Tęsiame straipsnių ciklą apie 1944 m. rudenį vykusius mūšius dėl Klaipėdos, kurią sovietų generolai savo dokumentuose tebevadino Mėmeliu.
1944 m. spalio 4-osios naktį raudonųjų 43-osios armijos smogiamieji daliniai praleido puolimo pozicijose. Vadai raportavo, kad kariai pasirengę, tačiau įsakymo pulti taip ir nesulaukė, nes puolimui trukdė išvakarėse prasidėjęs lietus, kuris nesiliovė, tik stiprėjo. Rytą kareiviai sutiko apkasuose iki kelių mirkdami vandenyje. Po kelių valandų laukimo gautas nurodymas puolimą atidėti iki kito ryto. Tačiau ir spalio 5-osios rytas nežadėjo gero oro. Tik apie 11.00 val. ėmė giedrėti, rūkas, apgaubęs žemę, ėmė sklaidytis.
Pagaliau gautas įsakymas pradėti puolimą. 43-osios armijos generolas Afanasijus Beloborodovas taip aprašė tą momentą:
“Smogė artilerija, priešą puolė šeši šaulių batalionai su tankais. Kaip ir reikėjo tikėtis, šių nedidelių jėgų puolimas, tiksliau – žvalgyba mūšiu ir trumpa artilerijos ataka, buvo sėkmingos.
Šauliai įsiveržė į pirmuosius apkasus, paskui – į antruosius. Mus pasiekė raportai, kad „fašistai panikoje. Bėga. Pasipriešinimas menkas“.
Po valandos korpuso vadas Vasiljevas iš savo stebėjimo posto, įrengto Kuršėnų bažnyčios varpinėje pranešė, kad fašistai iš miestelio išvyti.
Nuo šio žvalgybinio mūšio prasidėjo 43-osios armijos puolimas. Dienos pabaigoje priešakiniai armijos daliniai į priekį pasistūmėjo 14-15 kilometrų. Vėliau puolimo tempas dar labiau paspartėjo. Spalio 6 d. jis siekė 25 km, spalio 7 d. – nuo 10 km flanguose iki 40 km centre (1-asis ir 19-asis šaulių korpusai), spalio 8 d. – 27 km. Per šešias dienas mūsų armija iš viso pasistūmėjo 130 km.
Koncentruoto sovietų puolimo banga šluote nušlavė šiame ruože besigynusios 551-osios folksgrenadierių divizijos dalinius. Ši divizija, kuriai vadovavo generolas Siegfriedas Verheinas, gynėsi Tryškiuose iš rytų pusės. Divizija laikė 48 km pločio pozicijas, todėl sugebėjo įsitvirtinti tik atskiruose atspirties punktuose.
Folksgrenadieriams pavyko atremti du rusų puolimus. Dėl koncentruoto sovietų puolimo vokiečių nuostoliai buvo tokie dideli, kad kai kuriose 48-ių kilometrų fronto ruožuose beveik nebeliko ginančių karių. Per šiuos neginamus ruožus rusai sėkmingai prasibrovė be jokio pasipriešinimo. Šiaurėje ir Rytuose situacija buvo lygiai tokia pati. Frontas nebeegzistavo ir jokio vieningo vadovavimo nebebuvo, tik keliose motorizuotų pėstininkų pozicijose kariai beviltiškai bandė ginti savo pozicijas. 551-osios divizijos 2500 folksgrenadierių, o 548-osios – 1781 dingo be žinios.
Suriaumojo “tigrai”
Žlungančiam frontui gelbėti vokiečiai metė 5-osios, 7-osios tankų divizijų, motorizuotosios divizijos „Großdeutchland“, 21-osios pėstininkų divizijos dalinius sustiprintus 502-uoju sunkiųjų tankų ( „Tigrų“) batalionu.
Tankų divizijos „Großdeutschland“ motorizuotas žvalgybos būrys, priskirtas prie 551-osios folksgrenadierių divizijos, vadovaujamas rotmistro Schroedterio, vis dėlto sugebėjo prasimušti iki paskirties vietos.

