1944-ųjų vasaros pabaigoje visoje Lietuvoje vyko didžiuliai mūšiai. Nors birželio 22-ąją prasidėjusi milžiniška sovietų puolamoji operacija „Bagrationas“, per kurią buvo pralaužtas frontas ir ištisas vermachto armijas raudonoji lavina tiesiog nušlavė sau nuo kelio, buvo beveik išsikvėpusi, tačiau neįsivaizduojamo masto sąjungininkų paramos dėka sovietai greitai kompensuodavo patiriamus nuostolius. Raudonosios ordos nenumaldomai artėjo prie Rytų Prūsijos. Iki vadinamosios „Puolamosios Mėmelio operacijos“ pradžios liko vos mėnuo…
Prispaudė prie jūros
Apie šį laikotarpį yra parašyta nemažai knygų. Kai kurios jų išleistos ir lietuviškai. Štai Vladimiras Bešanovas knygoje „Stalino pergalių kaina“ aprašė situaciją visose trijose Baltijos valstybėse. Tačiau susikoncentruosime į operacijas vykusias Lietuvoje.
V. Bešanovas rašo, kad vienu metu vykdant operacijas keliais frontais, vokiečių padėtis Pabaltijyje smarkiai pablogėjo. Per Leningrado, 3-iojo, 2-ojo ir 1-ojo Pabaltijo frontų 1944 m. vasaros puolimą sovietų kariuomenė iki rudens pasiekė Narvos miestą, Čiudo ežerą, vietovę šiauriau Tartu, Vortsjarvio ežerą, Gulbenę, Maduoną, Krustpilį, Duobelę Latvijoje ir Raseinius Lietuvoje.
Vermachto divizijos, patyrusios didelių nuostolių, atsitraukė į naują liniją, kuri driekėsi nuo Narvos ežero iki Rytų Prūsijos sienos. Vokiečiai buvo prispausti prie Baltijos jūros ribotoje teritorijoje, o pagrindinės pajėgos – giliai apriestos iš pietų. Linijoje nuo Suomijos įlankos iki Duobelės gynėsi armijų grupės „Šiaurė“ pajėgos, vadovaujama generolo Schörnerio. Jai, kaip ir anksčiau, priklausė 16-oji ir 18-oji armijos, operatyvinė grupė „Narva“. Piečiau, ruože nuo Duobelės iki Nemuno gynėsi armijų grupės „Centras“ 3-ioji tankų divizija. Iš viso vokiečių Pabaltijo grupuotei priklausė 56 divizijos, įskaitant 5 tankų, 2 motorizuotąsias divizijas ir 3 motorizuotąsias brigadas. Jose buvo 730 tūkstančių kareivių ir karininkų, kurie turėjo 7000 pabūklų bei minosvaidžių, 1216 tankų bei šturmo pabūklų. Iš oro juos rėmė 1-ojo ir iš dalies 6-ojo oro laivynų 400 lėktuvų.

Vokiečių vadovybė labai stengėsi išsaugoti šį strateginiu požiūriu svarbų rajoną, nes jo netekus, susidarytų palanki padėtis sovietams pulti Rytų Prūsiją iš šiaurės rytų. Netekus Pabaltijo, vokiečių laivų bazavimo bei veiksmų Baltijos jūroje sąlygos būtų smarkiai pablogėjusios.
Vokiečiai tikėjosi pagrindinių sovietų smūgių prie Maduonos bei Valgos ir vylėsi, kad pavyks ten išsaugoti pozicijas. Kartu armijų grupės „Šiaurė“ vadovybė baiminosi, kad 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenė puls Rygos kryptimi iš Jelgavos, Duobelės rajono. Verždamasi ten trumpiausiu keliu, ji gali perimti visas į Rytų Prūsiją vedančias sausumos komunikacijas ir izoliuoti vokiečių kariuomenę Pabaltijyje. Vokiečių vadovybė, atsižvelgdama į tokio smūgio tikimybę, į pietryčius nuo Jelgavos sutelkė stipriausią grupuotę, įjungdama į ją penkias tankų divizijas, kurias ji turėjo Pabaltijyje.
Vokiečiai gavo užduotį tvirtai saugoti gynybos linijas, paplatinti koridorių piečiau Tukumo ir užtikrinti armijų grupės „Šiaurė“ susisiekimą su Kuršu ir Rytų Prūsija.
