeliui vadovavo Vidurio Baltijos pakrančių gynybos vadas.
Knygoje „Tragödie Ostpreußen 1944-1948. Als die Rote Armee das Land besetzte“ vokiečių archyvaras Heinzas Schönas, per stebuklą likęs gyvas torpedavus lainerį „Wilhelm Gustloff“, rašė, kad Mėmelio uoste buvo 24-osios povandeninių laivų flotilės bazė, mieste vykdavo paruošiamieji karininkų mokymai. Be to, labiausiai į šiaurę nutolusios grupės uostas, priklausęs 3-ios vandens rajono apsaugos flotilei, buvo skirtas kontroliuoti jūros kelius nuo Dancigo (dab. – Gdanskas) įlankos uostų iki Kuršo (vok. Kurland). Iki 1944 metų gruodžio 1 d. flotilė vykdė Baltijos jūros apsaugos vado įsakymus, tada karinio jūrų laivyno 9-oji gynybos divizija, kuri privalėjo saugoti Baltijos jūros regioną, esantį netoli fronto. Mieste buvo stiprinta zenitinė apsauga.
1944 m. liepos pabaigoje Mėmelio gyventojai išgirdo iš rytų pusės artėjančią artilerijos ugnį. Pirmiausia gyventojai manė, kad tai griaustinis. Diena iš dienos nacionalsocialistų partijos funkcionieriai bandė menkinti situaciją, o labiausiai – pats gauleiteris Erich Koch, nors jis puikiai buvo susipažinęs su situacija fronte.
Vienas žmogus, kuris norėjo sužinoti daugiau, kas bus, jei frontas priartės prie Mėmelio, buvo fregatos kapitonas Karlas Friedrichas Martenas (1905-1993), povandeninių laivų 24-osios flotilės vadas. Jis daug galvojo apie tai, ką reikės daryti povandeniniams laivams tiesioginės priešų atakos iš sausumos atveju. Greitai pasiryžęs ir nepaisydamas partijos tarnybų nurodymų, jis nusiuntė keletą savo povandeninių laivų karininkų su radijo stotimis link girdimo griausmo, kad galėtų susidaryti bent šiokį tokį vaizdą apie karo padėtį. Tai, ką vėliau sužinojo fregatos kapitonas, iš karto jį išgąsdino ir paskatino griebtis veiksmų.
Mertenas neinformavo savo žinybos, apie planus, bet ėmė veikti. Pirmiausia apie susiklosčiusią padėtį kapitonas pranešė karinio jūrų laivyno vyriausiajam vadui (vok. Oberbefehlshaber der Kriegsmarine), vyriausiajam admirolui Dönitzui. Šis iš karto reagavo ir suteikė leidimą Mertenui imtis priemonių, reikalingų atlaisvinti užnugarį, evakuoti miestą ir uostą. Partijos tarnybos išreiškė begalinį įtūžį dėl tokių savavališkų flotilės vado veiksmų. Ten dirbę nacionalsocialistai spjaudėsi grasinimais, kad kapitoną atiduos karo teismui. Tačiau karininkas, turėjęs patirties fronte ir užsitarnavęs Riterio kryžių su ąžuolo lapais, (būdamas U 68 vadas, jis paskandino 27 prekybos laivus, kurių bendras tonažas – 170.275 BRT), visiškai nekreipė dėmesio į šiuos grasinimus. Pirmas jo sprendimas buvo išsiųsti 6000 komandiruotų Hitlerjugendo jaunimo organizacijos narių (kurių dauguma buvo vos 14-os metų amžiaus), jūra į Reichą. Jaunuolius iš pavojingos vietos išplukdė du povandeninių laivų flotilės vado paskirti garlaiviai „Messina“ ir „Welheim“.
1944 m. liepos pabaigoje rusiški tankai riaumojo Latvijoje ir Vidurio Lietuvoje. Pirmosiomis rugpjūčio dienomis iš Klaipėdos krašto buvo pasiūlyta evakuoti gyventojus ir gyvulius. Gyventojai paliko miestą ir evakavosi pėsčiomis, geležinkeliu, laivais per Kuršių marias, ir kitu jūros transportu link Piliavos. Klaipėdiškiams, evakavusiems geležinkeliu, daugiausia buvo numatytos netolimos Lankos (vok. Elchniederung), Labguvos sritys bei Sembos pusiasalis (vok. Samland), o miesto gyventojams, kurių negalima buvo evakuoti laivais – kiek tolesnės sritys, pvz., Rytų Prūsijos pietvakarinė dalis. Tikėtasi, kad frontas greitu laiku stabilizuosis ir vėl nutols į Rytus.
Nuo liepos pabaigos ir per artimiausias savaites Mėmelio uosto laivai „Angelburg“, „Goya“, „Heinz Horn“, „Lech“, „Messina“, „Nordland“, „Vega“, „Welheim“ ir „Wolta“ išplukdė 50000 Klaipėdos miesto ir krašto gyventojų į Piliavą, Dancigą ir Gotenhafen‘ą (dab. – Gdynia).
Tačiau tie gyventojai, kurie buvo evakuoti traukiniais ir laivais, be jokių išimčių moterys su vaikais ir ligoniai, buvo tik maža gyventojų dalis. Daugelis Mėmelio gyventojų liko namuose, kadangi nenorėjo palikti savo gimtinės, arba negalėjo evakuotis, nes privalėjo „vykdyti karui būtinus veiksmus“.
Mėmelio frontas ruošiasi gynybai
Nuo to momento, kai tankų divizijai „Großeutschland“ ir kitiems kariniams daliniams pavyko sudaryti pakankamai platų gynybinį žiedą aplink Mėmelį, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais šioje vietoje kelias savaites vyravo „tyla“.
