Prieš 76 metus, 1944 m. rugsėjo 24 d. vadinamoji „stavka“ Maskvoje išsiuntė I-ojo Pabaltijo fronto vadovybei įsakymą skubiai permesti dalį pajėgų į Šiaulių prieigas ir spalio 1-2 d. pradėti puolimą Klaipėdos (Mėmelio) kryptimi.
Rugsėjo 21 d., A. Hitleris priskyrė 3-ąją tankų armiją, kurios vadu paskirtas generolas pulkininkas Erhardas Rausas, armijų grupei „Šiaurė“, norėdamas vadovavimą gynybai ruože tarp Mėmelio ir Rygos sutelkti vienose rankose. Tačiau dvi 3-osios tankų armijos divizijos taip ir liko armijų grupės „Centras“ pavaldume. Todėl armijų grupė „Šiaurė“ šiauriniame gynybos flange negavo pilnaverčio tankų korpuso. O 200 kilometrų ilgio fronto ruožą nuo Mintaujos (dab. Jelgava Latvijoje) iki Rytų Prūsijos sienos ties Šakiais liko ginti tik penkios divizijos: 551-oji ir 548-oji folksgrenadierių, 95-oji, 69-oji, 56-oji.
Tuo, kad Vermachtas nebeturėjo rezervų ir fronte atsivėrusias spragas skubiai užkaišiojo paskubomis surinktais daliniais, pasinaudojo sovietai.
Sutelkė smogiamąją grupuotę
Raudonosios armijos vadovybė pasinaudojo sąlygine „tyla Mėmelio fronte“, besitęsusia nuo rugpjūčio vidurio. Fronto vadovybei buvo įsakyta detaliai suplanuoti didžiulę smogiamąją operaciją, kuri turėjo pasibaigti „Mėmelio tvirtovės“ užėmimu bei Kurše įstigusios armijų grupės „Šiaurė“ atkirtimu nuo Rytų Prūsijos.
Raudonieji karvedžiai pasinaudojo praretėjusia vokiečių gynyba bei strateginėmis jų klaidomis ir pasirengė didelei puolamajai operacijai. Ją aprašyti „garbės“ reikalu laikė kone kiekvienas toje operacijoje dalyvavusių generolų. Jų prisiminimus pateiksiu vėliau.
Užtat pasiruošimą puolimui pražiopsoję ir todėl triuškinantį pralaimėjimą patyrę vokiečiai „Mėmelio puolamajai operacijai“ skiria vos kelis žodžius.
Jau po karo išleistuose prisiminimuose 3-osios tankų armijos vadas E. Rausas gyrėsi, esą jis numatė galimą raudonųjų puolimo kryptį. Todėl siekė šiame ruože sustiprinti gynybą, tačiau nepavyko įtikinti savo vadų, puolimo laukiančių visai kitoje vietoje, kad grėsmė yra reali.
„Generolas Schörneris tikėjosi, kad rusai, norėdami užkirsti kelią mūsų kariuomenės išvedimui iš Rygos katilo ir vėl galėtų apsupti armijų grupės „Šiaurė“ likučius, vėl atakuos šiaurės kryptimi per Tukumą.
Tačiau tokiai prielaidai prieštaravo faktas, kad rusai sutelkė savo pajėgas toli pietuose. Sovietų vadovybė suprato, kad puolimo kryptis šiaurėje yra per siaura, todėl tikėtis sėkmės buvo sunku dėl didelės vokiečių tankų dalinių koncentracijos.
Pirmasis Pabaltijo frontas buvo išsidėstęs priešais ištęstą vokiečių flangą, kuris buvo viliojantis taikinys. Puolant vakarų kryptimi per Šiaulius pasiekti Kuršių marias ir Baltijos pakrantę buvo galima tikėtis taip pat greitai, kaip per Tukumą. Atstumas iki bet kurios jūros pakrantės buvo toks pat – apie 120 kilometrų, tačiau puolimui pasirinkus Vakarus smūgis būtų tekęs ištęstam frontui, kurį gynė nepatyrusios „folksgrenadierių“ divizijos. Jos neturėjo nei tankų, nei jokių kitų rezervų. Pralaužti šį frontą nebūtų buvę sunku, o puolimas Mėmelio kryptimi žadėjo didžiulę sėkmę, nes taip nuo Rytų Prūsijos būtų atkirsta visą armijų grupė, įskaitant pagrindines III-osios tankų armijos pajėgas. Tokiu atveju Kurše būtų likusios apsuptos 4 armijos (16-oji ir 18-oji, III-oji tankų, taip pat armijų grupė „Narva“). (Raus Erchard „Panzer Operations: The Eastern Front Memoirs Of General Raus, 1941-1945“ „Tankų mūšiai Rytų fronte“).
