Susilpnėjus 1944 m. birželį prasidėjusiam plataus masto sovietų puolimo tempui, vokiečiai ėmė planuoti atsakomąsias puolimo operacijas, siekdami atkurti armijų grupių Latvijoje ir Rytų Prūsijoje sąsają. Puolimas, pavadinta kodiniu vardu „Doppelkopf“ („Dvigalvis“), buvo suplanuotas trimis kryptimis. Reikšmingas vaidmuo teko pancergrenadierių divizijai „Grossdeutschland“, suvaidinsiančiai itin svarbų vaidmenį spalio-lapkričio mėnesiais ginant Mėmelį (Klaipėdą).
(Tęsinys. Pradžia “Klaipėdos žiniose” rugsėjo 3 d.)
Vietovės netiko tankų operacijoms
„Grossdeutschland“, remiama 14-osios tankų divizijos, toliau pamažu sunkiai slinko Šiaulių link. Vokiečiams priešinosi sovietų 1-asis tankų korpusas ir 16-oji „lietuviškoji“ divizija. Tiesa, lietuviai joje sudarė mažumą. Pokaryje juokauta: „Kodėl lietuviškoji divizija vadinama šešioliktąja?“ „Todėl, kad joje tėra 16 lietuvių“.
„Grossdeutschland“ dar labiau
priartėjo prie Šiaulių, tačiau dėl apnuogintų abiejų flangų turėjo atsisakyti
ketinimo tęsti puolimą. Gvardijos 2-ąją armiją, pagrindinę „Grossdeutschland“
priešininkę, dabar sustiprino dar ir kitos 1-ojo tankų korpuso ir gvardijos
5-osios tankų armijos dalys.
„Grossdeutschland“ divizijoje tarnavęs Helmutas Spaeteris (1918-1999) taip
prisiminė šią situaciją: „Naktį iš rugpjūčio 19 į 20 buvo gautas įsakymas
stabdyti judėjimą Šiaulių link. Priežastis buvo aiški, mūsų divizijos pajėgos
judėjo tarsi pleištu per sudėtingas trasas į vakarus nuo Šiaulių neapsaugant
savo flangų. Šios atviros vietos iš abiejų pusių sunaudojo visas įmanomas pajėgas.
Puolimo grupė prarado tiek daug pajėgų, jog net nebegalėjo grįžti atgal.
Divizijos vadovybė pati suprato, jog nebegali tęsti puolimo, dar prie to
prisidėjo žvalgybos raportas, jog priešas atsigauna ir ruošiasi kontratakai iš
vakarų“, – rašė H. Spaeteris.
„Grossdeutschland“ divizijoje minosvaidininku tarnavęs Hansas Heinzas Rehfeldtas apie šią dieną savo dienoraštyje rašė: „Ki per naktinį pasitarimą ketiname išklausyti raportus ir aptarti rytojaus planus, įsakoma: „Puolimas atšaukiamas, pasiruošti gynybai! Abu mūsų sparnai atviri, o tai gali būti pavojinga“.
Vokiečių tankų divizijų vyrams mūšiai pelkėtose ir miškingose šiaurės Lietuvos ir Latvijos vietovėse kaip diena ir naktis skyrėsi nuo ankstesnės patirties. Pasak 4-osios tankų divizijos ryšių karininko Hanso Soiflerio (Hans Schaufler), kurio prisiminimai cituojami P. Buttar knygoje:
„Tos aršios kautynės nepaprastai ankštoje erdvėje, įnirtingos grumtynės dėl kiekvieno metro žemės mums buvo visiškai nauja patirtis. Priešo pozicijas turėjome pralaužti žingsnis po žingsnio. Jokių impulsyvių siūbtelėjimų pirmyn, tik kruopštus darbavimasis ribotoje erdvėje. Sugrįžę iš Rusijos platybių, tik pamažu įpratome prie tokio naujo karo“.
Nuostolius skubiai kompensavo
Abi pusės mūšiuose smarkiai nukentėjo. Ankstesniuose Rytų fronto mūšiuose pranašumo paprastai turėdavo ta pusė, kuri dienos pabaigoje kontroliuodavo mūšio lauką, – mat gaudavo progą pasiimti ir susiremontuoti sugadintą techniką. Vermachtas tai mokėjo ypač gerai daryti. Pavyzdžiui, nors ir po sunkių kautynių, 4-oji tankų divizija rugpjūčio 25 d. turėjo 41 veikiantį tanką lyginant su vos 21 prieš dvi dienas. Tačiau operacijos „Doppelkopf“ metu jėgų pusiausvyra liko santykinai nepakitusi. Nors Raudonoji armija ir toliau nepaliaujamai netekdavo tankų, o vokiečiai, kontroliuodami mūšio lauką, neleisdavo jų atgauti, nenutrūkstamas pastiprinimų srautas palaikė priešakinių fronto dalinių – ypač gvardijos 3-iojo mechanizuotojo ir 19-ojo tankų korpusų – kovinę galią: vien rugpjūčio 14-ąją traukiniais į Šiaulių ruožą atgabenta 60 naujų tankų.
Vokiečių duomenimis, kuriuos pateikia P. Buttar, buvo sunaikinta per 800 priešo prieššarvinių pabūklų (tankų, savaeigių šturmo ir prieštankinių pabūklų).