Didžiule jėga būrys smogė puolantiems raudonųjų daliniams. Jiems pavyko priversti rusus trauktis atgal, o taip pat pasiekti pagrindinę vokiečių kovos liniją ir pagelbėti folksgrenadieriams, atsidūrusiems apsuptyje.
Tačiau jau kitą rytą Schroedteris ir jo padalinys turėjo trauktis, kadangi raudonieji iš kairės ir dešinės prasimušė į Vakarus.
Per visą pirmąją dieną divizijos koviniai daliniai sunaikino 13 sovietų tankų.
Spalio 6 dienos popietę kitos „Großdeutschland“ dalinių dalys tikėjosi sustabdyti rusų įsiveržimą ties Kuršėnais. Deja, jau buvo per vėlu. Tankų divizijos grenadierių pulkas gavo įsakymą užimti Tryškių geležinkelį. Netoli nuo geležinkelio civiliai gyventojai rytų pusėn buvo iškasę du apkasus su ir apipintus viela, tačiau trūko gynėjų.
Lenktynės į Klaipėdą
Apsvaigę nuo sėkmės raudonųjų daliniai pradėjo lenktynes Mėmelio link. Todėl smogiamiesiems daliniams buvo įsakyta nesivelti į mūšius, o pasipriešinimo taškus aplenkti ir žygiuoti tolyn. Tačiau kai kurie raudonųjų daliniai atskirose vietovėse sulaukė smarkesnio pasipriešinimo. Ypač susidūrus su „Großdeutschland“ ar V-osios bei VII-osios tankų divizijų, turėjusių tankų ir prieštankinių pabūklų, daliniais. Tačiau apie tai nė vienas raudonųjų generolų savo memuaruose neužsimena. Nors mūšyje ties Luoke vien „Großdeutschland“ daliniai sunaikino net 17 sovietų tankų, vieną savaeigį pabūklą ir vieną prieštankinę patranką.
„Großdeutschland“ motorizuotasis pulkas buvo gavęs įsakymą gintis tarp Tryškių geležinkelio stoties ir Tryškių miestelio, kurio rytinėje pusėje gyventojai buvo neseniai užbaigę gynybines pozicijas, susidėjusias iš dviejų prieštankinių griovių su praėjimo takais susisiekimui, pridengtais spygliuotos vielos užtvaromis. Beje, Tryškiuose buvo 1944 m. vasarą susikūrusios Tėvynės apsaugos rinktinės, kuri po kelių dienų dalyvaus kautynėse Sedoje, ligoninė.
Čia „Langkeito“ kovos grupei priskirta kuopa, vadovaujama leitenanto Rossmanno iš minėtojo motorizuotojo tankų pulko, gavo įsakymą su šešiomis „panteromis“ pridengti atsitraukimą iš Tryškių.

„Großdeutschland“ metraštininkas Helmutas Spaeteris taip aprašė tą mūšį:
„Puolęs priešui iš užnugario Rossmannas per kelias minutes sunaikino tris priešų tankus, kurie kėlė didelę grėsmę. Jo „panterai“ taip pat kliuvo, todėl neliko radijo ryšio. Atsilikęs nuo saviškių visą naktį jis kovėsi vienas.