Pasak E. Rauso, jam I-ojo Pabaltijo fronto pasiruošimas puolimui Vakarų kryptimi kiekvieną dieną darėsi vis akivaizdesnis. Jo vadovaujama III-oji tankų armija puolimo laukė rugsėjo pabaigoje: ankstyviausia data galėjo būti rugsėjo 5 d., o vėliausia – spalio 10 d.
Tik spalio 4 d. E. Rausui pagaliau pavyko įtikinti armijų grupės „Šiaurė“ vadą generolą Ferdinandą Schörnerį, kad kitą smūgį rusai nukreips į Vakarus. Tik tuomet E. Rauso žinion buvo perduota ir 5-oji III-osios tankų armijos divizija, kurios buvo prašyta dar prieš kelias savaites. Tačiau jau buvo per vėlu. Lietingą naktį generolo Dekkerio divizija, judėjusi siauru pelkėtu keliu, nespėjo įveikti 100 kilometrų ir atvykti į III-osios tankų armijos užnugarį, nes rusai smogė pirmi.
Raudonieji sutelkė milžinišką armiją – apie 650 000 karių, daugiau nei 9 000 patrankų ir minosvaidžių ir daugiau nei 1 340 tankų bei savaeigių pabūklų. Viename fronto kilometre jie sukoncentravo net 200 artilerijos pabūklų.
Šias milžiniškas ir puikiai aprūpintas armijas turėjusios atremti vokiečių pajėgos atrodė apgailėtinai. Pavyzdžiui, prieš devynias 43–osios armijos divizijas stovėjo tik viena 551–oji folksgrenadierių divizija. Čia vienam fronto kilometrui vokiečiai galėjo skirti tik 86 karius ir vieną (!) artilerijos pabūklą. Bendrai visame fronto ruože vienam fronto kilometrui teko tik 130 karių, 8 kulkosvaidžiai ir viso labo trys artilerijos pabūklai.
Pirmasis oro laivynas turėjo šiek tiek daugiau nei 267 kovai parengtus lėktuvus. Iš jų nė vieno bombonešio. Katastrofiška padėtis buvo ir su degalais. Dauguma motorizuotų dalinių negalėjo atlikti jokių taktinių manevrų.
I-ojo Pabaltijo fronto žvalgybos duomenimis, Liepojos kryptimi vokiečiai turėjo 350 tankų, Rygos kryptimi – 80 tankų. Užtat numatomo puolimo kryptimi, kurlink turėjo plūstelėti 1340 raudonomis žvaigždėmis pažymėtų tankų, nebuvo kas juos sulaikytų.
Pergalingas žygis
Dieną prieš puolimą I-ojo Pabaltijo fronto karo taryba tyrė žvalgybos duomenis apie vokiečius ir jų gynybos šiame ruože pobūdį. Numatomame pulti ruože buvo trys gynybos linijos, kurias spėjo sudaryti III-ioji tankų armija. Iš viso jų buvo šešios.
Antroji gynybos linija buvo 14-28 kilometrų atstumu nutolusi nuo pagrindinės. Skirtingi atstumai susidarė todėl, kad ji vingiavo palei Virvytės ir Kražantes upes.
Trečiasis vokiečių gynybinis ruožas, kuris driekėsi linijoje nuo Mėmelio iki Tilžės, buvo stipriausias ir giliausias. Šios linijos trečioji pozicija buvo išdėstyta palei Nemuną. Itin stiprūs gynybos mazgai buvo įrengti Tryškių, Kelmės, Telšių, Plungės, Rietavo, Liepojos ir Mėmelio miestuose.
Raudonarmiečių generolus nudžiugino linijinis vokiečių pajėgų išdėstymas fronte. Visos penkios pėstininkų divizijos buvo išdėstytos pirmojoje gynybos linijoje, lyg suvertos virve. Ją perkirtus smarkiu smūgiu, niekaip nebesurištum, nes užnugaryje vokiečiai neturėjo reikšmingų rezervų. Tik į pietvakarius nuo Šiaulių ties Šaukėnais prieš kairįjį 43-ios armijos sparną buvo pastebėtas tankų dalinių susitelkimas. Tai buvo Laucherto tankų grupė ir 21-oji pėstininkų divizija.
I. Bagramianas prisipažino, kad labiausiai bijojo į pietvakarius nuo Rygos sutelktų tankų junginių puolimo. Jei vokiečiai būtų laiku susipratę ir smogę į dešinįjį flangą, visą I. Bagramiano kariauną būtų uždarę dideliame „katile“.
Tačiau to neįvyko. Armijų grupės „Šiaurė“ vadas generolas F. Schörneris puolimo laukė visai kitoje vietoje – Rygoje. Raudonieji, gavo raminančius žvalgybos ir aviacijos duomenis, kad vokiečių tankų divizijos, kurios rugpjūtį ir rugsėjį kėlė didžiulį galvos skausmą sovietams Lietuvoje ir Latvijoje, vis dar judėjo į Lietuvą ir buvo netoli nuo Mintaujos (Jelgavos).