Elitinės divizijos mūšiai
Britų istorikas Pritt Buttar knygoje „Tarp milžinų“ rašė, kad 1994 m. liepos mėnesį užėmęs Kauną, generolo Ivano Černiachovskio 3-iasis Baltarusijos frontas toliau veržėsi Rytprūsių sienos link. Viena šarvuotoji grupė pasiekė pasienio miestą Širvintą (Schirwindt), tačiau rugpjūčio 5-ąją ją atstūmė pancergrenadierių divizijos „Grossdeutschland“ daliniai. Ši divizija buvo laikoma elitine ir mėtoma į karščiausius bei sudėtingiausius fronto ruožus „gesinti gaisrų“. Spalį ji dalyvaus ir mūšyje dėl Mėmelio.

Nepaisydamas nesėkmių Černiachovskis tris artimiausias dienas vertė 33-iąją armiją nepaliaujamai atakuoti Širvintą, o tuo metu šiauriau 39-osios armijos ir gvardijos 5-osios tankų armijos dalys šiauriniu Nemuno krantu mėgino prasiskinti kelią Tilžės link. Tačiau vokiečiai rengė sėkmingas kontratakas. „Grossdeutschland“ atmušė visus puolimus Rytprūsių sienos link.
Frontas trumpam stabilizavosi. Tapo netgi įmanoma iš fronto linijos pradėti atitraukti „Grossdeutschland“ dalinius, kuriuos nuspręsta panaudoti naujoje puolimo operacijoje.
Planavo puolimą
Susilpnėjus raudonųjų spaudimui vokiečiai neketino laukti naujo šturmo. Jie ėmė ruoštis puolimui, kurio pagrindinis tikslas buvo atkurti ties Ryga užblokuotos armijų grupės „Šiaurė“ susisiekimą su Rytų Prūsija.
Siekiant lengviau koordinuoti visas vokiečių pajėgas į šiaurę nuo Vokietijos sienos, armijų grupei „Šiaurė“ laikinai buvo priskirta E. Rauso 3-ioji tankų armija, rašo P. Buttar.
3-iąją tankų armiją pasiekiantys žvalgybos pranešimai rodė, kad Raudonoji armija po ilgo puolimo išsekusi. Belaisvių apklausos atskleidė, kad gvardijos 5-oji tankų armija (spalio mėnesį dalyvausianti šturmuojant Klaipėdą) teturėjo 50 veikiančių tankų iš daugiau nei 500, sudarančių jos nominalią galią. Todėl kontratakuoti Šiaulių link atrodė pats tinkamiausias metas, ir „Doppelkopf“ operacijos planavimas paspartėjo.

Anot istoriko, skubiai buvo parengti planai tvirtai sujungti 16-ąją armiją su 3-iąja tankų armija, ir rugpjūčio 8 d. tie planai pateikti Hitleriui. Siūlyta „Grossdeutschland“ perkelti į fronto liniją priešais Raseinius sukuriant siekio atsiimti Raseinius ir Šiaulius regimybę. Šiauriau būtų smogti du smūgiai – su viena ar dviem tankų divizijomis ir viena pėstininkų divizija Šiaulių link ir su trimis ar keturiomis tankų divizijomis Jelgavos kryptimi. Kitą vakarą pasiūlymui suteiktas kodinis pavadinimas „Doppelkopf“ („Dvigalvis“); taip vadintas tuo metu vokiečių kareivių mėgtas kortų žaidimas.
Prieš pajudėdama į šiaurę, Grossdeutschland rugpjūčio 9 d. netikėta ataka atsiėmė Vilkaviškį. Puolimas prasidėjo prieš auštant. Pasinaudodama ūkana, šturmo grupė, apėjusi sovietų pozicijas pietuose nuo miesto, pasuko į šiaurę ir neaptikta faktiškai apsupo Vilkaviškį iš vakarų, pietų ir rytų. Vokiečių daliniams įsiskverbus į miestą, užvirė aršios kautynės, tačiau iki vakaro jame teliko kelios izoliuotos sovietų grupelės, kurios sutemus išsmuko.
Utopinė operacija
Suplanuotoje puolimo operacijoje „Doppelkopf“ pagrindinis vaidmuo teko 39-ajam tankų korpusui: 4-oji, 5-oji ir 12-oji tankų divizijos siekdamos prasimušti iki Jelgavos dviem kryptimis puolė iš šiaurės rytų nuo Telšių. Tuo metu 101-oji tankų brigada, suformuota iš 18-osios pancergrenadierių divizijos ir perduota vadovauti pulkininkui fon Lauchertui (von Lauchert), jūra išsiųsta sustiprinti „Gruppe Gross“ Šiaurės Kurše. Iš čia jungtinės pajėgos, energingai vadovaujamos Hiacinto fon Štrachvico (Hyacintho von Strachwitz), pro Tukumą stengėsi pasiekti Rygą. Pietuose 40-asis tankų korpusas su „Grossdeutschland“ ir 14-ąja tankų divizija iš šiaurės vakarų veršis į Šiaulius. 7-oji tankų divizija parems puolimą vėliau.