Kitą rytą Rossmannas pastebėjo jo užnugaryje pėstininkus su prieštankiniais pabūklais, kurie ruošėsi puolimui. Nors ir buvęs visiškai apsuptas jis nusprendė pulti priešą stovintį prieš jį. Rossmanno tankas atakavo ir sunaikino 6 tankus ir 8 prieštankines patrankas. Šie nuotoliai privertė priešą trauktis. Tada Rossmannas pasiekė savo kovos grupę, pakeliui sunaikindamas dar ir į frontą važiuojantį priešo tiekimo būrį – sunkvežimių koloną su 13 prieštankinių patrankų.“
Apie savo nuostolius raudonieji neužsimena nė vienu žodžiu. Skaitant I. Bagramiano prisiminimus susidaro įspūdis, kad raudoniesiems tai buvo linksmas pasivaikščiojimas patiriant minimalius nuostolius. Tačiau A. Beloborodovas objektyvesnis, jis pripažino, kad kai kuriose vietose susirėmimai buvo itin įnirtingi ir atnešę didelių nuostolių. Generolas A. Beloborodovas:
„Puolimo sparta galėjo būti dar didesnė, jei ne virtinė apmaudžių nesusipratimų. Tokį flangų, ypač dešiniojo, spalio 6-7 dienomis nulėmė 92-ojo korpuso atsilikimas ties Luknikų (taip raudonieji okupantai vadino Luokę) vietove. Korpuso daliniai, priartėję prie eilinių priešininkų įtvirtinimų, įsivėlė į mūšį. Vakarop korpuso vadas, vietoje to, kad naktine ataka pralaužtų priešo gynybą, nusprendė puolimą atnaujinti ryte. Tuo pasinaudojo fašistų vadovybė ir spėjo permesti prie Luokės motorizuotosios divizijos „Großdeutschland“ dalinius. Šie aršiai priešinosi, tankai ir motorizuotieji pėstininkai surengė kelias stiprias kontratakas. Generolas Ibianskis buvo priverstas mesti į mūšius antrojo ešelono divizijas…
Visą parą ties Luoke vykusiame mūšyje užtrukęs 92-asis korpusas apsunkino ir kairiojo kaimyno 1-ojo šaulių korpuso padėtį. Jo junginiams, išsiveržusiems toli į priekį, dešinysis flangas liko nepridengtas. Generolas Vasiljevas buvo priverstas dalį savo pajėgų pasukti į šiaurę ir atlikti 92-ojo korpuso užduotį – užimti Luokę. Tai atsiliepė pirmojo korpuso puolimo tempui…
92-ojo korpuso delsimą nulėmė nepakankamai staigūs ir ryžtingi pirmojo ešelono divizijų puolamųjų būrių veiksmai. Sutikę priešo atsakomąją ugnį jie sustodavo ir net nesistengdavo manevruoti, ieškoti ir surasti silpnąsias vietas priešo gynyboje.“
Fronto vadas I. Bagramianas tik probėgšmais pripažino, kad „fašistų vadovybė griebėsi stichiškų, tačiau įnirtingų kontratakų. Tačiau puolantieji jas ramiai ir su pasitikėjimu atmušdavo.“
„Großdeutschland“ minosvaidininkų būrio vadas Heinzas Rehfeldas, pats dalyvavęs mūšiuose ties Luoke, štai kaip prisimena Žemaitijoje vykusius susidūrimus su raudonaisiais:
„Spalio 6-7 d. iš mūsų II bataliono, 303-iosios savaeigių artilerijos pabūklų brigados ir „Grossdeutschland“ III artilerijos pulko sudaroma kovinė grupuotė „Fabich“. Išvykstama į Luokę – svarbų kelių susikirtimo punktą. Vos pasiekiame tą vielą, susirandame ir užimame pozicijas, kai užpuola daugybė ivano tankų…
Spalio 7 d. Luokę įsakyta išlaikyti bet kokia kaina! Vyksta žūtbūtine kova. Aš vis dar kovinio tiekimo būryje kaip vadovybės rezervas. Mes tarsi „rūke“! Niekas tiksliai nežino, kur pasuks prasiveržę tankai su sėdinčiais ant šarvų pėstininkais. 18.00 ateina įsakymas – divizija turi kaudamas trauktis į Vindau (latviškai Ventspils). Tuo metu Luokė jau beveik apsupta iš trijų pusių! Ten kovojančiam II batalionui gresia pavojus būti visiškai apsuptam. „Fabicho“ grupė įnirtingai priešinasi, jai pavyksta išsiveržti. Kaip sužinojau iš sužeistųjų, ten pasižymėjo feldfebelis Plikatas su savo naujuoju prieštankiniu pėstininkų pabūklu. Grupuotė gali prasimušti į vakarus. Išgirstame naują įsakymą: „Visi „Grossdeutschland“ daliniai turi kuo greičiau, kiek tai leidžia kovinė padėtis, atsitraukti į Rytprūsių gynybos pozicijas ir ten įsitvirtinti“. „Grossdeutschland“ II batalionui iš Luokės veržtis į vakarus nuo Telšių šiauriau Plungės plento. Ten jau buvo galima atkurti šiokį tokį ištisinį frontą.“
Kilo grėsmė Rytų Prūsijai
Žemaitijoje įrengtas fronto pozicijas gynusios III-osios tankų armijos padėtis tapo tokia grėsminga, kad kilo grėsmė, jog sovietai nebesustos ir įsiverš į Rytų Prūsiją. Todėl vermachto vyriausioji vadovybė (vok. Oberkommando) spalio 6 d. liepė atsiųsti pastiprinimą – oro desanto diviziją „Hermann Göring“, kuri iš Radomo pajudėjo į Įsrutį (dab. Černiachovskas).