Pastebėjo per vėlai
Vokiečiai didžiulių rusų pajėgų išskleidimą prieš III-ąją tankų armiją pastebėjo rugsėjo 24 d. Į skubų E. Rauso pranešimą, apie kylančią grėsmę visai armijų grupei, jei rusams pavyktų prasiveržti, buvo pažadėta atsiųsti pastiprinimą.
Tačiau dėl degalų trūkumo karinė technika nuo geležinkelio, kuriuo ji buvo gabenama į frontą, galėjo nuvažiuoti tik nedidelius atstumus.
Pirmieji divizijos „Großdeutschland“ daliniai į Tryškių rajoną, kur buvo dislokuotas XXVIII-asis generolo Gollnicko vadovaujamas korpusas, iš šiaurės Lietuvos atvažiavo tik spalio 4 d.
Kitiems divizijos daliniams dar tik važiuojant į naujas pozicijas spalio 5 d. prasidėjo lauktas didelio masto puolimas.
Prisimena Helmutas Spaeteris, „Großdeutschland“ divizijos veteranas:
„Pirmieji mūsų daliniai atvyko į Tryškius spalio 4-osios vakare ir prisistatė į XXVIII-ojo korpuso vadavietę. Ten buvome informuoti, kad divizija turi susiburti į rytus nuo Tryškių į rytus, kaip rezervas. Tuo metu jau buvo žinoma, kad priešas netrukus gali pradėti puolimą. Apie neišvengiamą sovietų puolimą liudijo oro žvalgybos lėktuvais, ryšių trikdžiai ir karo belaisvių teikiama informacija. Labiausiai tikėtinas priešo puolimo tikslas – buvo Baltijos jūra ir paskutinis menkas sausumos ruožas, reikalingas susijungti su armijos grupe „Kuršas“, egzistavusia nuo 1944-ųjų rugpjūčio. Sovietų puolimas galėjo prasidėti nuo išvakarėse užimto placdarmo į siaurės vakarus nuo Kuršėnų.“
Milžiniška persvara
43-osios armijos, kuri smogė pagrindinį smūgį, vadas generolas Afanasijus Beloborodovas stebėjosi, kad „fašistų“ pajėgose, kurios buvo išsidėsčiusios prieš jo vadovaujamus dalinius, nebuvo matyti jokių nerimo ženklų. Priešais jo vadovaujamą 43-ają armiją 9 kilometrų pločio ruože gynėsi tik 551-oji Vokietijos pėstininkų divizija. A. Beleborodovas žinojo, kad Šis junginys buvo sudarytas neseniai, per vadinamąją „trečiąją visuotinę mobilizaciją“. Sovietų žvalgybos perimtuose dokumentuose ši divizija buvo vadinama „Göringo vardo folksgrenadierių“.
Tuo pačiu generolas prisipažino, kad didelę dalį jo vadovaujamos armijos dalinių papildymo sudarė vyrai „iš neseniai išlaisvintų Pabaltijo regionų, vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių. Didžioji dauguma verbuotųjų nebuvo dalyvavę kautynėse, jaunuoliai, žinoma, nebuvo tarnavę armijoje, o vyresnieji karinį parengimą praėjo buržuazinėse armijose. Per trumpą laiką reikėjo papildymą įtraukti į mūsų karinių kolektyvų gyvenimą. Ši našta teko politiniams skyriams, partijos ir komjaunimo organizacijoms.
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad naujai iškepti kariai pirmosiose kautynėse stovėjo oriai, parodė drąsą ir narsą, kuri būdinga sovietų kariams“, – su patosu rašo A. Beloborodovas.
Tačiau ši generolo frazė laužta iš piršto. Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse mobilizuoti jauni vyrai ieškojo progų, kaip pabėgti iš Raudonosios armijos. Nepavykus žygio metu, kai kuri pasiduodavo per mūšius. Vieną tokį epizodą, kuri įvyko po kelių dienų Mėmelio prieigose, aprašė H. Spaeteris, „Grossdeutchland“ raštininkas.
„Dabar mes turėjome labai daug šaudmenų. Pradėjome šaudyti salvėmis į puolančiuosiuos, daužėme juos. Jie bėgo į mūsų pozicijas tankiomis gretomis ir pateko tiesiai po mūsų ugnimi. Keliems pavyko jos išvengti. Tie, kurie išgyveno, šoko į mūsų apkasus iškeltomis rankomis. Tai buvo lietuviai! Paaiškėjo, kad visa pirmoji puolimo banga buvo sudaryta iš lietuvių, kuriuos rusai mobilizavo, šiek tiek juos paruošė ir metė į puolimą pirmuosius, kaip patrankų mėsą, kaip skydus.“
Apie puolimo pradžią: kitame straipsnyje po savaitės.