Pats E. Rausas skeptiškai vertino šią operaciją. Tačiau, kaip jis prisipažino knygoje „Panzer Operations: The Eastern Front Memoirs Of General Raus, 1941-1945“ („Tankų mūšiai Rytų fronte“), planų nebegalėjo pakeisti, kadangi puolimas jau buvo prasidėjęs.
„Šiam smūgiui atremti Trečiasis Baltarusijos ir Pirmasis Pabaltijo frontai turėjo užtenkamai pajėgų. Štai su tokia padėtimi susidūriau rugpjūčio 17 d., kai iš Vengrijos atvykau į Rytų Prūsiją vadovauti šiam nesėkmei pasmerktam puolimui. Jau nieko nebegalėjau pakeisti, nes puolimas buvo prasidėjęs. Natūralu, kad jis po kelių dienų įstrigo“, – prisiminimų knygoje rašė generolas.
Anot E. Rauso, į ataką pakilo keturi koviniai vienetai, išbarstyti 100 km ilgio fronto ruože, neturintys aiškaus bendro tikslo.
„Otto von Knobelsdorffo XL tankų korpusas, kurį sudarė 7-oji ir 14-oji tankų divizijos bei pancergrandierių divizija „Grossdeutchland“, puolė pietuose.
Generolo Dytricho von Sauckeno XXXIX tankų korpusas – centre, smogdamas 5-osios tankų divizijos jėgomis, o šiauriau – 4-osios ir 12-osios.
Pačiame šiauriausiame flange, ties Frauenbergu, generolo majoro grafo Hyacintho Strachwitz improvizuotas tankų būrys, kurį sudarė 101-oji tankų brigada ir SS brigada „Gruppe Gross“ su 80 šarvuočių, gavo įsakymą ties Tukumu pralaužti rusų koridorių ir pasiekus Rygą prisijungti prie armijų grupės „Šiaurė“.
7-oji tankų divizija (tai ta pati garsioji Erwino Rommelio „Gespensterdivision“ („Vaiduoklių divizija“, išgarsėjusi 1940-aisiais Prancūzijos kampanijos metu – M. M.), vadovaujama generolo majoro Karlo Mauso, priklausiusi XL tankų korpusui, po atkaklių kovų užėmė Kelmę ir tiltu kirto Dubysą.
Dešinįjį divizijos flangą dengė pancergrenadierių divizija „Grossdeutchland“, vadovaujama generolo Hasso Eccard von Manteuffelio. Vienas divizijos tankų pulkų prasiveržė iki miškelio piečiau Šiaulių, tačiau įklimpo pelkėse prie pat miesto.
Kairįjį generolo Mauso flangą dengusi 14-oji tankų divizija (vadas generolas leitenantas Martinas Unreinas) įsivėlė į atkaklius mūšius miškuose. Divizijos avangardą rusai apsupo, tačiau pasitelkus pagrindines pajėgas pavyko išsiveržti ir grįžti pas saviškius.
Likę XXXIX tankų korpuso
junginiai – 4-oji tankų divizija (generolas majoras Klemensas Betcelis) ir
12-oji tankų divizija (generolas majoras Erpas von Bodenhauzenas) – susidūrė su
galingesnėmis priešo pajėgomis. Šioms dviems divizijoms pavyko įveikti vos 6-10
kilometrų ir sustojo.
Nepaisant smulkių pergalių operacija žlugo. Pagrindinė to priežastis – per daug
ištęstas frontas. Bet ji padėjo išgelbėti armijų grupę „Šiaurė“. Nes per
puolimą buvo sukaustytos didžiulės raudonųjų pajėgos, todėl pavyko užimti Tukumą,
perkirsti šiaurinę rusų apsupties žiedo dalį ir susijungti su Rygoje esančiais
daliniais.
Niekingi puolimo padariniai negalėjo patikti 3-osios Tankų armijos vadui pulkininkui Otto Heidkemperiui ir jo operatyvinio skyriaus viršininkui papulkininkiui Hansui Joachimui Liudendorfui, kurie ir ruošė operacijos planą.