Generolas pulkininkas Erhardas Rausas pripažino, kad sovietų puolimas buvo lyg uraganas, savo kelyje nušlavęs beveik visą diviziją. III-osios tankų armijos vadas, supratęs, kad pagalbos neliko iš kur tikėtis, ėmė veikti savarankiškai ir mobilizavo visus turėtus išteklius, net povandeninių laivų vadų mokyklos kursantus ir užnugario tarnybas. Pastangos pasiteisino. Raudonųjų puolimo tempas sulėtėjo.
„Smūgis teko į generolo majoro Karlo Janko (XXVIII korpusas) 549-ajai folksgrenadierių divizijai ir generolo majoro Ericho Sudau (IX korpuso vadas) 548-osios folksgrenadierių divizijos kairiajam sparnui (tikėtina, kad E. Rausas susipainijo minėdamas 449 diviziją. Iš tiesų toje vietoje gynėsi 551 divizija – aut. pas.). Jų ginamas frontas buvo pralaužtas keliose vietose. Nepatyrusios divizijos ypač didelių nuostolių patyrė dėl uraganinės artilerijos ugnies ir masinio tanko smūgio. Priešas grasino prasiveržti iki greitkelio, vedančio į Tauragę, nes atkaklus 548-osios folksgrenadierių divizijos priešlėktuvinės artilerijos pulko pasipriešinimas pamažu silpo. Laimei, paskutinę akimirką pasirodė 5-oji tankų divizija, ir generolo Deckerio kontrataka atbloškė rusus.
Šiauriniame flange, lauko mokomoji divizija „Nord“ (generolas leitenantas Johanas Pfliugbeilis) buvo nustumta į 16-osios armijos sektorių. Tačiau sovietų smūgį į vakarus pavyko sulaikyti atskubėjus 7-osios tankų divizijos daliniams, ir frontas buvo stabilizuotas.
Tačiau XXVIII korpuso pozicijų centre viskas klostėsi kur kas blogiau. Būtent jiems teko pagrindinis rusų smūgis, nukreiptas į Mėmelį. 549-oji generolo Janko folksgrenadierių (greičiausiai – 551 – aut. past.) divizija buvo sutriuškinta. Jai armijų grupė „Centras“ į pagalbą išsiuntė tankų diviziją „Grossdeutchland“, kuriai tuomet jau vadovavo generolas majoras Karlas Lorencas. Tačiau pavyko atvykti tik pastarosios priešakiniam batalionui. Nes tankai, kaip ir visa divizijos technika, negalėjo judėti dėl degalų trūkumo. Aplink generolą Janką ir jo karininkus susirinko 549-osios divizijos likučiai. Artilerija ir prieštankiniai pabūklai buvo išdėstyti aplinkiniuose keliuose kaimuose ir blokavo kelius. Jie bandė suformuoti kažką panašaus į fronto liniją, kad bent šiek tiek sulėtintų rusų puolimą. Netrukus „Grossdeutchland“ divizijos tankai, kurie išeikvoję degalus sustojo, buvo apsupti. Kilo reali sunaikinimo grėsmė. Tačiau folksgrenadieriai greitai suprato, kad tankams, kurie yra vienintelė jų paspirtis, gresia realus pavojus, todėl pakilo į kontrataką. Pasiaukojimas pasiteisino. Tankai buvo išgelbėti. Surėmę pečius su tankistais jie atmušinėjo priešo atakas vieną po kitos, kol buvo atgabenti degalai, išsiurbti iš automobilių bakų. Tankai vėl galėjo važiuoti.“
Mobilizavo net kursantus