I. Bagramianas vėliau savo prisiminimuose gyrėsi, kad jo vadovaujamame fronte per operaciją iš rikiuotės buvo išvesta 15 tūkst. vokiečių karių ir pamušta 350 tankų bei šturmo pabūklų. Dėsninga, kad raudonarmietis gerokai padidino priešo nuostolius, nes, pačių vokiečių duomenimis, jie operacijos pradžioje iš viso teturėjo 281 veikiantį tanką bei šturmo pabūklą. Tiesa, operacijos metu jie sulaukė technikos papildymo, tačiau sovietų skaičiai vis tiek atrodo nerealistiškai dideli.
Tankų armados
„Doppelkopf“ operacijai buvo sutelktas šiuo karo etapu visame fronte retas vokiečiu šarvuotųjų pajėgų kiekis, kuris bet kurioje ankstesnėje karo stadijoje būtu beveik laidavęs sėkmę. Dabar, net ištįsus sovietų tiekimo linijoms ir Bagramiano armijoms per ilgą puolimą smarkiai nukraujavus, Raudonoji armija per visą operaciją išlaikė savo kiekybinį pranašumą ir ypač gerai pasinaudojo gynybai palankiu reljefu.
Dar vienas vokiečių įvardytas veiksnys buvo pancergrenadierių negebėjimas atakuoti taip energingai kaip ankstesniais metais. Gerdas Nypoldas (Gerd Niepold), operacijos metu 12-osios tankų divizijos štabo viršininkas, po kelerių metų padarė išvadą, kad treji kovos veiksmų Rytų fronte metai nusmukdė pancergrenadierių pulkų personalo kokybę: kaip pastiprinimas atsiunčiami naujokai būdavo daug prasčiau parengti nei vyrai, kovęsi vermachto gretose veržiantis į Sovietų Sąjungą 1941 m. Nors galbūt vyrų, taip sunkiai kovojusių, kad pasiektų Jelgavą, atžvilgiu toks vertinimas atrodo per griežtas, vis dėlto kiekvienos divizijos pranešimai po mūšio liudijo, jog pagrindinių patyrusių karininkų netektis dažnai lemdavo, kad atakos užsikirsdavo, ko niekada nebūtų nutikę ankstesniais metais. Tokiomis aplinkybėmis vadovavimą turėdavo perimti puskarininkiai, tačiau 1944 m. pabaigoje nedaug jų buvo pakankamai patyrusių ar parengtų, kad susidorotų su Auftragstaktik reikalavimais.
Tą pavirtino ir pats H. Spaeteris, vedęs „Grossdeutschland“ divizijos metraštį. Pasak jo, kai kuriuose daliniuose kovinė jėga buvo nusilpusi taip, kad iš batalionų vadovybės belikę tik patys vadai, o kuopoms vadovavo puskarininkiai. „Pėstininkų daliniuose kuopų karių skaičius buvo nukritęs net iki 40 vyrų.“
Apie nuostolius nieko neslėpdamas savo dienoraštyje rašė ir Hansas Heinzas Rehfeldtas: „Tikėdamiesi greitai sulaukti rusų kontrpuolimo, mes plečiame ir stipriname savo pozicijas. Šaudmenų užtenka. Taigi palūkėsim. Apie mūsų nuostolius galima spęsti iš to, kad kuopoms vadovauti labai trūksta karininkų! Joms kolektyviai vadovaujama mes, puskarininkiai ir feldfebeliai. Šaulių kuopose tėra po 40-50 karių! Batalionų vadų pareigas eina karininkai, turintys tik vyresniojo leitenanto laipsnį. Dabar ištisinė fronto linija iš Šiaulių regiono vakarinės dalies ties Kuršėnais vingiuoja šiaurės kryptimi į vakarus nuo Duobelės ir toliau nusitęsia šiaurės vakarų link“.
Viena operacija žlugo, kita – planuojama
Rugpjūčio 27 d. 3-ioji tankų armija pasiuntė 39-ajam tankų korpusui įsakymą nutraukti operaciją „Doppelkopf“.
Ji truko 12 dienų, vokiečių divizijos pasistūmėjo kokius 50 kilometrų. Jos sustabdytos likus 30 kilometrų iki Jelgavos. Tačiau, nors miestas ir liko nepasiektas, sąlytis su armijų grupe „Šiaurė“ buvo atkurtas.
Generolas E. Rausas prisipažino, kad iš esmės operacija patyrė fiasko. „Nepaisant smulkių pergalių operacija žlugo. Pagrindinė to priežastis – per daug ištęstas frontas. Bet ji padėjo išgelbėti armijų grupę „Šiaurė“. Nes per puolimą buvo sukaustytos didžiulės raudonųjų pajėgos, todėl pavyko užimti Tukumą, perkirsti šiaurinę rusų apsupties žiedo dalį ir susijungti su Rygoje esančiais daliniais“.
Raudonieji įsitvirtino mažiau nei už 200 kilometrų nuo Mėmelio (Klaipėdos). Jie pasinaudojo „tyla Mėmelio fronte“, besitęsusia nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos. Sovietų karininkai tuo metu kruopščiai ir detaliai planavo didžiulę smogiamąją operaciją, kuri turėjo pasibaigti „Mėmelio tvirtovės“ užėmimu.