Divizijos „Grossdeutchland“ permetimas iš pietų ir ja sustiprinus 12-ąją Tankų diviziją taip pat nedavė lauktų rezultatų. Nors generolo Manteuffelio pancergrenadieriams pavyko pajudėti dar kelis kilometrus miškingomis vietovėmis, tačiau jie niekuo nepadėjo XXXIX tankų korpusui, kuris vykdė puolimą. Be to, ištęstą pietinį „Grossdeutchland“ flangą atakavo 1-asis rusų tankų korpusas. Todėl „gaisrininkai“ įstrigo“, – su kartėliu prisiminė E. Rausas.

Žuvo visa vadovybė
„Grossdeutschland“ užėmė Kuršėnus, bet 14-oji tankų divizija, tiltą per Venta apgadinus artilerijos ugniai, priekin pasislinko nedaug.
7-ąją tankų diviziją, mėginusią atakuoti iš Kelmės, ištiko nesėkmė, knygoje rašo P. Buttar. Vienas karininkų dienoraštyje pasižymėjo: „Puolimas jau rutuliojosi visa sparta. Popietę kovos grupė susirinko didelėje lomoje. Buvo ramu. Šarvuotojo dalinio karininkams vos pradėjus diskusiją vado pusiau vikšriniame šarvuotyje, lomoje sprogo tikriausiai paklydęs prišaudomasis sviedinys. Išsyk po to sekė antras šūvis. Šis sviedinys atsitiktinai pataikė į pulko vado šarvuotį. Visi vyrai (vadas, adjutantas, ryšiu karininkas, vairuotojas ir radistas) mašinoje žuvo. Divizijos priešakinė kovos grupė neteko visos vadovybės“.
Žuvo divizijos 6-ojo pancergrenadierių pulko vadas pulkininkas leitenantas Veicelis (Veitzel), jo adjutantas ir divizijos „panterų“ bataliono adjutantas!
Atviri pusiau vikšriniai transporteriai suteikdavo galimybę lengvai išsikleisti pancergrenadieriams, tačiau buvo pažeidžiami artilerijos ugniai.
Sunaikinti „šermanai“
Rugpjūčio 18 d. 39-asis tankų korpusas tęsė skausmingai lėtą puolimą. 12-oji tankų divizija užėmė aukštumą išsyk į pietus nuo Aucės, o 4-oji tankų divizija, naktį pergrupavusi savo pajėgas, atakavo dviem kovos grupėmis ir, pasistūmėjusi tris ar penkis kilometrus į priekį, susidūrė su maždaug 40 kontratakuojančių sovietų tankų. Iš belaisvių apklausų sužinota, jog tai gvardijos 3-iojo mechanizuotojo korpuso dalys. Lėtas puolimas davė sovietų pajėgoms pakankamai laiko parengti savo gynybines pozicijas. Pasak Jetkės iš 5-osios tankų divizijos: „Kitą rytą pajudėję Veršių link, vos už 3 km į šiaurės rytus nuo Gaudikių susidūrėme su prieštankinių patrankų frontu, atidengusiu į mus smarkią ugnį. Prieštankinės patrankos buvo gerai užmaskuotos pamiškėje abipus kelio. Turėjome užimti mišku einančią 6 kilometrų ilgio kelio atkarpą. Mūsų artilerijai intensyviai apšaudžius pamiškę – mūsų prašymu paskutinėje salvėje buvo keli dūminiai sviediniai, – atakavome. Dengiami dūmų, įsiveržėme į mišką. Rusai pabėgo palikdami 10-15 prieštankinių patrankų…

Mūsų artilerijos batalionas, išsidėstęs ant aukštumos į šiaurę nuo Gaudikių, artimosiose kautynėse grūmėsi su 15-20 „šermanų“. Kelios patrankos šaudė tiesioginiu taikymu. Mano dviems tankų būriams „šermanų“ padėtis labai tiko, nes dauguma buvo atsukę į mus paskuigalius. Kapitonui Eiseriui (Eysser), pasižymėjusiam daugelyje mūšių ir apdovanotam Riterio kryžiumi, daug laiko neprireikė savo tankais pamušti kone visus priešo tankus. Du ar trys tankai pasiekė mišką, tačiau, palikti įgulų, vėliau surasti ir susprogdinti,“ – 5-osios tankų divizijos kario prisiminimai cituojami P. Buttar knygoje.
(Bus daugiau)