Armijų grupė „Šiaurė“ nebeturėjo jokių rezervų, kuriuos galėtų mesti į pagalbą III-ajai E. Rauso tankų armijai. Šiam teko suktis savarankiškai. E. Rausas įsakė pasitelkti kariuomenės mokyklos ir Mėmelio povandeninių pajėgų mokymo centro kursantus, visų rūšių specialiuosius štabus, užnugario ir transporto tarnybas, taip pat pagalbinės paskirties dalinius ir organizacijas. Šiais ekspromtu sudarytais daliniais buvo sustiprinamos atsparos punktų įgulos ypač svarbią reikšmę turinčiose atkarpose ir ten, kur sovietai buvo prasiveržę giliai į užnugarį. Taip pavyko atkurti tankų gynybinių ugniaviečių tinklą, kurį sutraukyti ar apeiti stambūs rusų daliniai galėjo tik sugaišę nemažai laiko. Stambesni atsparos punktai rusus galėjo sulaikyti dienai, tačiau sutemus raudonarmiečių daliniai juos paprasčiausiai aplenkdavo arba smogdavo koncentruotą smūgį ir sunaikindavo. Todėl įgulos, kad išvengtų apsupties ir žūties, vakarais buvo priverstos trauktis iš pozicijų. Iš anksto nustatytose vietos skubiai buvo kuriama nauja gynybos linija. Iki aušros jose įsitvirtinus daliniams vėl buvo sukurta ugniaviečių sistema ir mūšiai tęsėsi. Naudodami visas įmanomas sulaikymo, gynybos ir kontratakos priemones vokiečiai stengėsi sustabdyti rusų veržimąsi, todėl I-asis Pabaltijo frontas sugaišo net dvi savaites, kol pasiekė Kuršių marias ir Nemuną. Net tame sektoriuje, kurį dengė atskiros ugniavietės ir kuriam teko pagrindinis rusų smūgis, sugebėta apriboti rusų puolimo tempą iki 6-10 kilometrų per parą.

E. Rausas sulėtėjusį puolimo tempą vadina sėkme. Esą, jei būtų nepavykę užkirsti kelio tankų prasiveržimui ir fronto linijos suardymui, tai sovietai būtų pasiekę Baltijos jūrą vos per porą dienų. Ties Mėmeliu tie patys daliniai, sustiprinti skubotai sudarytai pastiprinimo daliniais, sustabdė sovietų puolimą ir sėkmingai atrėmė visus bandymus užimti miestą.
Divizijos, padalintos į atskiras kovines grupes, atkakliai gynė atskirus ruožus ir traukėsi tik tuomet, kai priešai juos apeidavo iš kairės arba visiškai apsupdavo. Tad jiems tekdavo veržtis kaunantis. Rusų tankai veržėsi prie jūros ir prie Kuršių marių, kad apsuptų miestą iš visų pusių. Jų tikslas buvo atkirsti svarbų uostamiestį nuo armijų grupių „Šiaurė“ Kurše ir armijų grupės „Centras“ pietuose ir uždaryti į „katilą“.
Mėmelio placdarmo gynyba
Mėmelio gynybai vokiečių vadovybė ruošėsi nuo 1944 m. vasaros. Buvo įrengtos kelios gynybos linijos su bunkeriais, vielų užtvaromis ir minų laukais.
I-ojo Pabaltijo fronto 43-osios armijos vadas generolas A. Beloborodovas savo 1978 m. išleistuose prisiminimuose rašė: „Mėmelis buvo pasiruošęs gynybai. Miestą juosė keturios gynybinės linijos, iš kurių kiekviena turėjo tris ištisines viso profilio tranšėjas, pridengtas spygliuotos vielos užtvaromis ir minų laukais.