Vis dėlto neturėta iliuzijų, kad sovietai nebepuls Mėmelio, todėl gyventojai pasinaudojo šiuo ramybės laikotarpiu, kad galėtų sustiprinti gynybinius įtvirtinimus.
Melnragės (vok. Mellneraggen) zenitinė baterija turėjo 4 patrankas, kurių kalibras siekė 105 mm (vietoj ankstesnių patrankų, skersmeniu 75 mm).
Sunkiąsias zenitines baterijas Smiltynėje, įsikūrusiose girininkijoje ir greta Kiaulės nugaros salos (vok. Schweinsrücken) sustiprinti buvo paskirti du Reicho darbo tarnybos padaliniai. Kadangi Sovietų karinių oro pajėgų veikimo zona plėtėsi jūroje palei Mėmelį ir Kuršių neriją, Smiltynėje buvo nuspręsta įrengti kilnojamojo tipo zenitinę apsaugą su ant sunkvežimio sumontuotomis 2 cm skersmens patrankomis. Prie Kiaulės nugaros salos paruoštoje baterijos pozicijoje turėjo būti užbaigta atsarginė vadavietė ir srities komendantų vadavietė. Pranešimams siųsti skirtos priemonės buvo patobulintos įrengus 80 vatų karinę radijo stotį ir praplečiant radijo ryšį per Piliavoje dislokuotą naktinės naikinamosios aviacijos laivą, valdomą radijo ryšiu (pavadinimu „Togo“).
Bendradarbiaujant kariuomenės inžinerijos štabu buvo suprojektuota srities, supančios miestą, gynybos pozicija. Rugsėjo mėnesį vis dar tęsėsi gynybinių įrengimų statybų darbai, o darbų pabaiga buvo numatyta 1944 m. spalio 10 dieną.
Kariuomenės specialieji štabai nustatė gynybos įrengimų vietas pakrantės dalyje nuo Rytų Prūsijos pozicijos iki Rasytės (vok. Rossitten). Rugsėjo 22 d. Tauragės rajonas ir šiaurinė Mėmelio sritis buvo priskirtos Mėmelio karo lauko komendantūrai.
Gynėjai pavėlavo…
Paskutinėmis 1944 m. rugsėjo dienomis Hitleris perdavė III-ąją tankų armiją armijų grupės „Šiaurė“ generolo pulkininko Erchardo Rauso žinion ir nurodė vadovauti teritorijai tarp Rygos ir Mėmelio. Kadangi armijų grupė „Šiaurė“ privalėjo visas jėgas skirti Baltijos regiono gynybai, generolui pulkininkui Raus‘ui ši situacija turėjo neigiamos įtakos. Armijų grupei „Centras“ turėjo būti perduotos dvi III-iosios tankų armijos divizijos, Šiaurės kariuomenės grupei – tankų korpusai iš Šiaurės sparno. Po šių dalybų III-ajai tankų armijai liko penkios divizijos, turėjusios ginti 200 km fronto linijai. Kai iki dantų ginkluoti sovietų daliniai išsirikiavo prieš nukraujavusią III-ąją tankų armiją, generolas pulkininkas atkreipė dėmesį į atsiradusį pavojų, kuris be jokios abejonės grėsė visai kariuomenės grupei rusų prasiveržimo atveju. Raus‘ui buvo pažadėta, kad šiam į pagalbą ateis kiti padaliniai, todėl jau spalio 4 d. pirmieji motorizuotosios pėstininkų divizijos „Großeutschland“ daliniai iš Šiaurės Lietuvos atvyko į Tryškius (vok. Tryskiai) ir prisijungė prie XXVIII. Armijos korpuso (Generolas Hansas Gollnickas).
Puolimo tikėjosi
Pats vermachto generolas Erchardas Rausas (1889-1956), 1944 m. viduryje vadovavęs III-ajai tankų armijai, jau po karo išleistuose prisiminimuose teigė, kad jis asmeniškai tikėjosi, kad rusai puls vakarų, o ne šiaurės kryptimi. Nes, E. Rauso teigimu, I-asis Pabaltijo frontas buvo išsidėstęs priešais ištęstą vokiečių flangą, kuris rusams turėjo būti viliojantis taikinys. O koncentravę smūgį į šiaurę ivanai būtų sutikę stiprius vermachto junginius, kurie būtų ilgam sustabdę veržimąsi.
„Puolant vakarų kryptimi per Šiaulius pasiekti Kuršių marias ir Baltijos pakrantę buvo galima tikėtis taip pat greitai, kaip per Tukumą (Rygos įlanką). Atstumas iki bet kurios jūros pakrantės buvo toks pat – apie 120 kilometrų, tačiau puolimui pasirinkus Vakarus smūgis būtų tekęs ištęstam frontui, kurį gynė nepatyrusios folksgrenadierių divizijos. Jos neturėjo nei tankų, nei jokių kitų rezervų. Pralaužti šį frontą nebūtų buvę sunku, o puolimui Mėmelio kryptimi pasisekus nuo Rytų Prūsijos būtų atkirsta visą armijų grupė, įskaitant pagrindines III-osios tankų armijos jėgas. Tokiu atveju Kuršę liktų apsuptos 4 armijos (16-oji ir 18-oji, III-oji tankų, taip pat armijų grupė „Narva“).
Mudu su štabo viršininku pulkininku Burkhardtu Müller-Gillebradu puolimo laukėme rugsėjo pabaigoje, manydami, kad ankstyviausia data gali būti rugsėjo 5 d., o vėliausia – spalio 10 d.“ – prisiminė generolas E. Rausas.
Kas vyko rugsėjo ir spalio mėnesiais – kituose ciklo straipsniuose.