Pirmoji gynybos linija driekėsi nuo Martinsdorfo (tarp Triušelių ir Lelių – aut. past.) iki Jakų, antroji – Ringelio-Bacho upės vakariniu krantu, trečioji – palei Dangės upę, ketvirtoji – miesto viduje, apjuosdama jį lanku tarp jūros pakrantės šiaurėje ir tarp Kuršių marių pakrantės pietuose.
Trys vidinės gynybos linijos skyrėsi nuo išorinių. Pastarojoje buvo gausu ilgalaikių gynybinės paskirties statinių – dzotų ir betoninių ugniaviečių. Be to, Mėmelį dengė ir devyni artilerijos fortai. Kaip informavo vokiečių belaisviai, šie fortai baigti statyti 1944 m. kovą. Kiekvienas fortas buvo sudarytas iš tarpusavy sujungtų gelžbetoninių konstrukcijų, pritaikytų žiedinei gynybai. Forto centre buvo didžiulis betoninis bunkeris, kurios viduje galėjo laisvai apsisukti sunkvežimis. Jo viršus buvo uždengtas keturiais metrais gelžbetonio. Be kulkosvaidžių ir lengvųjų ginklų, jis buvo ginkluotas 310 mm kalibro pabūklu, skirtu jūros pakrantės apsaugai. Aplink pagrindinį bunkerį buvo mažesni bunkeriai, sujungti su juo požeminėmis perėjomis. Fortą juosė prieštankiniai grioviai, minų laukai, spygliuota vielos užtvaros. Tokią galingą tvirtovės gynybą mes sutikome pirmą kartą. Po kelių mėnesių Kėnigsbergo fortų šturmo metu turėjome naudoti ypač galingą artileriją ir net ne vieną dieną. Tik šios priemonės padėjo palaužti priešo gynybą. Tačiau Mėmelyje galingiausias mūsų ginklas buvo 203 mm haubicos. Jos galėjo sunaikinti paprastą lauko bunkerį, tačiau Mėmelyje keturių metrų gelžbetonio net ir galingiausi sviediniai nepramušė“, – kaip vieną iš nesėkmių, kodėl neužėmė Klaipėdos, rašė generolas.
Reikėtų patikslinti, kad A. Beloborodovo minimų 310 mm kalibro pabūklų Klaipėdoje nebuvo. Matyt, tai įprasta raudonarmiečių taktika, kai norima sutirštinti spalvas, suteikti priešininkams nebūtų savybių ir ginkluotės, tuo pateisinant savo nesėkmes. Galingiausi, 125 mm pabūklai buvo „Försterei“ (buvusioje „Memel Nord“) baterijoje, kuri buvo skirta gintis nuo puolimo jūroje. Trys rytinėje miesto dalyje įrengtos baterijos, kurios ir suvaidino reikšmingą vaidmenį ginant miestą, buvo ginkluotos mažesnio kalibro priešlėktuviniais pabūklais, kurie buvo tinkami ir kovai su tankais.
Greičiausiai raudonasis generolas supainiojo priešlėktuvines patrankas su miesto gynėjus parėmusių sunkiųjų kreiserių „Lutzow“ ir „Prinze Eugene“ pabūklais? Šių kalibras buvo išties įspūdingas – 203 mm, tačiau vis tiek mažesnis nei mini raudonarmietis.
Atkreipkime dėmesį dar ir į tai, kad nuo sausuma vykusio puolimo, nuo tankų ir pėstininkų gynėsi trys, iš dalies – keturios, bet jokiu būdu ne devynios, kaip rašė generolas A. Beloborodovas, betoninės ugniavietės.
Istorikas Petras Stankeras straipsnyje „Mūšiai dėl Klaipėdos“ („Okupuotoji Lietuva 1940-1950“) rašė, kad Klaipėdos miesto ir jo apylinkių gynybai vokiečių vadovybė ruošėsi dar nuo 1944 m. vasaros. Buvo įrengtos labai stiprios gynybinės pozicijos su gelžbetoninėmis priešlėktuvinėmis pakrančių gynybos slėptuvėmis, kurias sovietai pavadino „gelžbetoniniais fortais“, miestą apjuosė keturi gynybos ruožai su trimis apkasų linijomis, vielų užtvaromis ir minų laukais, buvo iškasti platūs prieštankiniai grioviai, įrengta kitokių kliūčių tankams ir pėstininkams. Seni miesto ir uosto įtvirtinimai buvo sustiprinti, pritaikyti gynybai, įrengti lizdai stambaus kalibro pabūklams ir kulkosvaidžiams, gausybė ugnies taškų.
„Klaipėdos prieigose vienam fronto kilometrui teko vidutiniškai 10 km apkasų, 3-5 km pėstininkus sulaikančių bei 2,5 km prieštankinių kliūčių, apie 2 tūkst. įvairių rūšių minų, 40 kulkosvaidžių bei artilerijos taškų. Nuo pagrindinių pajėgų atkirsta Klaipėdos įgula išsilaikė beveik keturis mėnesius – 115 dienų“, – rašė P. Stankeras.
Menkos pajėgos
Tačiau mieste kariuomenės, kuri galėtų jį ginti nuo iki dantų ginkluotos raudonosios kariaunos, beveik nebuvo. Iš miesto buvo išvežta 6000 hitlerjugendo (berniukai virš 14 metų) narių, kurie statė įtvirtinimus ir kasė apkasus. Bet spalio pradžioje jokios kariuomenės šiose pozicijose nebuvo. Mieste pasiliko tik trys batalionai iš 201-osios saugos divizijos, du folksšturmo batalionai iš karinei rikiuotei netinkamų 16-60 metų vyrų, žandarmerija, policija, priešgaisrinė ir priešlėktuvinė apsauga. Nepaisant šių menkų pajėgų, miestą įsakyta ginti. 1944 spalio 9 d. 18.45 val. Mėmelio karo komendanto įsakymas Nr. 1 skelbė: „Mėmelio placdarmas bus ginamas visomis dispozicijoje esančiomis pajėgomis“.

Blogai ginkluoti ir paviršutiniškai apmokyti Mėmelio folksšturmo daliniai užėmė jiems skirtas gynybos pozicijas miesto prieigose ir ėmė stropiai kasti apkasus. Atskiri kariniai daliniai, kuriems pavyko prasiveržti iš apsupties, pasiekė miestą ir sustiprino gynybines pozicijas.
Supratusi, kad Mėmelį privaloma apginti bet kokia, vermahto vyriausioji vadovybė ėmė skubiai siųsti pastiprinimą. Spalio 8-9 dienomis iš Rygos atplukdyti Rytų fronte užgrūdintos 58-osios pėstininkų divizijos du pulkai. Vos išlipę į krantą kariai skubėjo į šiaurinius miesto kvartalus ir už jų einančią pirmąją gynybos liniją Karklininkai (dab. Karklė) – Kretingalė. Manyta, kad iš šitos pusės kyla didžiausia grėsmė miestui. Norint pasiekti tikslą kariai turėjo skverbtis pro miesto link plūstančias pabėgėlių kolonas, kurios buvo užkimšusios visus kelius ir gatves mieste.

Spalio 9 d. popiet transporteris „Kanonier“ atgabeno du „Grossdeutschland“ batalionus ir štabą.
Vejami sovietų tankų į placdarmą prasiveržė 7-osios tankų divizijos, „Grossdeutschland“ daliniai, 502-asis sunkiųjų tankų batalionas ir 551-osios pėstininkų divizijos likučiai. Mūšiuose apdaužytos divizijos buvo nepilnos, bet kovingos ir patyrusios.
Iš viso placdarme gynėsi apie 12500 vyrų, kuriems vadovavo pėstininkų generolas Hansas Gollnickas, 28-ojo korpuso vadas. Tiesiogiai kovose dalyvavo apie 5000 karių.
Apie mūšius Klaipėdos prieigose – kitame straipsnyje.
